- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. KK nuotr.

Kaip ir spėjau, po G-20 susitikimo pabaigos didžioji ir garsioji pasaulio žiniasklaida menkai tekalba apie šio susitikimo pasiektus susitarimus. Atvirai sakant, kad ir kalbėti nėra apie ką, nes viešai paskelbtame baigiamajame dokumente tos pačios problemos, kaip ir prieš metus ar du. Niekas nepakito, tik prisidėjo Ukrainos krizė. Todėl daugelis vakarietiškųjų politikų, tarsi mažvaikiai dovanų gavę naują konstruktorių ar mašinėlę, demonstruoja visiems ir, vienas kitą perrėkdami, stengiasi pasirodyti tų dovanų tikrai esantys verti. Reikia ar nereikia dievagojasi esantys ukrainiečių interesų tikrieji gynėjai.

Atvirai kalbant, jie tokie pat gynėjai – kaip ir tie ne ukrainiečiai, kurie kažkokiu stebuklingu būdu pavirto tos šalies nepakeičiamais patriotais bei savo užpakaliais uždengė daugumą Ukrainos aukščiausios valdžios krėslų. Matyt, patys „ukrų palikuonys“ yra per kvaili, kad galėtų vadovauti išsvajotai tautiškai valstybei. Tiek kvaili, kad nesupranta, kur ir kodėl ta jų naujoji vadovybė juos veda.

Vienas iš baigiamojo dokumento punktų skelbia „gilų susirūpinimą besitęsiančiais trukdymais“ kuo sparčiau reformuoti TVF ir praktiškai reikalauja iš JAV Kongreso dar iki metų pabaigos ratifikuoti ankstesniuose susitikimuose pasiektą susitarimą.

Manau, kad susitikimo dalyviai nėra naivuoliai ir puikiai supranta, kad Kongresas to artimiausiu laiku nepadarys ir galimai visai nedarys. Tokio susitarimo ratifikavimas – praktinis JAV kvotų sumažinimas šioje tarptautinėje organizacijoje. Kvotų sumažinimas – teisių, įtakos ir net netiesioginio pelno sumažėjimas. Nors ankstesniuose G-20 pasiektas susitarimas dėl šios organizacijos būtinos reformos atitinka šių dienų globalių ekonominių jėgų išsidėstymo realijas, bet amerikiečiai niekada to nepripažins.

Ne Vakarų valstybėms tai – naudinga, nes pateisina egzistuojančiai finansinei sistemai jų kuriamą alternatyvą. O Vakarams? O šie įsitikinę, kad dar turi pakankamai priemonių, kurios neleis įgyvendinti šio sumanymo ir privers pripažinti tolimesnį jų dominavimą. Deja, „viltis – kvailių motina“: taip skelbia gerai žinoma patarlė.

Taigi, jei oficialioje dienotvarkėje proveržio nepasiekta, tik eilinį kartą pasiginčyta, padiskutuota ir esminiai nieko nenuspręsta, tai gal dvišaliuose susitikimuose, apie kuriuos šnekama daug, bet kol kas nieko konkretaus, kas nors pavyko susitarti?

Kaip ne kaip, bet pokalbis su A.Merkel vyko net 4 valandas, o D.Britanijos Premjeras, nepaisant Anglijos dominijų – Kanados ir Australijos Premjerų kvailų išsišokimų ir dar kvailesnių pasisakymų, pats teikėsi atvykti į rusų rezidenciją. Taip galima suprasti, kad susitikimo inciatoriumi būtent jis ir buvo.

Pokalbio su Prancūzijos Prezidentu galima neskaityti, nes, mano galva, Prancūzija dar niekada neturėjo tokio silpno ir nesavarankiško vadovo.

Tiesa, reiktų nepamiršti, kad prieš oficialią susitikimo pradžią susirinko BRIKS vadovai, kurie aiškiai ir drąsiai patvirtino ir toliau kuriantys alternatyvas TVF, Pasaulio bankui, žodžiu, egzistuojančiai ir Vakarų valdomai finansinei globaliai sistemai. Ir jos reali veiklos pradžia – 2015 metų vasarą.

Be viso to, Putinas dar kalbėjosi su S.Arabijos – pagrindinės naftos tiekėjos pasaulyje princu. Tačiau jokių smulkmenų, kaip ir turėtų būti, apie tuos susitikimus ir aptartus klausimus į viešumą kol kas nepateko.

Paprastai, kai nėra jokios rimtos informacijos iš susitikimo vietos, verta stebėti, kas vyksta po jo. Ir paskutinės dienos įvykiai verčia labai susimąstyti: į Maskvą vienos dienos vizito atvyko Vokietijos užsienio reikalų ministras, prieš tai pabuvojęs Kijeve. Jis susitiko ne tik su savo kolega, bet ir su Prezidentu. Rusijos gynybos ministras šiandien lankosi Kinijoje. Susitiko su šios šalies Premjeru bei savo kolega. Čekijos Premjeras – Vašingtone, susitinka su viceprezidentu Bidenu.

Putinas, grįžęs į Maskvą, aktyviai atsako į klausimus, dalyvauja susitikimuose ir viešinamos jo kalbos – tai atsakas į G-20 susitikime iškeltus klausimus ar pateiktus pasiūlymus. Tiesa, vakar viename iš Rusijos portalų atsirado pranešimas apie Rusijos URM pareiškimą Australijos atžvilgiu, kuris tuoj buvo išimtas ir daugiau nepasirodė. O Prezidentas, atsakydamas į kai kuriuos klausimus dėl pasirodžiusios informacijos, kad esą Australijos vadovybė neparodė reikiamos pagarbos, visa tai paneigė ir net viešai padėkojo už puikiai organizuotą susitikimą ir svečių priėmimą.

Manau, kad tikrumoje tai – diplomatinė kalba ir atsakas stiliuje: „Aš jūsų žaidimuose nedalyvausiu“.

„Jie ne pažeminti mus nori, jie nori mus priversti jiems paklusti. Savo problemas spręsti mūsų sąskaita. Nori priversti paklusti jų įtakai. Niekada niekam istorijoje su Rusija tai nepavyko ir nepavyks. JAV priverčia paklusti savo sąjungininkus, pas mus, naudojant šaržinio plakato kalbą, juos vadina satelitais. Ir jie gina svetimos valstybės interesus, aukodami savo nacionalinius.

Ta neva gynyba taip vadinamų vakarietiškų vertybių, aukojant savus nacionalinis interesus, sukelia daug problemų. Pirma, tokioms vertybėms realiai nėra jokių kriterijų. Antra,visiškai aišku, kad už to slypi tik vienos ar nedidelės grupės valstybių geopolitiniai interesai.“ (Putinas)

O štai JAV viceprezidento žodžiai, pasakyti susitikimo su Čekijos Premjeru metu: „Būtina Rusijai pateikti kainą už tai, kad ji ir toliau pažeidinėja Ukrainos suverenitetą, jos teritorinį vientisumą bei negerbia savo įsipareigojimų prisiimtų Minske rugsėjo 5 dieną.“

Beje, tai, kad Čekijos Premjeras buvo iškviestas į Vašingtoną, nieko gero šiai valstybei nežada.Visai neseniai pasaulio žiniasklaida piktinosi šios šalies Prezidentu, kai jis viešai tiesiai – šviesiai išdėstė savo požiūrį į taip vadinamus politinius kalinius Rusijoje, pavadindamas daiktus tikraisiais vardais.

Po kelių dienų Prezidentas Zemanas buvo netiesiogiai perspėtas: vykstant Čekijos revoliucijos 25 – ųjų metinių paminėjimui, kuriame dalyvavo ir aplinkinių valstybių vadovai, minia mėtė į Prezidentą pomidorus ir net kiaušinius, kėlė plakatus „Lauk iš politikos“.

Čekijos spauda šiandien rašo apie tai, kad ši akcija buvo aiškiai organizuota ir net pateikia tam įrodymus. Į tokius veiksmus Prezidentas garsiai atsakė: „Jūs manęs neišgąsdinsit“. Vakare į Prahos aikštes jau išėjo Prezidento šalininkai.

Prie viso to pridėkite vizitą Vašingtone. Ar jums tai nieko neprimena? O aš savęs klausiu: „Ar jau pačioje ES imamasi organizuoti spalvotas revoliucijas, ir tik tam, kad visi paklustų?“

Tokiu atveju Putinas – visiškai teisus ir jo požiūris man priimtinas. Eikime toliau…

Šiandien viešai prabyla Rusijos Prezidento atstovas spaudai: „Mes norėtume išgirsti šimtaprocentines garantijas, kad niekas nė negalvoja apie Ukrainos prisijungimą prie NATO. Mes norime išgirsti, kad NATO sustabdys savo slinkimą link mūsų sienų, kad atsisakys bandymų pažeisti jėgos balansą. Deja, kaip nebūtų gaila, bet šito mes negirdime.“

Rusijos Dūmoje šiandien kalbėjo užsienio reikalų ministras Lavrovas. Jis atsakė į daugelį klausimų ir kai kurie atsakymai labai įdomūs: „Aš tik atkreipdavau dėmesį į įvardintas grėsmes, kurias Prezidentas Obama leido sau išdėstyti pradedant JT tribūna.Vėliau, ne taip seniai, bendraudamas su Dž.Kerry, aš jo paklausiau, ką visa tai reiškia. Jis man atsakė: „Ai, nekreipkite dėmesio“. Suprantate, jei visa tai taip rimta, tai, aišku, liūdna. O „nekreipkite dėmesio“ jis pasakė tuo metu, kai norėjo su manimi aptarti Irano branduolinės programos sprendimo koordinates ir situaciją Korėjos pusiasalyje.“ (Lavrovas)

„Visa tai, kas vyksta Ukrainoje, negali nekelti nerimo. Gimsta mintis, kad už to įstatymo (turimas mintyje įstatymas, kuris skelbia sukilėlių valdomų teritorijų ekonominę – finansinę blokadą) slepiasi ne tik siekis ekonomiškai sužlugdyti šį regioną, bet paruošti dirvą eiliniam ginkluotam įsiveržimui ir eiliniam bandymui išspręsti šią problemą jėga.“ (Lavrovas)

O Vokietijos kanclerė, šiek tiek ilgiau pratęsusi kelionę Australijoje, sakė kalbą Sidnėjuje: „Vokietija nesiruošia nusileisti Maskvai. Ir tai liečia ne tik Ukrainą, bet ir Moldovą bei Gruziją. Jei tokia reikalų padėtis tęsis, tai mes būsime priversti kai ką paaiškinti ir Serbijai bei kitoms Balkanų šalims.“ (A.Merkel)

Tie grasinimai Serbijos atžvilgiu jau virsta realija. Briuselio komisaras prieš planuojamą kelionę į Belgradą atvirai ir ganėtinai ciniškai pareikalavo Serbijos vadovybės paklusti ir prisidėti prie sankcijų Rusijai, kitaip… Kas kitaip? Vėl revoliucija? O kodėl ne?

„Žinote, kai aš buvau Prezidentu, Vladimiras ėmė veikti taip, lyg politikoje vieno laimėjimas reiškia kito pralaimėjimą. Kitaip tariant, laimiu arba aš, arba jūs. Bendro laimėjimo nebūna.Taip, kad, suprantate, norint su juo susidoroti, mums ir toliau teks veikti kartu su visu pasauliu.“ (JAV eksprezidentas Dž.Bušas – jaunesnysis)

Absoliučiai sąmoningai pateikiu jums tas citatas, nes jos yra visiškai, taip sakant, „šviežios“ ir rodo, kad kažkokie pasiūlymai Rusijos Prezidentui Australijoje buvo pateikti. Galimai su kai kuriais Putino aplinka būtų linkusi sutikti, tik jai reikalingos garantijos, o europiečiai tokių duoti negali, nes JAV absoliučiai nekreipia į juos dėmesio, o siekia savo tikslo. Valstijos pasiruošusios sukelti chaosą net sąjungininkų tarpe, kad tik įgyvendintų savus planus.

Atrodo, po savaitės JAV viceprezidentas vėl lankysis Kijeve. Šįkart net su žmona. Mes puikiai prisimename, kad po jo ankstesnių apsilankymų kovos Ukrainoje tik paaštrėdavo, todėl Lavrovas ne šiaip sau postringauja apie naują ginkluotą konflikto eskalaciją Ukrainos Pietryčiuose. O eilinį kartą Kijeve padažnėjęs propagandinis tvirtinimas „rusai eina“, tik patvirtina tokį galimą įvykių posūkį.

Manau, kad mąstantiems geopolitinių įvykių stebėtojams jau nėra jokios abejonės, kad Ukraina – ne priežastis, o dirbtinai sukurtas Vakarų geopolitikos instrumentas. Tai, kad JAV net nesistengia paskutinių tokio rango įvykių maskuoti kokia nors kova už laisvę, demokratiją ar žmogaus teises, rodo, jog ant kortos pastatyta daug daugiau nei paprasta tarpusavio konkurencija. Galbūt amerikietiškosios imperijos likimas? Jei taip, tada Ukrainos niekas nepagailės. Ir nesvarbu, kad Kijevas jau tame konflikte Pietryčiuose prarado tūkstančius žmonių, beveik 1800 vienetų karinės technikos, iš kurių vien tankų T – 60, T-72, T-80 net 96.

Nuoširdžiai pasakysiu, gerbiu ukrainiečius, bet tokios jų valstybės nepriimu. Graudu žiūrėti kaip jie, lyg kokia avių banda, valdomi ne ukrainiečių, varomi į skerdyklą. Kaip net dar labiau pablogėjus pragyvenimui, jie iš varganų pajamų sumeta net 1,4 milijardus grivinų kovai su savo tėvynainiais Pietryčiuose, net nesuprasdami, kad visi tie pinigėliai nusės jų oligarchų kišenėse, nes jų rankose gamyklos, fabrikai, kurie gamina ar remontuoja karinę techniką, armijos logistiką. Realiai jų rankose jie patys. Jie nesupranta, kad valdantieji kiekvienu metu, jei tik padėtis pablogės, gali palikti šalį ir ramiai gyventi užsieniuose, o dešimtys milijonų liks pjautis tarp savęs ir tikės taip kuriantys tautinę valstybę, kurios realiai jau nebėra.

Kaip bus, kai visa tai atslinks pas mus? Juk mūsuose taipogi jau išauginta nauja karta, o ir senųjų kartų galvelės prikimštos neapykantos Rytams. Jau ne kartą sakiau, kad imperija į karą neis, eisim mes – vasalai.

Kad visa tai labai rimta, patvirtina ir tai, kad net toks Putino priešininkas kaip M.Gorbačiovas, kuris ne kartą ir ne du yra viešai prieštaravęs ir net smerkęs jo veiksmus, šiandien stovi jo pusėje ir Berlyne per sienos griūties iškilmes kreipiasi vokiečių asmenyje į visą pasaulį. Gorbačiovas, kuris sugriovė TSRS, šiandien kalba visai ką kitą. Galite tuo patikėti?

(Ištrauka)“Samite Paryžiuje atrodė, kad Europa taps pavyzdžiu, sukurdama patikimą ir stabilią abipusio saugumo sistemą, taps lyderiu priimant globalius pasaulio politinius sprendimus. Bet įvykiai pasuko kita linkme. Europietiška politika, o taip pat ir pasaulio politika, neatlaikė atsinaujinimo – globalaus, po „šaltojo karo“ gimusių naujų sąlygų, periodo išbandymų. Šiandien priverstas konstatuoti, kad nuo pat mūsų forumo sukūrimo pradžios mes niekada dar nesusitikome tokios įtemptos ir grėsmingos situacijos sąlygomis. Labai didelį nerimą kelia kraujuojantys įvykiai Europoje ir A.Rytuose praktiškai didžiųjų valstybių nutraukto tarpusavio dialogo fone.

Šioje grėsmingoje situacijoje nematyti pagrindinio tarptautinio organo – JT Saugumo Tarybos vaidmens, nei kokių konkrečių žingsnių. Ką ji padarė, kad sustabdytų šūvius ir žmonių žūtį? Reikėjo veikti ryžtingai: įvertinti situaciją, sukurti bendrą veiksmų planą, bet tai nei anksčiau, nei dabar nebuvo ir nėra daroma. Kodėl?

Galvoju,visi mano artimiausi draugai sutiks, jei aš tai, kas per paskutinius mėnesius įvyko, įvardinsiu kaip pasitikėjimo kolapsą (krizę). To pasitikėjimo, kurį mes taip sunkiai ir sudėtingai kūrėme, kad užbaigtume „šaltąjį karą“. To pasitikėjimo, be kurio tarptautiniai santykiai globaliame pasaulyje paprasčiausiai – neįmanomi. Vienok, būtų klaida tai priskirti tik paskutiniams mėnesiams. Būsiu atviras. Pasitikėjimas buvo prarastas ne vakar, tai įvyko daug anksčiau.

„Šaltojo karo“ pabaiga buvo tik naujos Europos ir saugesnio globalaus pasaulio kelio pradžia. Bet vietoj to, kad sukurtų mechanizmus ir institutus praktiškam saugumo įgyvendinimui, Vakarų valstybės ir JAV pasiskelbė esančios „šaltojo karo“ nugalėtojos.

Vakarų pasaulio lyderiai demonstravo euforiją, triumfatoriškumą. Pasinaudoję Rusijos susilpnėjimu, pusiausvyros stoka, pareiškė monopolinio lyderiavimo ir pasaulinio viešpatavimo pretenzijas. Pasiūlymai, kuriuos teikė daugelis iš čia dalyvaujančių, nebuvo išgirsti.

Paskutinių mėnesių įvykiai – netoliaregiškos politikos, kuri paremta savos valios primetimu, visišku partnerių ignoravimu, rezultatas. NATO plėtra į Rytus, Jugoslavija, Kosovas, PRG planai, Irakas, Libija, Sirija… Vaizdžiai tariant, atsirado skauduliai, kurie per paskutinius mėnesius virto kraujuojančiomis ir pūliuojančiomis žaizdomis. O kas labiausiai nuo viso to kenčia? Manau, kad dviejų nuomonių negali būti: labiausiai nuo to kenčia bendri mūsų namai- Europa.

Tuo pat metu, kai kiti galios ir valdžios centrai stiprėja, visi tie įvykiai Europą silpnina. Jei taip ir toliau tęsis, Europa praras savo balsą pasaulio reikaluose ir jos ims nebeklausyti net jos pačios namuose.

Visa tai neigiamai atsiliepia ir Rusijos – Vokietijos santykiams.Yra požymių, kurie rodo, jog aktyvus tokios politikos tęsimas gali turėti ilgalaikių pasekmių mūsų santykiams, kurie iki šiol buvo pavyzdiniais. Tačiau visiems yra aišku, kad be Rusijos – Vokietijos partnerystės negali būti stiprios ir saugios Europos. Gal verta būtų prisiminti Bismarką?

Ką vokiečiai apie tai galvoja? Kaip mes galime surasti išeitį iš susidariusios padėties?

Prašau jūsų ir visų kitų politikų, ypač vyriausybių vadovų, atkreipti ypatingą dėmesį į visai neseniai Valdajaus forume V.Putino pasakytą kalbą. Nežiūrint aštrių ir kritiškų formuluočių Vakarų ir JAV atžvilgiu, aš joje išgirdau aiškų siekį mažinti įtampą ir siūlymus perspektyvoje sukurti naujus pagrindus partnerytės ryšiams. Būtina kuo greičiau pereiti nuo polemikos ir abipusių kaltinimų prie konkrečių susitarimo taškų paieškos ir reikalą vesti pirmiausiai link sankcijų palaipsnio mažinimo.

Išvada viena: mes privalome sugrįžti prie planų sukurti naujos architektūros abipusį Europos saugumą. Kodėl savo laiku buvo to atsisakyta? Kaip jūs, taip ir mes. Politinis spaudimas produktyvus tik tada, kai visu pajėgumu veikia civiliniai institutai – Europos, pasaulio.Šiandien reikalinga bendra inciatyva. Būtina atnaujinti mūsų visų saugaus namo statybą.“ (M.Gorbačiovas, 2014 m. lapkritis, Berlynas)

Nesu Gorbačiovo gerbėjas, bet šį kartą jo kalba tikrai verta dėmesio ir į pasakytus žodžius verta įsiklausyti. Dar daugiau, aš esu tvirtai įsitikinęs ir eilinį kartą pasakysiu: rusai neturi jokių planų pulti ir pavergti Europą. Neturėjo ir neturi. Visa tai – blefas mūsų pačių veiksmams pridengti.

Pirma, todėl, kad realiai jie to padaryti – nepajėgūs.Antra, jų svajonė remiasi vieninga ekonomine erdve su skirtingų kultūrų valstybių taikia partneryste. Trečia, jų vadovybė yra pakankami protinga, kad nemąstytų apie tokius veiksmus, suprasdama, kad Rusija stipri ir turtinga tada, kai nereikia nieko išlaikyti ar maitinti. Ketvirta, kuriama EuroAzijos ekonominė sąjunga – aiškus tokio požiūrio patvirtinimas. Penkta, ji atsisakys visų geopolitinių siekių Ukrainos atžvilgiu, jei mes paprasčiausia patvirtinsime, jog šios šalies netempsime į kokią nors mums naudingą sąjungą. Nepriklausoma, besivystanti ir abipusiai bendradarbiaujanti Ukrainos valstybė juos tenkina, nes tokia ji nekelia grėsmės jiems patiems, nekelia grėsmės rusų civilizacijai.

„Pasaulinės tvarkos pokyčius, o būtent tokius vyksmus mes stebime šiandien, visada lydėdavo, jei ne globalūs karai, tai ištisa grandinė intensyvių lokalinio charakterio konfliktų.“

„Gerbiami, kolegos, Rusija jau pasirinko. Mūsų prioritetai – tolimesnis demokratinių institutų tobulinimas, atvira ekonomika, vidaus vystymosi spartinimas atsižvelgiant į pozityvias dabarties tendencijas pasaulyje ir visuomenės konsolidavimas remiantis tradicinėmis vertybėmis bei patriotizmu. Mes turime integracinę taikią.<….> Ši dienotvarkė nukreipta į tarpvalstybinių ryšių plėtrą, o ne atsiskyrimą. Mes nesiruošiame kurti kokių nors blokų, įsivelti į kokius nors apsikeitimus smūgiais. Neturi jokio pagrindo tvirtinimai, kad Rusija siekia atkurti kažkokią savo imperiją, kėsinasi į kaimyninių valstybių suverinitetus. Rusija nereikalauja sau kokios nors išskirtinės vietos pasaulyje. Aš noriu tai pabrėžti. Gerbdami kitų interesus, mes paprasčiausiai norime,kad atsižvelgtų ir į mūsų bei mūsų poziciją taipogi gerbtų.

Gerai suprantame, kad pasaulis įžengė į pokyčių, gilios transformacijos epochą. Visiems reikia būti labai atsargiems ir vengti neapgalvotų žingsnių. Per po „šaltojo karo“ prabėgusius metus dalinai iššvaistėme tokias savybes. Atėjo laikas jas prisiminti. Priešingu atveju taikaus ir stabilaus vystymosi viltis virs pavojinga iliuzija, o šiandieniniai blaškymaisi – pasaulinės tvarkos griūties priežastimi.

Aš jau sakiau, kad labiau stabilios naujos pasaulio tvarkos kūrimas – sudėtingas uždavinys. Kalbama apie ilgą ir kruopštų darbą. Bet mes gebėjome sukurti bendras taisykles po Antrojo pasaulinio karo, gebėjome susitarti Helsinkyje… Mūsų bendra užduotis – išspręsti šį fundamentalų uždavinį naujame vystymosi etape.“ (Putino kalbos fragmentas Gorbačiovo minėtame Valdajaus forume).

O ką mes į tai atsakysime? Gal jau laikas susirūpinti sava sveikata? Gal verta atstatyti prarastą ryšį tarp akių, ausų ir mūsų galvos smegenų? Pradžioj nors politikams. Sakysime, kad juo negalima tikėti? Bet, jei norime taikaus sambūvio, taikios ateities, privalom patikėti, privalom ieškoti bendro kelio, bendro sugyvenimo būdo, nesispjaunant į amerikiečių blūdijimus.

G- 20, dvipusiai susitikimai, matyt, nieko neišsprendė, todėl padėtis tik blogės. Laikas, laikas spaudžia Vakarus, o rusams reikia išsilaikyti iki 2015 metų vasaros ir tai bus jų pergalė.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!