- Reklama -

P.Porošenko po susitikimo su D.Grybauskaite pareiškė, kad Lietuva tieks Ukrainai ginkluotę. R.Dačkaus nuotr.

Mūsų valstybinė delegacija su Prezidente priekyje buvo išvykusi valstybiniam vizitui į Kijevą. Nenuostabu, kad dar praėjusios savaitės, berods, ketvirtadienį D.Grybauskaitė viešai pademonstravo savo nenuolaidumą ir radikaliosios Ukrainos bei dalies Lietuvos džiaugsmui išvadino Rusiją „teroristine valstybe“: „Šiandien Ukraina kovoja už taiką visoje Europoje. Jei teroristinės valstybės, kuri vykdo agresiją prieš savo kaimynus, nesustabdyti, tai ši agresija gali išplisti visoje Europoje ir toliau“. Atrodo būtent taip išsireiškė mūsų Jos Ekscelencija.

Nors į tokius išsireiškimus sparčiai atsiliepė Rusijos Komunistų partija ir net pasiūlė nutraukti diplomatinius ryšius su Lietuva, o Rusijos URM atstovas tokį pasisakymą įvardijo kaip „komjaunuolišką“, Prezidentės tai nesustabdė.

Atvirkščiai, suteikė drąsos, pakėlė sparnelius ir dabar ši jau rėžė iš visos širdies, atvirai ir emocionaliai: kad “kare Ukrainoje, kaip ir kiekviename kare, žūva žmonės, griaunami gyvenimai. Šis karas – kitoks, nes slepiamasi, iki šiol neigiama, bandoma pasislėpti už propagandos. Tokį karą renkasi tie, kurie bijo mūšio lauke iškelti savo vėliavą. Tie, kuriems gėda nusiimti kaukes, kurie neturi jokių argumentų pateisinti savo veiksmus.“ Va, taip, bailūs rusai, aš jus išvesiu į dienos šviesą. Aš pasakysiu tiesą visam pasauliui.

Keista, bet kurį laiką vengusi radikalių populistinių pareiškimų kaimynės atžvilgiu, Jos Ekscelencija vėl prabudo ir ėmėsi senosios giesmės. Suprantama, prieš kelionę į Kijevą norėjosi pasipuikuoti, norėjosi pakelti savo reitingus, bet net tokiu atveju blaiviai mąstantis politikas niekada neužtrenkia diplomatinių galimybių durų ir nedegina visų bendravimo tiltų.

Ką reiškia tokie vieši pasisakymai? Tai reiškia, kad Grybauskaitės valdymo laikotarpyje dialogas tarp Lietuvos ir Rusijos tampa beveik neįmanomas. Lietuva atvirai stoja į konfrontacijos kelią, o konfrontacija, vėliau ar anksčiau, gali peraugti į konfliktą.

Ponia Prezidentė tikrai nėra tiek kvaila, kad viso to nesuprastų. Jei jau ryžtasi tokiam „drąsos“ demonstravimui, vadinasi, yra absoliučiai įsitikinusi, kad atsakyti už tai neteks.

Matyt, Rusija jokiomis aplinkybėmis nesiims rimtų atsakomųjų veiksmų, ypač jėgos. Ir ne todėl, kad Baltijos valstybėse atsirado kelios šimtinės amerikiečių karių ar padangę nuolat raižo dešimt NATO lėktuvų. Tokios pajėgos, kartu su Baltijos valstybių kariuomenėmis, nesustabdytų kaimynės agresyvių kėslų, jei ji juos tikrai turėtų. Tačiau tokie išsišokimai gali turėti ir kitokius uždavinius…

Dar daugiau pykčio ir tuo pačiu nevilties skamba vėlesniame emocingame pareiškime, kai ji kaimynus viešai išvadina bailiais. Tai jau panašu į moterišką kerštą, moterišką reakciją į galimai nepavykusį įgyvendinti planą, kuris vėliau privalėjo virsti kažkokia slapta svajone. Ir visiškai nesvarbu, kad tu nesi to plano autorius, bet tau buvo suteiktas vienas pagrindinių vaidmenų ir jis nepavyko. Žiūrovas neplojo. Scenaristas ir režisierius išsakė nemažai priekaištų ir iš pagrindinio vaidmens permetė į antraeilį.

Galima manyti, kad tie kai kurių Europos politikų dar 2013 metais ir net 2014 ūbavimai apie Jos Ekscelencijos galimybę tapti viena iš ES vadovų nebuvo iš piršto laužti. Tai, kad į tokį postą pateko ne Lietuvos atstovė, o Lenkijos buvęs Premjeras Tuskas – tolygu pralaimėjimui. Ir viskuo kaltas tas prakeiktas gudruolis Putinas.

Yra ir kita medalio pusė: nepaisant milžiniško mūsų ir Vakarų propagandinio spaudimo, vis daugiau žmonių ima abejoti skelbiama tiesa apie įvykius Ukrainoje. Ir ne vien pas mus. Maištauja net ištisos valstybės. Tokios kaip Čekija ar Vengrija bei Slovakija, nekalbant apie Serbiją ar Bosniją – Hercogoviną. Vis platesniam piliečių ratui kyla daugiau klausimų nei gaunama atsakymų.

Niekas taip nepakenkė oficialios versijos procesui, kaip pavasarį ir vasaros pradžioje visais ruporais transliuoti patikinimai „rusai eina“. Ėjo tie ruseliai, ėjo ir neatėjo. Kodėl neatėjo? Skaidriai paaiškinti nėra kaip, tada tektų prisipažinti, o prisipažinti lygu vėl pralaimėti. Todėl ir buvo sugalvoti kiti pavadinimai, kiti vertinimai, kurie skelbia, kad rusai kariauja slaptą karą, bijo parodyti savo veidą ir panašiai.

Ne, niekas dėl to nesiginčija ir niekas nėra tiek naivus, kad neigtų tai, kas akivaizdu: rusai visokeriopai remia Pietryčių sukilėlius.Viena bėda – ten nėra jų kadrinės kariuomenės ir jokia propagandinė veikla negali to įrodyti. Jei negali pateikti rimtų, nepaneigiamų faktų, belieka tik garsiai ir drąsiai tvirtinti atvirkščiai. Todėl nenustebau, kad „mūsų“ užsienio reikalų ministras į tai teturi tik vieną atsakymą: „melas“. Ką daugiau gali atsakyti, jei nėra ko parodyti.

Visa tai būtų menkniekiai ir dėmesio neverti politikų blūdijimai. Negi imsi dabar kaip koks konservatorius ir burnosi ant tų vargingųjų darbštuolių. Jiems patikėta teisė valdyti ir jie tai daro pagal savo supratimą. Viena bėda – jie ima nebejausti atsakomybės prieš tuos, kurie juos išrinko. Drįstu teigti, kad jų pasisakymai, jų veiksmai kažkuria prasme galimai tampa grėsme visam kraštui.

Vizito į Kijevą rezultatai – aiškūs. Lietuva su Ukraina pasirašė susitarimą, pagal kurį, kaip išsireiškė Porošenko, „tieks Ukrainai ginkluotę“. Jos Ekscelencija viešai šitai įvardijo kiek švelniau ir aptakiau, kalbėdama apie maisto, ekipiruotės tiekimus ir neabejotiną politinį – diplomatinį brolių ukrainiečių palaikymą.

Kaip besuktum, didžioji susitarimo dalis – slapta. Tai, kad vizitas įvyko tuoj po JAV viceprezidento Bideno apsilankymo Ukrainoje ir paraleliai NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo apsilankymo Lietuvoje, gali reikšti tik viena: JAV viešai dėl šventos vidinės ir išorinės ramybės, siekdama išsaugoti politinio – diplomatinio manevro galimybę, „atsisako“ apginkluoti Ukrainos armiją, bet ji turi teisę papildoma ginkluote aprūpinti nesaugiai besijaučiančias NATO nares, sakysim, Lietuvą ir Lenkiją, o šios…

Dar daugiau, matyt, galutinai susitarta ir dėl lietuvių – lenkų – ukrainiečių karinių struktūrų virtimo apčiuopiamybe. Ar tai gali reikšti, kad ši karinė struktūra bus įtraukta į Ukrainos įvykius ir tuo pačiu įteisintas lietuvių ir lenkų dalyvavimas vidiniame konflikte?Jei taip, tada mes turime aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti, jog Lietuva galutinai pasirinko konflikto su kaimyne kelią. Ir tai jau yra labai rimta.

Aš nežinau, kiek mūsų šalies piliečių pasiruošę aukoti savo gyvybes vardan tariamos demokratijos ir ukrainiečių laisvės, bet visiškai neabejoju, kad tokių – mažuma. Jeigu iki šiol mes raminome save, kad tas karas kažkur ten, toli, tai po tokio politikų pasirinkimo jis galimai jau braižosi už mūsų valstybės durų.

Prieš metus, rašydamas apie Ukrainą, kurioje dar tik viskas įsisiūbavo, o dabartinis premjeras Jaceniukas po tuometinio Prezidento Janukovyčiaus atsisakymo padėti parašą ant asocijuotos narystės sutarties viešai grasino kraujuotu pasipriešinimu, klausiau: „Kas už tokį įvykių posūkį atsakys? Kas atsakys už būsimas aukas?“ Dabar jau nebėra prasmės tokiam klausimui, nes aiškiai matosi, kaip trečiarūšių šalių politinio elito nesavarankiškumas atveda jas į tokią padėtį, kad krauju tenka mokėti už svetimos jėgos geopolitinius įnorius. Kodėl toks kategoriškas?

Dabarties globalių finansų ir pramonės centrai krypsta į Aziją. Ką nors pakeisti -vėlu, tačiau pristabdyti ar net laikinai sustabdyti – galima. Būtent tam iš tiesų tarnauja įvykiai Ukrainoje.

Kai mūsų Prezidentė šneka apie galimą agresijos išplitimą visoje Europoje ir dar toliau, ji, manau, mintyse turi ne tai, ką mes įsivaizduojame, bet būtent naujos globalios tvarkos, apie kurią kalbėjo Rusijos Prezidentas Putinas Valdajaus forume, apie kurią kalba ir kitos Vakarams nepriklausančios šalys, galimą pergalę globalioje erdvėje, nes ji nustumtų dabartinį lyderį nuo sosto. Priešingu atveju, ją būtų galima apkaltinti sąmoningai meluojant.

Beje, Porošenko taipogi pastaruosius mėnesius skelbia, kad Ukraina – priešakinė fronto linija. Fronto už Europos išlikimą.Todėl visa Europa privalo jiems padėti. Tik jis toliau atvirai nepasako, kas laukia pačių ukrainiečių.

O ukrainiečiai, pagal vakariečių scenarijų, turi kariauti, nes šio karo pagrindinis tikslas, pagrindinis uždavinys – sukaustyti ekonomines, socialines, o toliau ir politines Rusijos galimybes. Susilpninti jos aktyvumą EuroAzijos ekonominės integracijos procesuose. Taigi, ukrainiečiai kariauja už visų mūsų „geresnę ateitį“. Ir kariauti jie turi kiek galima ilgiau, kiek galima negailestingiau, ištvermingiau.

Neabejoju, kad kai kam iš skaitančių dabar kils nemažai abejonių. Tikrai, iš paprastos žmogiškos pažiūros tokie aiškinimai atrodo prasilenkiantys su sveika logika. Kodėl neišvengiamai reikia kariauti, kodėl būtent Ukrainoje? Neskubėkim. Geopolitikoje – viskas kitaip.

Pagrindinį tikslą aš jau įvardinau aukščiau. Kaip tai pasiekti? Politikai – tik vykdytojai. Kiekvienoje didesnėje valstybėje dešimtys institutų, dirbančių šioje srityje. Tokiems didelio masto tarptautiniams projektams nepakanka paprastų apskaičiavimų, čia būtinos psichologinės, istorinės, kiekvienos tautos vertybinės žinios.

Taigi, o dabar neslėpkime ir patys sau atsakykime: kas mums yra ukrainiečiai? Nors protas mums diktuoja, kad to neturėtų būti, bet tikrumoje jie mums buvo, yra ir bus – slavai. Mūsų istorinės didybės laikų pavaldiniai.O rusams? Rusams jie – dalis jų pačių civilizacijos, todėl jie į juos žvelgia visai kitomis akimis.

Galima diskutuoti, ar tai tiesa, sutikti arba ne, bet negalima paneigti paties fakto. Jei taip, jei visi bandymai sukelti chaosą pačioje Rusijoje neduoda reikiamo efekto, tai kur reikia smogti? Būtent… Ir ką tokiu atveju Rusija turėtų daryti?

Pirma, sakysim, Rusija nurijo tą piliulę ir nesikiša į savo brolių reikalus. Kas jos laukia?Neabejotinas tokių pat įvykių eksportas pradžioje į jos pasienio regionus, o vėliau – ir į centrus.

Antra, Rusija reaguoja žaibiškai ir per dvi savaites pasiglemžia visą kaimyninę valstybę. Kas tokiu atveju? Ilgalaikis nestabilumas Ukrainos vakariniuose ir galbūt dalyje centrinių regionų. Neabejotinai dalies nacionalistiškai nusiteikusių aktyvus ginkluotas pasipriešinimas. Neišvengiama pasaulio bendruomenės reakcija, įvairiausios finansinės – ekonominės sankcijos. Milžiniškas resursų poreikis ir t.t.

Trečia, Rusija bando išvengti tiesioginio įsikišimo. Nepavyks.Tereikia nedidelių pastangų ir susikirtimas tarp tankiai rusais apgyvendintų regionų ir nacionalistinio centro – garantuotas. Rusija privalo kariauti.

Maskva visa tai puikia supranta, todėl imasi numatytų scenarijų perrašymo: neutralizuoja Krymo pusiasalį – patį karščiausią ir svarbiausią viso to kipišo,vadinamo revoliucija, tašką, nes tik čia realiai galima buvo sukurti tokią situaciją, kuri ją priverstų tiesiogiai imtis karinių veiksmų prieš Ukrainą, bet į Ukrainos gilumą neina.

Drįstu teigti, kad ne be Vakarų patarimo, ne be mūsų lietuviškųjų „ekspertų“, apie kurių buvimą Ukrainoje viešai pareiškė tas pats „mūsų“ užsienio reikalų ministras, pastangų Pietryčių Ukrainoje buvo dirbtinai sukurtos sąlygos pilietiniam karui. Rusai negali palikti savų, negali jų neginti. Tačiau jie vis vien neina. Jie remia, padeda, išlaiko, bet tiesioginės invazijos nesiima. Projektas „Ukraina“ buksuoja.Vakarų sumanytas, išaugintas tvarinys realiai ima žaisti ne jų naudai.

Lieka dvi galimybės: mesti milžiniškus finansinius resursus, kaip siūlo Sorosas, ir bandyti naujai išgimdyti realią jėgą, kuri „apsirikusi“ įsiveržtų į pačią kaimyninę valstybę ir neišvengiamai išprovokuotų atsakomuosius veiksmus, arba tęsti vangią „antiteroristinę“ operaciją, kuri sukeltų humanitarinę katastrofą ir tuo vis vien priverstų kaimynus tapti ryžtingesniais. O jei jie ir tada neis?

Mums (Vakarams) reikia Rusijos tiesioginės invazijos. Mirtinai reikia. Nes kitaip neįmanoma priversti vis daugiau realiai mąstančių vakariečių verslo ir eilinių žmonių pritarti dar kietesnėms ekonominėms – finansinėms sankcijoms, neįmanoma sukurti energijos resursų stygiaus Europoje situacijos, neįmanoma visiškai atskirti Europos nuo Rusijos ir priversti ją iš baimės visiškai palįsti po amerikietiškuoju „saugos“ skydu.

Pagaliau, ir mums, lietuviams, aktyviai dalyvaujantiems tos Rusijos sulaikimo doktrinos įgyvendinime, iš tokio kaimynų primesto „keisto karo“ scenarijaus – jokios naudos. Suskystintų dujų laivas stovi, už jo nuomą pinigėliai jau kapsi iš mūsų kišenės, tauta reikalauja paaiškinimų dėl šio „gešefto“. Kol naftos ir dujų kainos pasaulio rinkose krenta, tol gyventojai neatkreips dėmesio į sąskaitas už šildymą, bet jos ilgai kristi negalės, nes taip kertama ir per skalūninės naftos bei dujų rentabilumą. Taip stabdoma „energetinė revoliucija“ JAV. Jei viskas vyktų pagal planą, tai galimai šiandien laivas, pripildytas suskystintų dujų, jau plauktų iš JAV į Vakarų Europą, kuri, pasipiktinusi rusų elgesiu ir tų pačių amerikiečių patarta bei palaikyta, nutrauktų visus ryšius su šiuo agresoriumi.

Tik vargiai taip bus, todėl mūsų valstybės vyrai ir moterys jau ieško to laivo ateityje panaudojimo galimybių.

Kaip paskelbė vienas portalas, kartu su Prezidente Kijeve lankėsi ir Lietuvos energetikos ministras Rokas Masiulis. Jis pasiūlė tiekti dujas Ukrainai ir pagalbą statant suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą. Kijevui jau pateikti visi išversti teisės aktai ir techninė dokumentacija, susijusi su SGD terminalo konstrukcija. Lietuva galėtų tiekti dujas Ukrainai iš Klaipėdos per Lenkiją.

O kas už tą terminalą Ukrainoje mokės? Ukrainiečiai. O kas tuo statytoju bus? Aišku, ne ukrainiečiai. Kas pinigėlius duos?…

Vis dar manote, kad tai kaip nors siejasi su kovomis už laisvę ir nepriklausomybę?Kiekviena antiteroristinės operacijos diena kainuoja 1- 1,5 milijono dolerių.

Pas mus pačius viskas dar „šakėmis ant vandens rašyta“, bet siūlome jau kitiems. Ir tai panašu į kvailesnių už save ieškojimą arba nemenką aferą.

Suprantu, kad tai atrodo ciniška, kai žūva žmonės, bet taip jau realiame gyvenime esti: „kam neišvengiama mirtis kovos lauke, o kam – papildomas uždarbis į kišenę“.

Tačiau kodėl mums turi labiausiai rūpėti visa tai? Kodėl mūsų valdantieji laksto po svetimas šalis, viešai koneveikia kaimynę ir visais būdais stengiasi pratęsti Ukrainos valstybės agoniją? Kodėl mes taip užsispyrusiai ir aršiai tvirtiname tai, kas vis labiau kelia abejones? Kodėl mūsuose taip stengiamasi įpiršti vieną nuomonę ir net imamasi atvirai pažeidinėti JT deklaracijas, savo pačių konstitucines nuostatas dėl žmonių teisės gauti visokeriopą ir visa apimančią informaciją iš visų galimų šaltinių? Kodėl mūsuose taip nepasitikima savais piliečiais?

Mielas skaitytojau, aš labai noriu tikėti, kad mūsų valdantieji tikrai žino, ką daro, tačiau nerimas ne tik, kad nemažėja, jis auga. Didžiųjų geopolitikos šachmatų žaidime, kuriame mes tesame tik aptarnaujantis personalas, savisaugos instinktas niekur nepradingsta. Galimai mūsų uolumą skatinant ukrainiečius tęsti pilietinį tarpusavio karą, tikintis, kad rusai pagaliau neišlaikys psichologinio spaudimo ir įžengs į Ukrainą, būtų įmanoma pateisinti,bet Jos Ekscelencijos išsišokimai sukelia ir kitokių minčių.

Jei, sakysim, daliai amerikietiškojo valdančių sluoksnio tarpvalstybinis karas – vienintelė priemonė įgyvendinti savo tikslus ir jei šito nepavyks padaryti Ukrainoje, tai kito, geresnio regiono Europoje kaip mūsų kraštas – nėra. Nei Latvija, nei Estija tokiems tikslams, nepaisant to, kad šiose valstybėse didokos rusų diasporos, netinka. Mūsų geopolitinė padėtis – geriausia iš visų. Pažiūrėkite į žemėlapį ir to, manau, pakaks.

To negali nesuprasti aukščiausi šalies pareigūnai.Tautos savisaugos instinktas negali neveikti ir jų, tuo labiau, kad politikų veiksmai kartais gali tapti lemtingais. Ar Prezidentė nesupranta, kad į tokius jos viešus pasisakymus Rusija neišvengiamai sureaguos?Kiekviena save gerbianti valstybė į tai sureaguos. Privalo sureaguoti. Ne, ji tikrai neplanuoja imtis jėgos, o pridaryti visus dar išlikusius ekonominio bendradarbiavimo plyšius – gali.

Ar ne keista, kad Grybauskaitės vizito į Ukrainą dieną, tiksliau vakare, mes jau televizijose išgirstame pranešimus apie mūsų vežėjų diskriminaciją Lietuvos – Rusijos pasienyje. Oficialiai reiškiame pasipiktinimą, net URM įteikia Rusijos ambasadoriui notą.

Negi po tokių oficialių asmenų akibrokštų kaimynų atžvilgiu galima buvo tikėtis ko nors kito? O kas bus, kai įsiutę vežėjai, kurie realiai per mūsų politikų „patriotizmą“ netenka pragyvenimo šaltinio, ims ir užblokuos kelius į Kaliningrado sritį? Kas bus, jei Seimas, demonstruodamas savo kvailumą ir galimų vidinių socialinių neramumų baimės vedamas, oficialiai paskelbs blokadą Kaliningradui? Kaip į tai reaguos Rusija?

Manome, kad mus apgins NATO. Galbūt, bet gins mūsų pačių teritorijoje. Kaip manote, kokia ji liks po susidūrimo ir kiek jos liks? Pamąstykime. Ar mums tikrai to reikia?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!