Praėjus 25 metams po to, kai Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę, vis labiau ima aiškėti, kad Lietuva dar nesubrendo tam, kad turėtų savo valstybę. Lietuvoje nėra asmenybių, kurios galėtų tą valstybingumą garantuoti, nėra ir idėjų, kaip tą reikėtų daryti, kaip tą nepriklausomą valstybę reikėtų valdyti. Šiuo metu Lietuva, deja, tėra tik kitų, didesnių valstybių satelitas, besistengiantis įtikti tų kitų valstybių vadovams, ir visiškai nepaisantis savo valstybės interesų.
Politikai patys pripažįsta savo bejėgiškumą, neišmanumą sakydami, kad Lietuva privalo jungtis prie kitų valstybių, esančių Vakaruose, nes priešingu atveju jie bus priversti šlietis prie Rytuose esančių valstybių, kitaip sakant – prie Rusijos. Trečio kelio – būti nepriklausomiems, savarankiškiems, Lietuvos politikai nemato.
Kas tinkamas televizijoje – nebūtinai tinkamas ir Seime
Populiaru sakyti, kad, norint pagerinti padėtį Lietuvoje, reikia pakeisti rinkimų sistemą – rinkti asmenybes, bet ne partinius sąrašus. Deja, niekas nuo to nepasikeistų, nes tokių asmenybių, kurios galėtų Lietuvoje ką nors iš esmės pakeisti gerindami žmonių gyvenimą, paprasčiausiai nėra. Bent jau jų viešojoje erdvėje nesimato. Visi bandymai surasti tą trečiąją jėgą baigėsi nesėkme.
Pavyzdžiui, A. Valinskas smaginosi gana taikliai tyčiodamasis iš politikų „Dviračio žiniose“. Ir ką gi – žmonės A. Valinską su jo komanda išrinko į Seimą, matyt, tikėdamiesi, kad jeigu A. Valinskas sugeba šaipytis iš politikų, tai gal būt jis pats žino ir receptą, kaip valdyti valstybę. Deja… Galbūt, būdamas geru televizijos laidų, viktorinų vedėju, A. Valinskas buvo neblogu ir Seimo pirmininku, sklandžiai vedančiu Seimo posėdžius, bet ne daugiau. Jokių idėjų nei A. Valinskas, nei kiti jo artistų komandos nariai nepateikė ir tapo tik bespalvia konservatorių prielipa. O šmaikščių personažų „Dviračio žiniose“ įkūnytoja A. Baukutė pati tapo savo buvusių kolegų patyčių objektu.
Dabartiniame Seime taip pat yra tokių politikų, kurie tarsi turėtų atstovauti trečiąjai jėgai – tai Drąsos kelio partijos nariai. Su šia partija į Seimą pateko labai marga publika, ryškios, visuomenėje žinomos asmenybės. Deja, Seime jų tarsi ir nėra, nesigirdi ir jų reiškiamų idėjų viešojoje erdvėje. Iš jų išskirti galima būtų nebent tik Povilą Gylį, tačiau ir jo viešiems pasisakymams trūksta aiškesnių formuluočių.
Į trečiąsias jėgas – P.Šliužas?
Kas pretenduos būti trečiąja jėga per ateinančius Seimo rinkimus, dar neaišku. Ta jėga, matyt, dar tik formuosis. Galbūt šią laisvą nišą pretenduos užimti Pranciškus Šliužas ir tie asmenys, kurie organizavo referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams? Sugebėję surinkti daugiau kaip 300 tūkstančių parašų dėl referendumo paskelbimo, jie gali tikėtis gauti ir kelis procentus rikėjų balsų tam, kad patektų į Seimą.
Vis dėlto, norint tai pasiekti, teks organizuoti kokias nors nepaprastai įspūdingas, įsimenančias akcijas. Net jeigu P. Šliužui ir pavyktų patekti, kažin, ar kas nuo to labai pasikeistų. Anksčiau P. Šliužas deklaruodavo pažiūras, labai primenančias radikaliųjų liberalų ideologiją, kuri siekia kuo labiau mažinti valstybės įtaką žmonių gyvenime. Deja, tokia politika negali nuvesti niekur kitur, tik į aklavietę.
Tiesa, dabartinėje savo programuoje P. Šliužas pasisako už didesnį valstybės dalyvavimą ūkiniame šalies gyvenime, už Valstybinį banką. Tačiau kartu jis pasisako už mokesčių mažinimą – už bet kokių prievartinių, atskaitymų nuo darbo užmokesčio panaikinimą. Iš ko tokiu atveju gyvens savivaldybės, kurių pajamų šaltinis yra gyventojų mokamas pajamų mokestis? Kas mokės pensininkams pensijas, jeigu nebus mokamos Sodros mokestis nuo darbo užmokesčio?
P. Šliužas pagrindiniu biudžeto formavimo elementu siūlo padaryti keturių lygių apyvartos mokestį. Tačiau jeigu bus panaikinti visi mokesčiai nuo darbo užmokesčio (pajamų, sveikatos ir Sodros), tai, norint kompensuoti šiuos praradimus, reikės nustatyti labai didelį apyvartos mokestį – bent dvigubai didesnį negu šiuo metu yra pridėtinės vertės mokestis ir siekiantį 50%. Bet jeigu P. Šliužas nori įvesti keturių lygių apyvartos mokestį tai, matyt, jis nori tą mokestį diferencijuoti taip, kad jis būtų net ir mažesnis už šiuo metu galiojantį PVM.
Negalima pritarti ir P. Šliužo siūlymui, kad visų lygių mokėjimai iš biudžeto būtų kintamas dydis, priklausomas nuo ūkio būklės. Šis siūlymas yra atėjęs iš laisvosios rinkos apologetų repertuaro, siekiant sumažinti valstybės įtaką žmonių gyventime ir padaryti taip, kad tas gyvenimas priklausytų tik nuo privatininkų malonės.
Valstybė savo finansinės politikos pagalba gali stabilizuoti žmonių gyvenimą, jų pajamas taip, kad, net ir įvykus krizei, tas jų gyvenimas labai nepablogėtų, pajamos nesumažėtų. Jeigu valstybė to nesistengs daryti, tai, įvykus krizei, ir, sumažėjus valstybės pajamoms, sumažės žmonių pajamos ir jų perkamoji galia, o tai savo ruožtu dar labiau nusmukdys ūkį ir dar labiau padidins krizę.
Panašią finansų politiką vykdė A. Kubiliaus vyriausybė, todėl Lietuvoje krizė buvo daug didesnė negu tose valstybėse, dėl kurių kaltės ir kilo ta pasaulinė krizė.
Rinkimai – kaip loterija
Rinkimai Lietuvoje labai primena loteriją – žmonės balsuoja už kokias nors partijas arba asmenis tikėdamiesi, kad tie jų išrinkti politikai sugebės gerai valdyti valstybę. Tačiau rinkimai nuo loterijos skiriasi tuo, kad loterijoje nors vienas bilietas būna laimingas – kas nors išlošia milijoną. O štai rinkimose visi „bilietai“ būna tušti, nes dar neatsirado nei vieno politiko, kuris būtų idėjų generatorius ir vestų Lietuvą ne į pražūtį, bet į klestėjimą.
Norint, kad kas nors Lietuvoje pasikeistų, reikia idėjų, kurios politikus nukreiptų į teisingą kelią. Jeigu kas nors kritikuoja valdžia, tai dar nereiškia, kad pats tas kritikas ką nors darytų kitaip, jeigu pats būtų valdžioje.
Ir vėl be „dėdės“ nieko negalime?
Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje politikai turėjo dvi pagrindines idėjas – įstoti į NATO ir įstoti į Europos Sąjungą. NATO turėjo Lietuvą apginti nuo įsivaizduojamų priešų. Europos Sąjunga Lietuvai buvo reikalinga tam, kad iš jos Lietuva gautų pinigų, ir kad iš Lietuvos žmonės galėtų netrukdomai išvažiuoti ir legaliai dirbti kitose Europos Sąjungos šalyse ir tokiu būdu būtų mažinamas nedarbas Lietuvoje. Šios abi politikų idėjos buvo įgyvendintos.
Jos abi demonstravo Lietuvos politikų neįgalumą. Atseit mes patys nesugebame nei užtikrinti savo šalies saugumo, nei aprūpinti savo piliečių darbu, nei garantuoti jiems normalų gyvenimą. Tuo turi pasirūpinti kažkas kitas – gerasis dėdė, šeimininkas iš Vakarų.
Jeigu šeimininkas duoda savo tarnui pinigų, tai, suprantama, už tai reikia įvykdyti ir to šeimininko nurodytas sąlygas tiems pinigams gauti. Pavyzdžiui, vidurinės mokyklos gaudavo pinigų renovacijai tik tuo atveju, jeigu jos panaikindavo savo vyresniąsias klases ir iš vidurinės tapdavo pagrindinėmis. Rajoninės ligoninės gaudavo kelis milijonus litų lėšų pastatų renovacijai, tačiau turėdavo uždaryti dalį ligoninės skyrių – gimdymo, chirurginį, reanimaciją, nes jiems išlaikyti nebūdavo skiriama lėšų.
Miesteliuose yra skiriama lėšų iš ES fondų vandentiekio, kanalizacijos įrengimui, valomi ežerai, klojami šaligatviai, tvarkomos aikštės, tačiau kartu daroma viskas, kad tuose išgražintuose miesteliuose nebūtų žmonių, nes visa socialinė infrastruktūra naikinama – uždaromos mokyklos, gydymo įstaigos, kultūros namai, paštas, banko filialai. Ką žmonės gali daryti tokiuose miesteliuose, kuriuose dirbtinai sunaikinamos visos darbo vietos, kurios aukščiau buvo visose tose žmonėms reikalingose įstaigose? Suprantama, kad jie visi yra priversti emigruoti į užsienį arba išvykti į didmiesčius.
Galima sakyti, kad tie iš Lietuvos kaip nuo gaisro bėgantys Lietuvos piliečiai nėra Lietuvos patriotai. Vis dėlto, manau, kad jie yra teisūs. Kodėl patriotas būna patriotu, kodėl jis myli savo tėvynę? Todėl, kad tėvynę jam sukelia kokias nors malonias asociacijas. Tačiau jeigu ta tėvynė elgiasi taip, kaip bloga pamotė – be jokio reikalo jį muša, iš jo tyčiojasi, tai jis gali pradėti tos savo tėvynęs nekęsti. Todėl nereikia stebėtis tuo, kad nemažai į užsienį pabėgusių lietuvių nemoko savo vaikų lietuvių kalbos ir nenori su Lietuva turėti jokių reikalų.
Ir politikoje – patyčios
Tačiau štai koks paradoksas – rinkėjai išsirenka į save panašius politikus, o paskui, neapsikęsdami tų politikų valdymo, patys nuo jų bėga kuo toliau. Manau, ši situacija, primena nestatutinius santykius kariuomenėje. Pirmais tarnybos metais naujokus terorizuoja „seniai“, o štai antraisiais savo tarnybos metais patys naujokai tampa „seniais“, ir dabar jau jie tyčiojasi iš naujokų. Kodėl tyčiojamasi, kokia viso to elgesio prasmė? Ogi todėl, kad tokia tvarka, taip reikia.
Kol būsimieji politikai dar nėra laimėję rinkimų, jei piktinasi valdžios sprendimais, gina rinkėjų interesus, o, kai pasiekia pergalę rinkimuose ir patys tampa valdžia, jie ima tyčiotis iš rinkėjų, priima tokius sprendimus, kad tiems rinkėjams būtų kuo blogiau, kad jų gyvenimas taptų nepakenčiamas.
Kodėl taip daroma, juk šiais laikais, esant šiuolaikiniam mokslo ir technikos išsivystymo lygiui, žmonės galėtų gyventi be didelių materialinių problemų? Todėl, kad taip reikia, kad yra tokia tvarka, kad visi, visos valstybės panašiai daro. Tiesa, kitose valstybėse galima surasti ir kitokių, geresnių pavyzdžių. Tačiau, deja, lengviau įsisavinti blogus pavyzdžius, todėl Lietuva ir stengiasi perimti iš kitų šalių tai, kas ten yra blogiausia.
Įsivedė Lietuva ir eurą norėdama tapti integralia globalinio pasaulio dalimi. Nepriklausomi lietuviai būti nenori ir nesugeba. Nesugeba patys nei tvarkyti savo valstybės, nei jos finansų. Daug patogiau ir maloniau tyčiotis saviems iš savų prisidengiant svetimais autoritetais.
Bendrame puode neišsivirsi atskiros sriubos pagal savo skonį – turėsi valgyti tik tai, ką valgo ir kiti. Žinoma, jeigu pats nemoki virti arba, jeigu patinka būtent toks maistas, kokį valgo ir kiti, tame nėra nieko blogo. Vis dėlto, akivaizdu, kad ta „sriuba“, kurią verda Europos Sąjunga, nėra labai skani. Europos Sąjungoje yra labai daug problemų, kurių, pagal dabartinių virėjų receptus verdant tą bendrą viralą, išspręsti neįmanoma. Todėl žymiai paprasčiau būtų atskiroje vaslstybėje išspręsti tas problemas ir tokiu būdu parodyti teigiamą pavyzdį ir kitoms valstybėms.
