- Reklama -

Aurimas Guoga. Nuotr. autoriaus

Ką darytumėte, jei prasidėtų karas? Manau, kad dauguma žmonių instinktyviai rinktųsi bėgti neatsigręždami. Taip elgėsi dauguma žmonių per įvairiausius karus.

Tačiau tai klaidinga taktika. Visuose karuose didžiausias pavojus būti nužudytam – likti civiliu. Visuose karuose civilių žūsta nepalyginamai daugiau nei kareivių. Nes tada, kai aplink siautėja nevaldomas smurtas, tavęs niekas negina. Grupė, kuri gal ir galėtų tave apginti, užimta kai kuo svarbesniu. Ji suglaudusi gretas, kad apsaugotų visų pirma savo karius. Jie paprastai negali ginti civilių, nes turi kitokių, strategiškai svarbesnių užduočių.

Net jei priešas ir laimi karą, geriau būti pralaimėjusios armijos kariu, o ne eiliniu pralaimėjusios visuomenės nariu. Paprastai nugalėtojas kilniai pasiūlo malonę už ginklų sudėjimą. Visuomet gali šia galimybe pasinaudoti. Atiduodi ginklus – ir būsi saugus. Blogiausiu atveju kelis metus praleisi kalėjime, tačiau iš ten vis tiek paleis. Kita vertus, jei tavo pusė pralaimėjo, vis tiek visa šalis bus tapusi savotišku kalėjimu. O jei laimės tavo kariuomenė? Tapsi įtakinga persona pokarinėje visuomenėje. Visiems galėsi rodyti savo medalius ir būti „lygesnis už kitus“. O jei nekovojai apskritai, būsi tik masių dalis. Atsiprašau, kad politiškai nekorektiškai išsireikščiau, tačiau taip yra. Jei nori būti reikšmingas, turi nespjauti į kovą.

Tad kodėl toks paplitęs požiūris, kad į politiką verčiau nesivelti, nes blogai baigsis? Pažvelkime atidžiau ir pamatysime, kad yra kaip tik priešingai – blogai baigiasi tiems, kurie pasirenka pratūnoti nuošalėje. Į politiką „įsivėlusių“ nemažai, tačiau rimtai dėl to nukentėjusių – vienetai. O kiek nukentėjusių iš tų, kurie vengė kovoti už savo teises? Ogi praktiškai visi. Valdžia juos ciniškai apvaginėja, o jie tik gniaužo rankas ir gailiai virkauja. Šioje vietoje mus paveda savisaugos instinktas. Jis sukelia baimę įsitraukti, piešia mums visokius baisius vaizdinius, kaip dėl to pražūsi. Tačiau esu sutikęs nemažai žmonių, kurie anksčiau aktyviai dalyvavo politikoje ir vėliau pasitraukė. Nė vienas iš jų nepasakė, kad pasitraukė dėl to, kad buvo sutraiškyti. Visi minėjo tik nuovargį – pavargau kovoti, nes nieko konstruktyvaus nesugebėjau pasiekti.

Tačiau tai jau visai kita problema. Nežinoti kaip pasiekti savo tikslų – tai dar visai nereiškia, kad jų pasiekti neįmanoma. Jei V.Havelas sugebėjo nugalėti sovietinį režimą Čekijoje ir iš kalėjimo iškart persikėlė į prezidento rūmus, tai nugalėti iš esmės įmanoma. Kad tai sudėtinga padaryti – nemaž nesiginčiju. Tačiau kad įmanoma – prašau, ir jūs su manim nesiginčykite. Visais laikais ir visuose šalyse sekdavosi tiems, kurie išmano. Kai būsime sukaupę pakankamai išminties, patirties ir įdirbio, rezultatas ateis lengvai. Tačiau juk lietuviui dažnai kur kas labiau prie širdies virkauti nei mokytis ir stengtis! Tas jau rodo mūsų, kaip asmenybių, nebrandą. Arba, jei norite, nacionalinę nebrandą.

Paplitęs toks argumentas: nestosiu skersai kelio valdžiažmogiams, nes kaipmat sudoros! Įdomus argumentas. Kasdien gauname daugybę patvirtinimų, kad jie tokius nesikišančius ir doroja. Vargšas žmogelis kenčia jų piktnaudžiavimus, išnaudojimą kiekvieną mielą dieną. Kaip tada gali sakyti, kad nesikišdamas būsi saugus? Kaip tik priešingai! Nesikiši – lėtai iščiulps ir išmes.

Besipriešinančių piliečių valdžia aiškiai prisibijo. Kadangi oficialiai demokratija, tai ir laužyti jiems rankų ar pūdyti už grotų kažkaip nedera. Ir jau tuo labiau nesiryš, jei į kovą už visuomenės teises stos daugiau žmonių.

Šiuo metu valdžios klanai ginasi – jiems užvis svarbiausia suslėpti galus pedofilijos, V.Pociūno, Š.Paberalio, VEKS ir daugybėje kitų nusikalstamais dvelktelėjusių istorijų. Kiekvienas, kuris daiktus vadina savo vardais, kelia valdžiai didžiulę baimę. Jie labai stengiasi, kad tik piliečiai grįžtų į kreivų veidrodžių karalystę ir leistų jiems ir toliau nebaudžiamai jais piktnaudžiauti.

Vyksta karas. Iš vienos pusės – valdžia, daranti nusikaltimus ir juos dangstanti idant išvengtų atsakomybės. Iš kitos pusės – visuomenė, kurios sąskaita tie nusikaltimai ir daromi.

O dabar svarbiausia. Štai jums vergo testas. Atlikite jį ir sužinosite, ar esate šiuolaikinis vergas.

A variantas – jumis piktnaudžiauja, tačiau esate tik nukentėjęs.

B variantas – esate vergas, nes jumis piktnaudžiauja su faktiniu jūsų pritarimu.

A variantas – susidūręs su blogiu iškart imatės pasipriešinimo veiksmų. Manote, kad priešintis blogiui – jūsų žmogiškoji pareiga. Darote tai, galima sakyti, iš sportinio intereso. Tikite, kad kitaip elgtis žmogui stačiai nedera. Nuolatos mintyse ieškote galimybių, kaip atgauti laisvę.

B variantas – susidūręs su piktnaudžiavimais inkščiate ir nieko nesiimate. Kai piktnaudžiautojas nemato ir negirdi, dejuojate, kaip viskas blogai ir neteisinga. Skendite neurozėje: žinote tik kaip blogai, tačiau apie tai, kaip viskas turėtų būti, juo labiau kaip to pasiekti, net nemėginate pagalvoti. Taip įkalinate savo nelaisvėje psichologiškai, nes apie laisvę neleidžiate sau net pasvajoti.

Esame tai, apie ką dažniausiai galvojame. Tikri vergai yra tie, kurie ir mintyse nesvajoja apie laisvę, palaidojo viltį iš vergovės ištrūkti, siekia sau minimalaus komforto nelaisvės sąlygomis. Jie tik apsimeta, kad norėtų būti laisvi. Nenorėtų. Jie iš tiesų norėtų, kad šeimininkas suteiktų jiems daugiau privilegijų. Pažvelkite į tikro vergo veiksmus (o ne kalbas) ir įsitikinsite, kad jis visai nesiekia išsilaisvinti.

Deja, tačiau baisi tiesa yra ta, kad dabartiniai piktnaudžiautojai valdžioje didžiąją visuomenės dalį tenkina. Jei rimtai netenkintų, kodėl nieko nedaro, kad būtų kitaip? Juk, jei įkištų ranką į ugnį, kaipmat ją pradėtų judinti. Aišku, jie sako: „Nieko tu jiems nepadarysi…“. Netiesa! Nepadarysi tik, jei nieko nedarysi. Žlugo tokia tironija kaip Sovietų Sąjunga, tai jau tuo labiau galime atsikratyti keleto uzurpatorių savo valstybėlėje. Tačiau neatsikratome, pasikartosiu, dėl vergiškų paskatų. Vergas turi slaptų motyvų neatsikratyti savo išnaudotojo, nes jo svajonė – ne apie laisvę, o apie „gerą“ išnaudotoją!

Tobulas vergas elgiasi kaip elgiasi krabai. Krabai, jei sumesi juos į kibirą, kiekvienas atskirai galėtų be jokio vargo iš jo išlipti. Tačiau kai krabai sumesti į krūvą, jie trukdo vienas kitam iš kibiro išsiropšti. Vienas lipa – kiti traukia entuziastą žemyn. Ir visuomet nutempia atgal. Todėl jei kibire yra bent trys krabai, galima nesijaudinti ir kibiro neuždengti sunkiu dangčiu. Krabai tik tuo ir teužsiims, kad neleistų „kolegoms“ ištrūkti. Tai ir yra tikro, tobulo vergo esmė.

Telieka pasitikrinti, kiek visuomenė iš tiesų nori būti laisva, ir kiek stengiasi, kad nebūtų išlaisvinta. Tai padaryti nesunku. Paimkite bet kurį išsilaisvinimo šauklį ir pažiūrėkite, ką apie jį mano ir kalba visuomenė. Pasibaisėjęs atradau, kad toks asmuo daugeliui atrodo priešas! Jį dergia, tarsi būtų visuomenei kenksmingas. „Vienas portalas paskelbė Rusijos žmogaus teisių gynėjo S.Kovaliovo straipsnį „Protokolas tapo svarbiausia Vakarų vertybe“. Atrodytų, tik imk ir pritark. Juk S.Kovaliovas pas mus nei „kolūkius sugriovė“, nei „gamyklas išdraskė“, o ir apkritai kai jis kritikuoja Vakarus – tai juk blevyzgotojai juk nelaiko savęs vakariečiais, ar ne? Tačiau jei paskaitysite šio straipsnio komentarus – kone vieni dergimai.

Daug kas nuvertina portalo komentatorius. Sako, kad tai nedidelė, nereikšminga marginalinė grupelė, kurie nemoka žmoniškai mąstyti. Tai visuotinis, labai pavojingas paklydimas. Žinia, tikruosius žmogaus motyvus išduoda jo veiksmai. Tai, kaip komentatoriai blevyzgoja – eilinis pilietis taip elgiasi. Elgiasi taip, tarsi kovotojai už visuomenės teises būtų išgamos, kurių verčiau nepažinoti. Taigi blevyzgos komentaruose iš tiesų yra ne kas kita, o mūsų statistinio gyventojo elgesio atspindys.

Gyvename visuomenėje, kurioje stiprus užslėptas troškimas būti išnaudojamiems ir prievartaujamiems. Tai pasireiškia mūsų panieka šviesuoliams, disidentams ir apskritai perspektyvioms idėjoms. Kiekvienas atskirai tai neigs, tačiau visi sutartinai smukdys tą, kuris ropščiasi iš bejėgiškumo kloakos. Vietoj to, visi kovoja dėl privilegijų – po keliasdešimt papildomų litukų iš valdžios malonės. Štai toks ir yra tikrasis mūsų visuomenės veidas.

Buvome ir esame valdžiažmogių užvaldyti, nes to slapčia norėjome. O jei pradėtume su tuo nebesitaikstyti, tai jų valdžios svertai bemat subyrėtų.

Aišku, bet kada galime pasirinkti ir nebūti tobulais vergais. Čia jau kiekvienas priima savo asmeninį sprendimą. Laikas jau sau priminti, kad žmogus sukurtas gyventi tiesoje, ir kad nieko nėra šventesnio už tiesą!

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!