- Reklama -

Dainuoja Merūnas Vitulskis. KK nuotr.

Kiek daug gražių dainų, bet gražiausios mano tėviškėj… Mylime Tėvynę, mylime ir mūsų tautines dainas.

Tautinės dainos visada išliks vertingomis, nes tai yra mūsų kultūros paveldas, nes šias dainas kūrė šimtmečiais. Šiais laikais tautinių dainų tradicijos sumenko, nes nebeliko tradicijų – tokių, kokios buvo. Žengiame į modernųjį pasaulį… Tik ar visada tas pasaulis yra modernus? Ar moderni ir vertinga, pavyzdžiui, mūsų pramoginė – populiarioji muzika, – dainos?

Pasaulis dabar sparčiai globalizuojasi, bet muzikos srityje tas globalizacijos procesas prasidėjo šimtais metų anksčiau, nes muzika nežino sienų. Pasaulyje skamba įvairi muzika.

Ar siekiame pasaulinių standartų Lietuvos pramoginėje muzikoje?

When I Fall In Love, Smoke Gets In Your Eyes, Our Love Is Here to Stay, I’ve Got You Under My Skin, Oh! What it Seemed to Be, It Only Happens When I Dance With You, I’m Through With Love, Goodnight Sweetheart, A Kiss To Build A Dream On, Moon Love (tema iš P. Čaikovskio 5 simfonijos antrosios dalies) ir kitos nuostabios dainos… Pavadinimų versti iš anglų kalbos nebūtina, reikėtų šių dainų tik paklausyti…

Keista, nors (beveik) visame pasaulyje muzikantai, dainininkai groja ir dainuoja populiariausias pasaulyje dainas, o žiūrovai ir klausytojai žiūri ir mėgaujasi per radiją, televizijas, koncertuose, šiomis dainomis – šedevrais, kurie dar vadinami populiarios muzikos ir (ar) džiazo standartais (jei juos atlieka džiazo atlikėjai), bet Lietuvoje to nėra (gal tik su išimtimis muzikantų tarpe). Lietuvoje, deja, veikia vietiniai „standartai“.

Standartas (angl. standard – norma, pavyzdys) bendrąja prasme: norma, pavyzdys; sutartas, nustatytas matas, pagrindas. Standartai naudojami įvairiose srityse, taip pat ir muzikoje. Standartų taikymas parodo įsipareigojimą užtikrinti kokybę ir patikimumą.

Muzikos funkcijos: estetinė, meninė, komunikacinė, pramoginė. Nuo kultūros ir socialinio konteksto priklauso, kaip mes skirstome muziką. Vadinamieji dainų standartai ar džiazo standartai yra vadinami standartais todėl, kad jie muzikos klausytojams pateikiami kaip sektini visų laikų (kiek siekia žmonių atmintis) kūrybos pavyzdžiai – šedevrai.

Standartais vadinamos tik tokios dainos, kurios dėl savo muzikinio grožio, melodijų, ypatingo muzikinio jausmo, nuostabios harmonijos ir visumos, o taip pat ir dėl dainos teksto pelnė pasaulio ir pirmiausia muzikinio pasaulio – kūrėjų, muzikantų ir klausytojų dėmesį ir šios dainos skamba jau šimtus metų. Taigi, jokiu būdu, ne kiekvieną kūrinį, dainą galėtume pavadinti standartu.

Siekti kūryboje priartėti prie šių dainų – standartų visiškai nereiškia, kad jas reikia kopijuoti. Šias dainas kūrėjams ir klausytojams reikėtų priimti kaip pavyzdį dėl jų meninio lygio, mokytis iš jų.

Vokiečių rašytojas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas Johanas Volfgangas fon Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe) tikino, kad muzikos pagrindą sudaro formų ir šablonų (standartų) tipai, sakydamas: „architektūra – tai šaltoji muzika“. Tuo jis norėjo pasakyti, kad bet kuri natūrali meno išraiškos forma, turinti gilius struktūrinius modelius, gali vadintis muzika.

Manau, kad tie, kurie muzikoje dažnai nieko gražaus nesugeba sukurti, teisinasi, kad eksperimentuoja – kuria naują muzikinę madą, naujus muzikinius stilius, vaidina „kūrybą“. Retai, bet talentingiems kūrėjams pasaulyje eksperimentai pavyksta, atsiranda naujų muzikinių stilių ir klausytojams yra pateikiamas naujas muzikinis skonis. Dėl skonio nesiginčijama… Bet visgi turėtų būti svarbu, kad muzika jaudintų, kad būtų gražu ir įdomu ar netikėta ritme, melodijoje, harmonijoje, instrumento, balso valdyme…

Muzikoje taip pat yra naudojamos tam tikros taisyklės, reikia laikytis tam tikros tvarkos. Be tvarkos būtų chaosas, todėl galėtų būti tik nebent „tvarkingas chaosas“.

Tikroji rožė nuostabiai kvepia jau milijonus metų, bet kažkas sukūrė nekvepiančią – „gražią“ rožę ir dabar masiškai mes perkame ir dovanojame nekvepiančias rožes. Daugelis iš jaunimo tarpo net ir niekada gal nežinojo ir nežino (ir ar kada nors sužinos?), o gal neatsimena, koks yra tikras tikros rožės kvapas? Taip yra dabar ir su dainomis – jos „nebekvepia“, nes ne tik klausytojai nesiklauso (o jiems ir nesiūlo) tikrų dainų, bet dažnai ir kūrėjai nesiekia ar (ir) nesugeba siekti muzikinių pavyzdžių, o gal kiti (kūrėjai ir klausytojai) net ir nežino, kad „rožė turi ir kaip turi kvepėti“?

Lietuvos pramoginė – populiarioji muzika, manau, mažiausiai atitinka tarptautinius – pasaulinius standartus populiariosios muzikos srityje. Klasikinė muzika ir džiazas Lietuvoje sėkmingai siekia aukštesnio lygio ir, manau, atitinka pasaulinius standartus. Pop muzika, Lietuvos populiarios dainos (ir kodėl jos populiarios?), deja, ne.

Kodėl taip yra? Taip yra, manau, todėl, kad vadinamoji pop muzika yra kuriama naudojant vietinius, „savo kiemo“ standartus ir yra labai nutolusi nuo pasaulinių pavyzdžių arba yra naudojami ne tie pavyzdžiai. „Savo kiemo“ standartai gal galėtų būti ir geri ir sektini, jei juos pavyzdžiui kažkas pripažintų ir naudotų tarptautiniu mastu. Tokie pavyzdiniai „savo kiemo“ standartai maisto gaminimo srityje yra šaltibarščiai, cepelinai… Pop muzikos „cepelinų“, kuriuos pamėgtų ir kitos šalys Lietuvoje dar, atrodo, niekas nesukūrė. Gal kiti klausytojai tokios muzikos nemėgsta, nes, kaip ir cepelinus, gal sunkiau virškina?

Lietuvos televizijų vadinamųjų pageidavimų koncertų ir muzikinių programų pop muzika įvairiais vertinimais yra apgailėtina.

Pavyzdžiui štai kaip vaizdingai p. Algis Ramanauskas aprašo tokias laidas televizijose (citata iš straipsnio „Mirtis „liaudies muzikai““, 2015.08.04, Alfa.lt):

„Prašvinkę „liaudies muzikos“ jurgẽlmeistriai privalo tuoj pat sudeginti savo cholerines taukinas drapanas ir praeiti nuodugnų negailestingą karantiną jei nori, kad visuomenė jų neišpirdolintų atgal į balanos gadynę, eventualiai. DŠ (dainų švenčių) įdrąsinti, sovietų pakurstyti agrarinių teritorijų bliovikai su savo prakaito dvokais suįžūlėjo tiek, kad žmonija vis dar laiko normaliu dalyku tą apgailėtiną faktą, kad mūsų nacionalinis transliuotojas savaitgalio vakarais rodo tuos audiovizualinius pirčiupius, kaip niekur nieko. Už lango 2015-ieji, o ir po šiai dienai LTV, už mūsų visų pinigus, nuodija eterį asocialiais vaizdais ir garsais, kur absoliučiai nemokantys groti anei dainuoti smirdančiojo folksšturmo klipatos skleidžia polonį iš ekrano geras pusantros valandos. LTV turi puoselėti kultūrą ir šviesą, kaip aš, o ne pataikauti žemiausiems, tamsiausiems kaimo latrų ir psichopatų instinktams. Reikia visa tai baigti. Reikia su šituo kovoti.“ (citatos pabaiga)

Radijo transliuotojai žymiai pažangesni, bet ir čia dažnai girdima tik vieno „formato“ muzika. Vadybininkai atrenka muzika pagal „formatą“: tai yra jie aiškina – tas formatas tinka arba čia ne tas formatas (todėl netinka) – tas stilius arba ne tas stilius. Bet kas gali paneigti galimybę, kad tie, kurie atrenka muziką, gal jie žino tik vieną „formatą“, o kitokios muzikos jie net nesupranta? Gal reikia ir tokios, tai yra vieno „formato“ muzikos (daugelis gal „pripratę“ prie to, o ir vieno stiliaus laidoms gal tikrai reikia pateikti vieno stiliaus muziką?), bet turėtų būti pateikta ir alternatyva, daug alternatyvų, kitų laidų. Nors jau per daugelį metų apie tai, kad reikia kažką daryti, buvo parašyta daug kritikos straipsnių, – niekas nesikeičia. Manau, nesikeičia ne todėl, kad pavyzdžiui televizijų (ir ne tik televizijų, bet ir pasirodymų koncertų salėse ir pan.) režisieriai, prodiuseriai yra užsispyrę, o todėl, kad tai yra, tikėtina, toks jų (televizijos darbuotojų ir kitokių darbuotojų) muzikinis skonis.

Nors sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, bet, visgi, šiuose televizijos koncertuose yra transliuojami (beveik) tik „savo kiemo“ pop muzikos standartai, o tai reiškia, kad klausytojams yra pateikiamas ir „savo kiemo“ skonis. Klausytojus galima būtų ir pateisinti, nes jie gal kitokio skonio net ir nežino, nes jiems nuo gimimo dienos yra brukama tik „savo kiemo“ pop muzika, o kitokios muzikos (beveik) niekas ir negirdėjo, niekas ir nepasiūlo, o gal net kažkas ir reguliuoja – neleidžia pasiūlyti? Žinoma, „gudruoliai“ gali labai greitai duoti „gerą“ pasiūlymą – pasiieškokite muzikos Internete ar kitur, jei jums reikia kitokios muzikos, o į „mūsų kiemą“ nelįskite! Bet muzika yra “mūsų visų kiemas”, o ne kažkieno nuosavas. Tiesiog neįtikėtina, tiesiog būtų muzikinė bomba, jei pavyzdžiui televizijos pageidavimų koncerte po kokio nors “savo kiemo bumčiko” (bumčiku žmonės vadina tokį dalyką, kai skamba tik bum, bum ir daugiau nieko…) išgirstume Nat King Cole “Unforgettable”.

Jei klasikinės muzikos klausytojai žino kūrinių autorius ir geriausius tų kūrinių atlikėjus, o džiazo mėgėjai klausosi (50 metų negalėjo klausytis) ir žino džiazo muzikos – dainų autorius ir įžymiausius muzikantus, tai Lietuvos populiariosios muzikos klausytojai (gal išskyrus profesionalius muzikantus) apie pasaulinio lygio dainų – standartų (kurie kartu yra ir vadinamieji džiazo standartai) autorius ir atlikėjus, manau, beveik nieko nežino. Nežino, nes gal tikriausiai negirdėjo (beveik) nei vienos tokios dainos, kuri yra laikoma pavyzdžiu – standartu pasaulio pramoginėje muzikoje. Negirdėjo, nes 50 metų buvo negalima klausytis vakarų šalių „buržuazinės“ pramoginės muzikos, niekas jos netransliavo, todėl apie šią muziką beveik nieko Lietuvos visuomenė nežino. Buvome už „geležinės uždangos“, o tuo metu tūkstančiai talentingų dainų kūrėjų kūrė Europoje, šiaurės ir pietų Amerikos šalyse, Australijoje ir kitur. Bet reikėtų pripažinti, kad daugiausiai dainų standartų – šedevrų yra sukurta Jungtinėse Amerikos valstijose. Tam buvo palankios sąlygos ir čia apsigyveno daug talentingų atvykėlių iš įvairių šalių su senomis muzikinėmis tradicijomis.

Ar daug kas žino, kad Jungtinėse Amerikos valstijose buvo tokia Tin Pan alėja (Tin Pan Alley) – centras Niujorko miesto rajone, kur buvo kuriama pramoginė-populiari muzika, dainos? Tin Pan Alley kūrybos namų pradžia datuojama apie 1885 m., kai muzikos leidėjai įsteigė parduotuvę tuo pačiu pavadinimu Manheteno rajone. Tin Pan Alley muzikos kūrybos centro veiklos pabaiga yra mažiau aiški, – manoma apie 1953 metus. Plačiau apie Tin Pan Alley galima paskaityti Internete.

Tin Pan Alley laikotarpio – Hall of Fame (Šlovės salės) eros kompozitoriai:

Irwing Berlin, Hoagy Carmichael, Duke Ellington, Jay Livingston, George Gershwin, Richard Rodgers, Lorenz (Larry) Hart, Edward Heyman, Gordon Jenkins, Scott Joplin, Bert Kaempfert, Jerome Kern, Henry Mancini, Ray Noble, Cole Porter, Jule Styne, Jimmy Van Heusen, Harry Warren, Ned Washington, Harry Ruby, Richard Hayman, Harry M. Woods, Victor Young, Mabel Wayne ir t. t., šimtai kitų. Ar daug kas iš populiarios muzikos mylėtojų Lietuvoje girdėjo šiuos vardus ir pavardes ar klausėsi jų sukurtų nuostabių dainų?

Kas galėtų pasakyti, kada, kiek kartų (ar nors vieną kartą?) matė ir girdėjo per Lietuvos televizijas pavyzdžiui tokius dainininkus kaip Bing Crosby, Fred Astaire, Nat King Cole, Frank Sinatra, Dean Martin, Sammy Davis Jr., Perry Como, Al Martino, Ray Charles, Ella Fitzgerald, Billie Holiday, Doris Day, Peggy Lee, Dinah Washington, Patti Page, Teddy Wilson, Anita O’Day, Dinah Shore, Jo Stafford ir t. t. iš taip vadinamų auksinių 40-jųjų, 50-jųjų metų laikų? Be abejonės pasaulyje buvo daug gerų atlikėjų ir vėliau ir yra ir dabar, bet dainos šiais laikais dažnai nėra panašios į tikras dainas ir jos negalėtų būti laikomos pavyzdžiais ir dėl to nėra vadinamos standartais, todėl čia paminėti tik dainų – taip vadinamų standartų atlikėjai (tik dalis jų), neminint dar ir daugelio kitų puikių pramoginės muzikos (tame tarpe ir džiazo) šio laikotarpio atlikėjų. Šios dainos yra pramoginės muzikos klasika ir, suprantama, kad standartais tapo ne tik Jungtinėse Amerikos valstijose sukurtos dainos, bet ir geriausios įvairių pasaulio šalių autorių dainos.

Kodėl per Lietuvos televizijas nerodomi geriausi visų laikų instrumentalistai, geriausi pasaulio orkestrai, bigbendai? Kodėl Lietuvos televizijos (beveik) visiškai nerodo pasaulinio lygio meninių ir dokumentinių muzikinių filmų? Kur dingo klasika, pvz. nepamirštami muzikiniai filmai su nepamirštamu auksinio balso savininku Mario Lanza? (jo talentas padarė didžiausią įtaką tenorams Luciano Pavarotti, Jose Carreras, Placido Domingo (kaip jie patys sakė) ir kitiems pasirenkant dainininko kelią) Šiuose filmuose skamba ne tik klasikinė muzika, bet ir populiarios dainos. Jie, šie filmai yra seni (bet nepasenę) ir jie neturėtų brangiai kainuoti televizijoms? Ar „savo kiemo“ muzikiniai „klipai“, kuriuose dažniausiai nėra nei muzikos, nei dainos, nei dainavimo jau ir yra tai, ko turėtume siekti pop muzikos srityje? Ar galima vadinti dainavimu ar daina, jei kažkas kažką pakalba, paburba, padejuoja ar net pakniaukia be pradžios ir pabaigos muzikine prasme? Pakvailioti (ypač jaunimui), suprantama, reikia, bet turėtų būti saikas ir turėtų būti ribos. Dabar net ir tą, kuris iš tikrųjų dainuoja, vis rečiau vadina dainininku, dabar vadina – atlikėju. Prilygina gal su tais garbingais atlikėjais, kurie pavyzdžiui atlieka patalpų remontą… Suprantama, jei žmogus ne tik dainuoja, o dar ir kažką atlieka (pvz. cirke joja ant arklio), tada gal tinka ir atlikėjo pavadinimas? Žodis dainininkas atsirado iš žodžio daina, bet, jei nėra dainos (pvz. kūrinio negalime vadinti daina), tai gal ir nebetinka vadinti dainininku?

Gražiausios dainos – šedevrai – standartai buvo sukurti 1910 -1970 metų laikotarpyje (suprantama, kad nuostabių dainų buvo sukurta ir vėliau, bet santykinai mažiau).

Lietuvoje nėra ugdomas muzikinis skonis pop muzikos srityje. Mažai kas žino tikrąją pasaulinės populiarios muzikos istoriją. O gal kiti klausytojai muzikos istoriją žino ir pradeda vertinti tik nuo savo gimimo dienos?

Jei vakarų šalyse klausytojai koncertuose dainuoja kartu su dainininku, nes žino beveik visus pasaulinius dainų standartus, tai Lietuvoje tų dainų beveik niekas nežino, nes niekas nedainuoja ir niekas nesiklauso plačiaja prasme – tai nėra masinis reiškinys. O turėtų būti… Reikėtų stengtis tą pradėti…, pradėti klausytis… nors ir po 100 metų, kurie jau praėjo…

Lietuvoje sukurtų populiarių ir muzikine prasme vertingų dainų yra mažai. Gal apie 50% populiariausių dainų skambančių Lietuvoje yra užsienietiškos, tik joms yra parašyti tekstai lietuvių kalba. Patys geriausi Lietuvos kompozitoriai – dainų kūrėjai, manau, galėtų pripažinti, kad jų kūryboje yra tik apie 2% dainų, kurios galėtų prilygti pasauliniams standartams. Na, suprantama, kad yra ir tokių kūrėjų, kurie nesukuria nei vienos vertingos dainos, nors „kuria“ daug. Sukuria „kažką“, o (ir) gal vadina save „kompozitoriumi“? Pvz. viename televizijos konkurse atlikėjas (dainininkas), atlikęs (padainavęs) savos kūrybos dainą, net įsižeidė, nes komisijos narys – aukštos klasės profesionalus muzikantas mandagiai bandė šiam konkurso dalyviui paaiškinti, kad jo daina – be pradžios ir pabaigos, turi nesuprantamą dainos struktūrą, melodiją sunku įsiminti ir t. t.

Lietuvių autorių dainos daugumoje galėtų būti priskiriamos ne tikrų dainų kategorijai, o taip vadinamajai dainuojamajai poezijai. Išmetus iš tokios dainos tekstą, dainos nebelieka. Dainuojamoji poezija yra tai, kada poezijos (kartais tai galima vadinti poezija) posmams pritaria instrumentinė (kartais graži) muzika. Gal apie 70% Lietuvoje sukurtų vadinamųjų dainų, manau, galėtų būti priskiriamos dainuojamajai poezijai, o ne tikrų dainų kategorijai. Tokiose „dainose“ dažnai būna tik primityvi melodija, harmonija arba net panaudoti tik keli muzikiniai akordai, nors pvz. pats „dainos“ eilėraštis gali būti ir gražus. Bet, suprantama, kad pati poezija (taip pat ir dainuojamoji) visada buvo ir bus. Pavyzdžiui repas taip pat yra dainuojamoji (tiksliau – repuojamoji) poezija.

Dabartines lietuviškas pop dainas (su išimtimis), manau, galėtume vertinti, geriausiu atveju, kaip šiais laikais pagamintas nekvepiančias rožes arba tiesiog kaip dirbtines, dabar „madingas“ plastmasines, o gal ir iš kitokių medžiagų žmogaus kūno dalis. Nykuma ir gūduma… (gūduma sinonimai: negyvas, miręs, pastipęs, užmuštas, sausas, nutirpęs, nejautrus, užgesęs, blankus, nederlingas, nusikamavęs). Tai, kas rodoma per televizijas, dažniausiai yra tik prastas šou biznis, bet su muzika tai turi mažai bendro.

Jaunimui ir kitiems, kurie gal galvoja, kad kuria kitokią – modernią, „šiuolaikinę“ muziką (išradinėja dviratį), reikėtų priminti, kad pavyzdžiui džinsus žmonės pagamino prieš kelis šimtus metų, nors jie net ir dabar yra moderniški ir praktiški, o jaunimas gal galvoja, kad džinsai yra tik jų laikotarpio mada? Tiesa, dabar madingi suplėšyti džinsai ir „skylėtos“ dainos… Suprantama, džinsai – tik medžiaginis dalykas. O ką kalbėti apie muziką – dvasinius dalykus? Dvasiniai dalykai nesensta. Gal kas nors net galvoja, kad viskas, kas yra gero, buvo sukurta tik po to, tik tada, kai jie (tie, kurie taip galvoja) gimė, – atsirado šiame pasaulyje? Vertingus kūrinius pasauliniu mastu sukurti pavyksta tik vienetams, tik talentingoms asmenybėms. Suprantama ir tai, kad neįmanoma kurti vien tik šedevrus, visada buvo ir bus ir prastesnių kūrinių, bet reikėtų siekti nors to vieno…

Taigi, pirmiausia paklausykime ką sukūrė kiti prieš 100 ir daugiau metų ir prisiminkime, kad šie kūriniai, o jų yra tūkstančiai, jau skamba pasaulyje daugiau kaip 100 metų. „Grammy“ laikomas prestižiniu apdovanojimu muzikos pasaulyje ir vienu geriausių menininko kūrybos įvertinimų. Šis apdovanojimas lyginamas su „Oskaro“ apdovanojimu filmų pramonėje. 2015 metų „Grammy“ apdovanojimuose Tony Bennet ir Lady Gaga dainavo dainą „Cheek to Cheek“. Ši kompozitoriaus Irving Berlin daina yra sukurta 1935 metais ir yra standartų sąraše. Turbūt niekas negalvoja, kad ši daina pasirinkta todėl, kad Tony Bennett yra garbingo amžiaus (89 m.) ir jie atliko dainą iš Tony Bennet jaunystės laikų? Tiesiog – tai graži daina. Ir, kaip dabar sakoma, dainininkai „žiauriai gražiai pavarė“ (kas reiškia, – labai gražiai padainavo).

Retorinis klausimas: ar skamba tokios ar panašios dainos – standartai muzikinių apdovanojimų renginiuose, konkursuose, festivaliuose, koncertuose Lietuvoje?

Muzikinę kultūrą kaip ir kitas sritis labai įtakoja visuomenės dvasinė kultūra – dvasios ugdymas. Bet čia jau kita tema.

Dažnai galima girdėti sakant, kad mes turėtume kurti ir atlikti (tik) lietuvių kompozitorių lietuviškas dainas, lietuviškais žodžiais (turbūt dėl to, kad norėtų suprasti dainos tekstą, jei pvz. nemoka užsienio kalbos?). Reikėtų pritarti, kad siekiai ir norai galėtų būti tikrai geri, bet tik reikėtų kurti ir sukurti… Be abejonės, jau ir dabar yra sukurta daug gražių kūrinių, bet… mes aiškinamės, ko galėtume siekti daugiau… Pavyzdžiui, jei norėtume groti ar dainuoti tik lietuvišką repertuarą, turėtume atsisakyti visų operų, operečių, simfonijų, džiazo standartų ir dainų, kurias sukūrė ne lietuviai? Manau, visi sutiktų – tai absurdas.

Na, o dabar dažnai skamba lietuviškos dainos, kurioms gal tiktų pavadinimas „Ne visi namie“ – pagal ironijos klasiko Juozo Erlicko pasirodymų programą.

Kas vieniems gražu, kitiems – negražu, nes dainas kurti ar jų klausytis, visgi, yra reikalinga bent muzikinė klausa. Žodžiai dainai padeda, – klausytojams sukelia papildomas emocijas, bet dainoje, vis dėlto, svarbiausia yra melodija ir harmonija. Jei daina graži, jos turinį galime suprasti (įsivaizduoti) ir be žodžių. O kol, tikimės, kad bus dar sukurta daug gražių lietuviškų dainų, reikėtų mokytis iš to dainų lobyno, kas jau yra sukurta, nes tos dainos mums visiems turėtų būti pavyzdžiai – pasaulio dainų standartai. Tai yra, manau, tiesiog būtina kaip ir yra būtina kiekvienam muzikantui mokėti gamą. Reikėtų, kad mūsų televizijos, radijas transliuotų šią muziką – standartus savo programose, muzikantai, dainininkai koncertuose tinkamai pateiktų visuomenei šių dainų grožį ir šios kultūros dvasią, o muzikologai ir talentingi profesionalūs muzikantai viską paaiškintų… Šios dainos yra senos (angl. oldies), bet nepasenusios… ir niekada nepasens.

Niekas greitai nepasikeis, net, jei ir labai pasistengsime, manau, reikės dešimtmečių kol priartėsime, pavyzdžiui, prie 1930 metų pasaulio dainų – dainų standartų lygio ir net gal (nors sunku patikėti) sugrįšime, nors truputį prisiliesime prie to meto visuomenės dvasinės kultūros lygio… Mario Lanza ir „Yours Is My Heart Alone“… („Dein ist mein ganzes Herz“, Franco Leharo operetė „Šypsenų šalis“, 1929 m.)

Šiemet Frankui Sinatrai – 100 metų. Dažnai jį susitinku…, išeina pasivaikščioti kartu su Irving Berlin, Cole Porter, Jimmy Van Heusen, Victor Young ir kitais savo (ir mano) draugais…

Vytautas Petrušonis

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!