- Reklama -

Ukrainoje statomi "migrantų centrai". Stop kadras

Jos Ekscelencija teikėsi aplankyti kalėjimą. Žaviuosi. Ypač tomis išsakytomis standartinėmis politinėmis frazėmis, kurios taip ir kvepia nuolatiniu demokratijos bei žmogaus teisių troškuliu. Dar labiau žavėčiaus, kad šis valstybės pirmasis asmuo, niekam nieko nepranešęs ir iš anksto neįspėjęs, aplankytų Carito valgyklas pavargėliams ar kurį vakarą pasikalbėtų su jais Vilniaus gatvėse. Tereiktų vakarop pasivaikščioti po stočių rajoną, kuriame juos neabejotinai sutiksi. Gal tada taptų ir jai pačiai aiškiau, kad valstybė gyva ne vien BVP ar kita gražia statistika, ir kad išrinktųjų jai patikėtoje valdyti valstybėje – daug mažiau nei atstumtųjų.

Suprantu, kalėjimai – taipogi labai svarbu ir nuteistas žmogus negali būti laikomas kokiose nors giliose duobėse kaip viduramžiais. Nors, jei gerai pasidomėtume, tai ir šiandien analogų pasaulyje surasime ir ne vien taip vadinamose „atsilikusiose“ ar „necivilizuotose“ tautose. Tačiau pasiklausius eilinių žmogelių postringavimų ta tema kokiam nors Briuselio politinio lauko augintiniui, tektų konstatuoti, kad Lietuvoje su ta toelerancija ne viskas gerai ir žmogaus teisių supratimas dar nepasiekė „civilizuoto“ supratimo. Tiek to, nes ne apie tai bus kalba.

Ponios Prezidentės apsilankymas Šiaulių kalėjime sukėlė ir kitokių minčių. Aš niekad netikiu sutapimais. Ypač, jei jie pasireiškia kur kas didesnėse apimtyse nei mūsų mažytė teritorija. Ne, suprantu, kad atsitiktinumai tikrai egzistuoja, bet…

Visai neseniai atsirado keista informacija apie dar keistesnius statinių „demokratinėje“ Ukrainoje: „VRM ėmėsi statyti, kaip ji pati skelbia, keletą laikinųjų centrų migrantams. Tai aukštomis sienomis, su į dangų besižvalgančiomis spygliuotos vielos užtvaromis apjuosti statinių kompleksai, kurių primieji pastebėti Donbaso srityje netoli Ždanovkos gyvenvietės. Vėliau panašus pranešimas su iššoriniu vaizdiniu gautas ir iš Nikolajevo srities netoli Voznesensko gyvenvietės. Turima pranešimų ir iš kitų Ukrainos regionų.“

Tikrai, pažvelgus į nuotraukas, kurių surasite internete, tai kažkiek primena mūsų migracijos centrą Pabradėje. Nerimą sukelia tik neaiškios paskirties kas keliasdešimt metrų stūksančios kažkokios apžvalgos aikštelės. Jei ant jų suręstų nedidelius bokštelius, tai vaizdinys virstų į daugelį kartų matytą II – ojo pasaulinio karo statinį kur nors Lenkijos, Vokietijos teritorijoje ar toje pačioje Rusijos šiaurėje.

Dar daugiau, visų tų migracijos centrų statybos vyksta netoli kažkada veikusių, bet dabar apleistų aerodromų ar apgriuvusių karinių bazių. Kodėl? Atsakymų gali būti keletas, o kuris jų tikrasis, turėtų parodyti netolima ateitis, nes centrai praktiškai užbaigti. Bent jau tie du, kuriuos paminėjau.

Taigi, migrantai būna įvairūs: vieni keliauja iš šalies, kiti į šalį.Vargiai tiems būsimiems „laikiniems bėgliams“ iš šalies, kurių ir šiandien jau priskaičiuojama daugiau kaip 5 milijonai, kurių 60 procentų – Rytuose, o likusieji – Vakaruose, prireiktų kažkokių centrų. Jei ES įvestų bevizį režimą Ukrainai, tai, aišku, jų ženkliai padidėtų, bet jie, kaip ir anksčiau iškeliavę jų broliai bei seserys, patys susirastų takus ir kuo greičiau. Tada lieka tik migrantai į šalį? Ne, juk gali būti toks atvejas, kad dabartiniam „elitui“ teks skubiai evakuotis iš šalies? Gali? Sakote, ne? Pono dievo keliai – nežinomi, o jo sprendimai mums absoliučiai nesuprantami, todėl nereikia užsimerkus tvirtinti, jog „to negali būti, nes negali būti“. Visko šitame margame pasaulyje atsitinka.

Nors esu linkęs su prieštaraujančiais sutikti, bet ir tokį įvykių posūkį reiktų pasvarstyti. Sakysim, taip: minėti aukščiau penki milijonai, emigruodami iš šalies, į savo lagaminus nelabai ką sukraudavo: pora apatinių, keletą porų kojinių, vienus kitus marškinius. Gal dar kokį jiems labai svarbų ir reikšmingą mažmožį. O besitraukiantis „elitas“- visai kas kita. Vakarų bankuose nusėdo tiek, jog ten nuvykęs šimtus tokių lagaminų prisikrausi, bet vis vien, taip sakant, vienu lagaminu visų gėrybių neišveši. Be to, tam reikia laiko, bent keletą dienų. Miestuose ir dvaruose gali būti nesaugu, o tokiuose centruose, šalia kurių – aerodromas ar karinė bazė – visai kas kita.

Sunkiai įtikėtina? Ir aš taip manau, bet ar kas nors iš eilinių galėjo kada nors manyti, jog Ukrainoje vyks kas nors panašaus?

Tiek to, kalbėkime apie realesnius dalykus. Gerai, manykime, kad finansiškai, ekonomiškai, politiškai nustekentoje valstybėje, kurioje vyksta aršus pilietinis karas, panorės apsigyventi tūkstančiai atvykėlių iš svetur. Gruzinas, armėnas, azerbaidžanietis mes savo kaimus, miestus ir patrauks į „laisvą ir nepriklausomą Ukrainą“? Pridėkime dar turkus ar gal ir iš Vidurio Europos kokius nors „politinius disidentus“. Jūs tuo galite patikėti? Aš – ne. Tiesa, dar yra Rusija.Ten žmonės prispausti, laisvės ištroškę kaip gurkšnio vandens, badą kenčiantys… Bet ir vėl netikiu, nes tas kraugerys V.Putinas įsakys uždaryti sienas, o visus nepaklusniuosius – iškarstyti ant pakelės medžių.

Tai, po šimts kalakutų, kam tie migracijos centrai? O jei jie – visai ne centrai migrantams?Tada kam? O kur patalpinsi, sakysim, NATO karius, kai šie ateis į pagalbą? Aišku, ne dabar. Dabar jau „šaukštai po pietų“. Rusų kariuomenės nepavyko į Ukrainą įvilioti, bet juk ir centrai pradėti kur kas anksčiau statyti.

Patys suprantate, amerikonas ar anglas tokiomis sąlygomis neis kariauti. Jam paduok kvepiantį šikininką, tris kartus per dieną karštą maistą, o ir durys pas vietines mergas privalo būti visada atvertos. Tai amerikonas. O, sakysim, lietuvis ar lenkas – kur kas mažiau išrankesni. Galbūt… Bet kam tos apžvalgos aikštelės, kurios be didelių įdėjimų ir per trumpą laiką gali virsti stebėjimo, priežiūros bei apšaudymo taškais?

Tada belieka viena: tai nėra jokie migrantų centrai, tai – būsimos įkalinimo vietos. Galimai belaisviams? Kodėl gi ne? Juk Ukrainoje ir net pas mus Lietuvoje karščiuojančių galvų, dieną – naktį svajojančių, kaip jie šauniai švaistysis ginklu Rusijoje, kaip dešimtimis ims į belaisvę, o šimtai, suvokę savo klaidas ir savo menkumą, prašys pasigailėti ar stos šalia į vieną gretą, atsukdami ginklą prieš nekenčiamą režimą – daugoka, ir šiuos ligonius suprasti galima. Tik aš manau, kad, sakysim, ukrainiečių ar mūsų lietuvaičių invazija pasibaigtų nepasiekus Rostovo ar Tilžės, net jei keletas ar keliasdešimt NATO lėktuvų danguje sukinėtųsi, sukeldami pas mus neskraidančių kregždučių alpulį, todėl ir abejoju, kad anie statiniai belaisviams.

Norint įvesti valstybėje tvarką, ypač toje, kurioje kokie nors demokratija patikėję puskvailiai prieštarauja, reikia griežtumo .O griežtumas reikalauja „perauklėjimo“ stovyklų. O stovyklose „perauklėjamieji“ negali būti be priežiūros ar pristatymo bei evakuacijos kelių. Štai jums ir karinių bazių bei aerodromų poreikis.

Va, kokias mintis sukėlė mūsų Prezidentės apsilankymas Šiaulių kalėjime. Ne, aš nemanau, kad tai kas nors daugiau nei sutapimas.Ukraina gyvena savo gyvenimą, o mes – savo. Nei mums įdomu, kaip jie ten blūdija, nei mums rūpi, mums svarbiausiai – demokratija, žmogaus laisvės ir taika savo žemėje. Ar ne taip? Ir mūsų Prezidentė – nepakeičiama šalies vadovė, tautos protas ir sąžinė bei rūpinasi tik savo kraštu ir tarnauja tik jo labui.

Aišku, būtų žingeidu sužinoti, kokius žmogiškus pamąstymus tas apsilankymas kalėjime Jos Ekscelencijai atvėrė.

Nors kalėjimas – ne tankas, bet vienas panašumas yra: abi aplinkybės neabejotinai sukelia šuorą minčių ir priverčia širdį greičiau plakti. Kaip nežinai, kada tave Tėvynė pašauks, taip, kaip sako sena patarlė, „nuo ligos, terbos ir kalėjimo niekada negali būti garantuotas“.

Taigi, bet valdantieji tuo nuo mūsų ir skiriasi, kad niekada negali savo širdies praverti ir tiesos pasakyti.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!