Labas rytas, atsibudusieji. Nuoširdžiai sveikinu, brangūs bendrapiliečiai, su dar vienu apynasriu, uždėtu mums „demokratijos vardan“ . Tiesa, šis sveikinimas daugiausiai skirtas tiems, kas tik dabar po nepramušamai vieningo „Kibernetinio saugos įstatymo“ pataisų priėmimo „pamatė“, kad valstybė gali įsėlinti ir į jų intymiąsias erdves.
Tik po visko sklindanti baikščiai graudi rauda gali sukelti didesnį nerimą nebent jautriems liberalams, kurie iki tol gyvendami šiltnamio sąlygomis buvo įsitikinę, kad įstatymai, ribojantys pilietines ir asmens laisves, priiminėjami ne jiems, o visokiems „paleckiams“, „šustauskams“ , „pankoms“ ir „šliužams“, na, ir dar jau visai eiliniams piliečiams, kurie savo aktyvumu (o, prakeikti niekšai!), trukdo sklandžiai statyti „tikrą demokratiją“ Lietuvoje.
Likti 2 paroms be interneto ryšio? Tragedija? Papasakokite tai tiems dabar jau dešimtims piliečių, kurie buvo teisiami už „nesankcionuotus“ mitingus ir piketus, kurie po kelerius metus buvo tampomi dėl išsakytos nuomonės ar parašyto laisvo, bet aštresnio žodžio, tiems, kas dėl dalyvavimo politinėje visuomeninėje ar profsąjunginėje veikloje buvo išspirti iš darbo, tiems, kas šiandien yra tampomi į apklausas dėl to, kad išdrįso pasinaudoti teise surengti referendumą „iš apačios“.
Ir kur visą tą laiką buvo tie aksominiai „laisvių gynėjai“, dabar dėl įkaltos eilinės vinies į pilietinių teisių karstą plaukus viešai besiraunantys? Jie buvo ten, kur saugu, o kai kurie net ten, kur buvo kuriami įvairūs „donosai“ ( dovanokite už šį barbarizmą, tačiau jis daug geriau atspindi esmę nei žodis „skundai“). O skundimo mastai jau pasiekti tokie, kad, pvz., tariantis dėl dalyvavimo artimiausiuose savivaldos rinkimuose su visuomenininkais ir profsąjungiečiais, net keli atsisakė dalyvauti dėl prieš juos pradėtų ir tebenagrinėjamų administracinių ar net baudžiamųjų bylų.
Ir tai suprantama – nes kuomet policinė sistema „pakabina“ žmogų, nors ir aktyvistą, vis tiek jo veiksmai tampa riboti. Beje, ar ne tai – pagrindinė priežastis vis didėjančios niekinių bylų kėlimo bangos, kurios iš nieko pradedamos ir niekuo pasibaigia?
Tiesa, tai irgi savotiškas „demokratijos“ įrodymas, ir nors jau bebaigia įsivyrauti principas: „svarbiausiai, kad būtų žmogus , o straipsnį jam rasime“, tačiau vis dar išteisintų, nors ir pagal tą patį skandalingą BK 170 str., yra daugiau nei nuteistų.
Bet juk visuomet yra kur valdančiam elitui tobulėti ir lik kur reformuoti „teisinę“ sistemą? Juolab, kad jeigu ne šiandien, tai rytoj gali sugrįžti ir TSRS BK buvęs straipsnis baudžiantis „už karo kurstymą“. Įsivaizduojate, kokios beribės erdvės politiniam persekiojimui atsiveria? Ir ypač karo kurstytojams kurstantiems „teisingam“ karui, kovojant su tais, kurie nori „neteisingo“ karo, o taip pat leis užčiaupti ir tuos, kurie apskritai karo nenori ir yra pacifistai iki ausų galiukų.
O jūs dar sakote: „baisu 2 dienoms be interneto likti…“ Galiausiai tai gal į naudą bus, nes bent jau 2 dienas bus dokumentiškai patvirtinta, kad ryšio neturėjote ir tuo metų negalėjote parsisiųsti IGIL filmuko, instrukcijos kaip gamintis sprogmenis arba vaikų pornografijos nuotraukų. Ir jei tuo metu kažką panašaus spec. tarnybos užfiksuotų, tai bent jau turėsite kaip apsiginti.
Galite sakyti, kad aš sutirštinu spalvas, tačiau patalpinti į svetimą kompiuterį kompromituojančią ar draustiną medžiagą, o po to „atskleisti nusikaltimą“ – kai kuriose kaimyninėse valstybėse jau žinoma praktika kovojant prieš opozicinius politinius ar visuomeninius aktyvistus. Na, o, kaip žinia, sėkminga kaimynų patirtis dažnai tampa paskata pasielgti panašiai ir pas mus.
Labai nesiplečiant priminsiu, jog dar visai neseniai Vakarų ir kai kurių oficiozinių Lietuvos medijų mėgstama tema buvo pasakoti, kaip žiauriai Rusijoje malšinamai pilietiniai protestai ir kaip persekiojami jų dalyviai. Na ir… Paskaitykite, kaip dabar atrodo aktuali Lietuvos „Susirinkimų įstatymo“ redakcija, ir atsipalaiduokite – botagas, kuriuo plakami pilietiški piliečiai, niekuo ne prastesnis už rusišką. O ir botago taikymo praktika sparčiai rusus vejamės.
Ir čia mums gali telikti pasirinkimas: arba pagal senos geros stagnacijos tradiciją būti „opoziciškam“ savo virtuvės ribose ( ir tai prieš tai pasitikrinus, ar gerai uždarytas langas), arba daužyti galva į sieną, arba ieškoti takelių likti sveikam, bet pasakyti, ką sąžinė liepia.
Beje, iš Lietuvos jau „emigravo“ nemažai persekiotų interneto resursų. Lietuvių tinklaraštininkai ir puslapių kūrėjai renkasi JAV ar Vakarų Europos technines platformas, nes ten net ir jų, svetimšalių, žodžio laisvę gina įstatymai. Ir gina taip, kad į juos ne vieną kartą dantis jau yra nusilaužusi Lietuvos teisėsauga.
Pilietinės laisvės ir konstitucinės teisės arba yra, arba jų nėra. Šalyje, kurioje palaipsniui rinkimų įstatymas tampa paskyrimo įstatymu, žodžio laisvė susiveda į plaukimą nustatytu farvateriu, susirinkimai – vis dažniau „palaikantys ir sveikinantys“ , o politinės partijos skirstomos į teisingas ir remiamas ir „tas, kurias reikia uždaryti“, stenėti dėl tų 2 dienų be interneto, pamiršus viską, kas sekė prieš tai ir kas gali sekti toliau, yra rimtas pasipriešinimas šliaužančiam autoritarizmui?
Tiesa, šis klausimas yra geras lakmuso popierėlis patikrinti, ką žmogus galvoja apie demokratiją. Jei jis labai baiminasi dėl jo asmeninės kibererdvės apsaugos, tačiau paklaustas apie besąlygišką piliečių teisę į referendumą pradėtų klykti iš pykčio – galite daryti prielaidą, kad jam arba baisu dėl asmeninės pornografijos kolekcijos, kuri netyčia gali tapti visuotinio dėmesio objektu, arba jis tipinis liberalus „žmogaus teisių gynėjas“, kuriam periodinis inkštimas leidžia nesijausti visišku valdžios liokajumi.
