- Reklama -

Dvaro muziejuje įsikūrusioje ekspozicijoje. Nuotr. R.Balsio

„Apie turizmo plėtros galimybes Mažeikių rajone yra susiklosčiusi nelabai palanki nuomonė. Manoma, jei turime naftos perdirbimo įmonę, pas mus nebėra sąlygų žmogaus poilsiui. Tačiau turime nemažai labai gražių ir įdomių vietų“, – rajono ypatumus pristato Mažeikių rajono Turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Jolanta Gintalienė.

Rimantas Špėlis

Patvirtinta programa

Susiformavusi nuomonė apie rajoną, direktorės pastebėjimu, yra viena pagrindinių kliūčių, dėl kurių turizmas Mažeikiuose skinasi kelią.

„Dedame daug pastangų, kad išjudintume verslumą turizmo sektoriuje, daug dėmesio skria tam ir savivaldybė. Mažeikiai iki šiol neturi modernaus viešbučio. Trūksta kavinių. Nematant paklausos, verslininkai neskuba į šias sritis investuoti. „Vangiai kuriasi ir kaimo sodybos“, – sako direktorė, pabrėždama, kad turizmo suaktyvėjimo tikimasi sparčiais tempais tvarkant rajono kelius bei į miestą atvedus gamtines dujas.

Rajono taryba, norėdama suaktyvinti turizmą, patvirtino turizmo plėtros programą. Vertingiausios vietovės turi saugomų teritorijų statusą, ribojčias statybas, savivaldybė derindama šių teritorijų planus, numato ir turizmo infrastruktūros plėtojimo galimybes.

„Rajono gamtiniai ir kultūriniai ištekliai sudaro sąlygas kurti ir vystyti aktyvų poilsį, sutvarkytas mūsų miesto aktyvaus poilsio zona šakia stadiono, – kalba Jolanta Gintalienė, pirdurdama vandens ir dviračių turizmo plėtros rajone išvystymo galimybes. – Mėgstantys vandens turizmą vis labiau atranda Ventą, Virvytę. Atsižvelgiant į esamus rajoninius ir vietinius kelius planuojamos ir rengiamos dviračių trasos“.

Skulptoriaus atminimas

„Savo rajono svečiams mes galime pasiūlyti tris maršrutus, kurie tinka keliaujantiems ir automobiliu, ir dviračiais“, – kviesdama pakeliauti maršrutu „Mažeikiai – Ukrinai – Židikai – Renavas – Seda – Mažeikiai“ sako rajono savivaldybės administracijos kultūros ir sporto skyriaus vedėja Angelė Rupkutė.

Perkirtę Ventą, palei kurią dunkso ne vienas senovę menantis piliakalnis, išvystame vienos galingiausios ir kol kas bene daugiausia politikų aistrų sukėlusios „Mažeikių naftos“ kaminus. Tai Bugeniai.

Prieš Ukrinus mus pasitinka Varduvos kraštovaizdžio draustinis. Ir – Ukrinai. Ant kalnelio senų kapinaičių apsuptyje stovi medinė 1857 metais pastatyta Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Priešais ją – 1861 metais Stepono Gailevičiaus sukurtas koplytstulpis baudžiavos panaikinimui atminti. Tai vienas žymiausių iki mūsų dienų išlikusių šio skulptoriaus kūrinių. Dar du jo darbai stovi kapinėse. Vienas jų ženklina paties skulptoriaus amžinojo poilsio vietą.

Paslaptis saugo klebonijos tyla

Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Židikai pirmą kartą minimi 1569 m. Židikų architektūros savitumą sudaro itin ilga ir siaura aikštė, teikianti plačios gatvės įspūdį.

Jos pradžioje po išlakia liepa stovi baltas namelis, kuriame nuo 1987 m. įsikūręs rašytojos Marijos Pečkauskaitės–Šatrijos Raganos memorialinis muziejus, veikiantis kasdien, išskyrus sekmadienius ir pirmadienius.

Šiame name rašytoja niekada negyveno. Muziejus buvo įkurtas į Sibirą ištremtų židikiškių name, tad prieš kelerius metus rajono savivaldybės kultūros skyriaus darbuotojams muziejų teko teismuose ginti. „Nors rašytoja Židikuose buvo nusipirkusi namą, tačiau jame ji negyveno. Klebonijos panelė. Ją taip ir vadino židikiškiai“, – pastebi memorialinio muziejaus darbuotoja Ona Gabalienė.

Už bažnyčios ir šiandien stovi klebonija, kurioje rašytojos nugyventus metus gaubia romantiška paslaptis.

Aikštės gale – 1821 m. pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Už šventoriaus – paminklas pirmajai lietuviškai mokyklai.

Rašytoja palaidota Židikų kapinių koplyčioje. Norinčiuosius aplankyti rašytojos kapą palydi memorialinio muziejaus darbuotojai. Prieš trejus metus Mažeikių savivaldybė pasirūpino koplyčios remontu.

Už koplyčios – rašytojos sesers Sofijos Pečkauskaitės kapas. „Galime tik spėlioti, iš kur kilo tas pyktis, neleidęs seserims net po mirties atsigulti šalia, – susimąsto į koplyčia mus palydėjusi O. Gabalienė. – Tačiau Sofijos išpažinčių klausęs kunigas tvirtina, kad seseris išskyrė ne meilė tam pačiam kunigui“.

Kunigas Kazimieras Bukontas, su kuriuo rašytoją siejo ilgametė draugystė, ilsisi amžinojo poilsio vietoje priešais įėjimą į koplyčią.

Kur žydėjo A.Reno sodai

Keliu Židikai – Seda sukame link Renavo. Pagrindiniuose Renavo dvaro rūmuose šiandien įsikūręs muziejus. „Čia vyksta kameriniai renginiai. Yra įkurta labai graži biblioteka“, – pasidžiaugia Kultūrosskyriaus vedėja A.Rupkutė.

Rūmai buvo prikelti antram gyvenimui, nes sovietmečiu čia buvo sanadėliuojamos trąšos. Ir dabar jų sienos mena paskirties pakeitimą. Išlikęs tarnų namas, žirgynas. „Savivaldybė buvo parengusi projektą Renavo dvarui sutvarkyti, bet projektas nebuvo tuo metu finansuojamas, teko adėti labai daug pastangų, kad tks dvaras prisikeltų naujam gyvenimui“,– apgailestauja rajono meras A.Tenys.

Didžiausią Renavo dvarui įtaką turėjo XIX amžiaus pradžioje jį įsigijęs Antanas Renė. 1839 m šis dvaras buvo pripažintas vienu geriausiu Lietuvos dvaru. Ypač jis garsėjo savo sodu.

Renavo parkas yra vienas žymiausių ir labiausiai savitų Lietuvos parkų, įsikūręs abipus Varduvos upės. Jame formuojama pėsčiųjų trasa, kurios ilgis – keturi kilometrai.

Parko augalijos pagrindą sudaro savaiminių rūšių dendroflora, atstovaujanti apie 30 Lietuvoje augančių augalų rūšims. Šį Lietuvos girių ir šlaitų augalijos paveldą praturtina ir pamargina saikingai įterpti pavieniai ar grupelėmis svetimžemiai augalai.

Parke įrengti takai, o einant Renavo tvenkinių pakrante bei sodo pakraščiu galima pasiekti vaizdingą Renavo piliakalnį.

Gyva Sedos atmintis

Kada įsikūrė Sedos miestelis, tikslių duomenų nėra. Istoriniuose dokumentuose minimas nuo XIII amžiaus. Miestelis pradėjo garsėti kaip judrus prekybos su Livonija centras. 1508 m.čia pastatyta pirmoji bažnyčia. 1770 m. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia rekonstruota. Tokia ji išlikusi iki šių dienų – tai liaudiško medinio baroko statinys. Bažnyčioje įrengtos galerijos, penki ažūriniai mediniai altoriai, sakykla, krikštykla ir vargonai. Varpinėje yra 1762 ir 1793 m. gamybos varpai, ant bažnyčios stogo – trys 1790 m. ornamentuoti kryžiai. Bažnyčios viduje saugomas 1777 metais nutapytas paveikslas „Klūpantis Jėzus“. Kitoje miestelio dalyje pastatyta Šv.Jono Nepomuko bažnyčia.

1855 m. Sedos valsčiuje raštininku dirbo Antanas Baranauskas. I Pasaulinio karo metu vokiečiai Sedoje buvo įkūrę karo lauko teismą. Nuo 1915 iki 1916 m. lapkričio10 d. leido laikinuosius pinigus (Sedos banknotėlius).

1918–1919 m. Sedoje buvo įkurta apskrities komendantūra, kuriai vadovavo komendantas Povilas Plechavičius. Jam vadovaujant iš Žemaitijos buvo išvyti bolševikai.

1921 m. Sedoje įsteigta vidurinė mokykla, kurią baigė poetai Vytautas Mačernis, Leonardas Andriekus, dailininkas P. Augius – Augustinavičius ir kt. Veikė aušrininkų, ateitininkų, skautų organizacijos. Nemažai Sedos gyventojų nukentėjo nuo okupantų. 1944 m. spalio 7 d. prie Sedos įvyko kautynės, kurių metu Tėvynės Apsaugos Rinktinė bandė pasipriešinti ir pristabdyti Raudonosios armijos puolimą.

Dabar Seda – seniūnijos centras, su savo kraštovaizdžiu, architektūra ir savo istorija. Pavargusiems duris svetingai atveria miestelio centre įsikūrusi kavinė.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!