Vidmantė Jasukaitytė
O kas šėpoje? Kvadratinis robotukas, barškančiomis metalinėmis smegenimis, ar įmantriai suvytas naujas meridijanas? Kas kontroliuoja padėtį?
Artėja Kalėdų laikas. Kaip ir kiekvienais metais, tai pats bjauriausias laikas – žmonės ima blūsti, liaudiškai kalbant. Skundai, rietenos, isteriška neapykanta, kautynės, klasta… Pikas – prieš pat Kūčias. Po to – visiška ramybė ir atsipalaidavimas. Esu tą pastebėjusi ne aš viena. Mūsų garsiausias mitologas Norbertas Vėlius rašė, kad iki Kūčių – velnio laikas.( Siūlyčiau tai įsidėmėti ir politikams, kurie ruošiasi savivaldybių rinkimams, nors politinė mitologija ir vystosi visai kitokiais principais.). Jaučiu, kad po Šventų Kalėdų aš taip pat galėsiu atsipalaiduoti. Iki šiol – kas dieną po naujieną.
Sprendžiant iš „Karšto komentaro“ straipsnių reitingų, gausaus internetinės svetainės lankytojų būrio, turiu nemažai skaitytojų, tad jų pirmiausiai ir atsiprašau, kad vėl pradedu beveik nuo savęs.
Taip jau išeina, kad tapau beveik eksperimentiniu triušiu, – vos pajudinu pirštą – pajuntu reakciją. Panašiai, tarsi Lietuvos pievų žiogai pajustų Japonijoje prasidedantį žemės drebėjimą.
Įdomiai galima samprotauti apie tai – kodėl? Juk nieko kito nedarau, išskyrus, jog rašau savo knygas. Ir tos knygos visai nepavojingos nei valstybės saugumo departamentui, nei buvusiems KGB, nei kokioms užsienio žvalgyboms. Amžinai jaučiu kažkieno liguistą, tiesiog patalogišką nemeilę, pastangas žlugdyti, kenkti, naikinti. Jaučiu tai kaip neregimą šantažą. Jaučiu ir savo knygų skaitytojus – tai kaip artimi giminės, kaip koks slaptas ordinas – matau ir atpažįstu juos tiesiog iš žvilgsnio, ir, nors nesu pratusi guostis, vis tik gera einant gatve pamatyti „saviškį“ ir žinoti, kad nesu svetimoje planetoje.
Taip puikiai jaučiausi būdama tarptautiniame prozininkų festivalyje Šiauliuose šalia vertėjų ir kūrėjų, kur, be kūrybos bičiulių, sutikau ir nuoširdžiai įsijautusių į platokai nuskambėjusią dramatišką Ievutės ir Algirdo istoriją. Prisipažinsiu, kad nė vienas, (ne tik Šiauliuose) nesuprato mergaitės tėvų nuostatos išskirti ją su mylimuoju. Pasakysiu – tai tikriausiai jau pavyko. Ievutei yra keičiama atmintis, nebūta pateikiama, kaip būta, jos mylėtas jaunuolis pateikiamas kaip jos nuodytojas ličiu, ir nors mergaitei sunku tuo patikėti, tačiau, kai neatsimeni, kas įvyko, o artimiausi žmonės tau „pasakoja“, sunku neimti į galvą. Žinoma, šiuo žiauriu atveju niekam nerūpi mergaitės dvasiniai išgyvenimai ir dvasinės traumos. Yra tėvų, kurie kankinimą įsivaizduoja tik kaip fizinė kaulų laužymą. Yra, deja, žmonių, kuriems neįmanoma įsivaizduoti to, kas nepagaunama, neuždaroma, neužmušama…
Taigi būdama Šiauliuose ir sužinojau apie rengiamą televizijos laidą, kurią sąlygiškai pavadinsiu „Abipus šėpos“ ir, sprendžiant iš anonso, kuri gerokai prašoksta Ievutės ir Algirdo istoriją ir tiesiog šizofreniškai peržengia teisybės ribas. Tokių šizofreniškų paistalų kas keleri metai tenka matyti prieš rinkimus – išblūsta masinės komunikacijos priemonės, kuriantys laidas ar straipsnius rašantys žmonės užmiršta, kad jie vis tik bent iš mandagumo turėtų atstovauti tam tikrą kultūros lygį, kad jie ir toliau gyvens po tuo pačiu dangumi, juos matys žmonės… Juk žmonės prisimena kai ką… Tačiau tuo metu perdega daugelio žurnalistų bei politikų padorumo ar net sveikos nuovokos saugikliai… Jie pasijunta esą negyvenamoje saloje ir nesidrovėdami klykia, šokinėja ir mojuoja praplaukiančio laivo miražui. Laivas praplaukia, žmogus atsikvošėja, rinkimų laikas baigėsi, energija iššvaistyta, simuliakras iščiulpė visas smegenis ir išlaižė kaukuolę – kaip Tibeto „Mirusiųjų knygoje“… Paguoda – uždirbtas pluoštelis popierėlių, kurie leidžia užeiti į barą ir nusigerti, – ak, pavargau…
Mūsų atveju vyksta kažkas kita, bet panašumo yra.
Jaučiamas žūtbūtinis noras įvelti į Algirdo ir Ievutės istorijos „aktyvą“ mane. Būtinai. Iš anonso supratau, kad kuriamas „siaubiakas“, kuriame groju beveik pirmu smuiku. Supratau iš baltai apsirengusio vyriškio, Ievutės tėvo, kuris neva citavo mane: “Sukurtas naujas meridijanas, viskas kontroliuojama“.
Žinote, mieli skaitytojai, nesiruošiu polemizuoti dėl citatų teisingumo su žmonėmis, kurie neskaito knygų, ypač, kai knygų apie meridijanus prirašyta daugybė (net mokslinių – šauktukas), o aš nesijaučiu esanti kokia nors jų specialistė. Tik žinau, ir medicina žino, kad jokio meridijano niekas sukurti negali, čia jau Dievulio prioritetai. (Beje, meridijanai jau gerokai nusšlifavę – „šėpos“ manipuliatorius galėjo sugalvoti naujesnius – kvantys ir stygius – String. angl.). Jau girdėjau, kad mano vyras, kuris tuo metu labai sunkiai sirgo, „sukūrė ligos modelį, aš jį perkėlau į mergaitę, o mano sūnus ją hipnotizavo“. Girdėjau jog mano vyrui reikėjo Ievutės organų. Ne aš viena girdėjau. Girdėjau, kaip mama viešai skaitė jų SMS susirašinėjimą ir kelis sakinius apie jausmus pavertė užslėpta informacija apie narkotikus, – kokia panelė, tokia suknelė, ir nieko neišpeši iš žmogaus, kuriam pakeistos akys, ir jis nepajėgus matyti tikros daiktų ir reiškinių spalvos. Girdėjau ir kaip mama nešė dukros nuotrauką pas kortų būrėją, kuri, tarsi būtų ginekologė, pasakė, kad Ievutė „ne viena“. Bet kad televizijos laida, populiari laida, kuri gal ne vienam yra padėjusi, taip pigiai „užkibs“ ant šios temos… Nebūčiau patikėjusi. Ypač, kada Ievutei po keturių komų kol kas pilnai neatsistatė atmintis… Juk tai – manipuliacija žmogaus sąmone. Didžiausias iš nusikaltimų. Būtent dėl to, kad nebūtų manipuliuojama mergaitės atmintimi bei sąmone, Algirdas ir atsisakė dalyvauti laidoje ir dar per notarų biurą nusiuntė raštišką draudimą liesti privačius jo bei jo šeimos dalykus.
Ar sustojo kvadratinis robotukas? Ne…
Negana to, kaip supratau iš laidos anonso, svarbu buvo tai parodyti be jokių žmogiškumo įsipareigojimų Ievutei, kuri juk pati nepasiskųs, – juk net tada, jai ji tą darė pati, Lietuvoje nebuvo atsižvelgta į jos teises… Ievutė nepasiskųs, – jai jau liepė pasirašyti, jog ji įgalioja visus su ja susijusius reikalus spręsti advokatui ir mamai, ir ji pasirašė… Dabar ją išgelbėti galėtų nebent teisinė sistema, apie kurią aš turiu savo nuomonę ir manau, kad ji įvykdyti teisingumą daugumą atvejų yra bejėgė. Žinoma, dar galėtų išgelbėti Dievas, kažką pakeisdamas jos šeimoje. Šiuo metu Ievute jau yra nusimanipuliuota tiek, jog, kaip supratau iš anonso, Ievutei sukurtas Algirdo nelaukiamo kūdikio nėštumas.
Algirdui neatrodė, kad jis neįžeistų tauraus jų draugystės atminimo, kalbėdamas viešai apie intymias jų draugystės puses. Nors pilnas kompiuteris laiškų su svajonėmis apie bendrą ateitį, „Šėpa“ nesidrovėdama šlykščiausiu būdų bando viską paženklinti moralinio iškrypimo ženklu. Kvadratiniam robotukui, kuris tikriausiai dvi savaites gulėjo paslėpęs šėpoje ir skaitė akušerijos vadovėlius, prisikišęs žiūrinėjo lytinių organu piešinius ir mobiliuoju konsultavosi su mamyte, galiu pridėti nuo savęs, – jaunuoli, yra tokie kontraceptiniai preparatai, kuriuos nustojus naudoti, po trijų dienų atsiranda menstruacijos ir tai nereiškia persileidimo. Be to, mama pati telefonu sakė, jog Ievutei papuolus į komą, jai apžiūrėti buvo pakviestas ir ginekologas. Negi vėl dingo medicininiai įrašai? O be to – mūsų šeimoje kūdikiai nežudomi, nei fiziškai, nei moraliai, nei negimę, nei jau užaugę… Ir visi kūdikiai mano vaikų šeimose bus laukiami.
Atleisk, Ievute, ir man, jog liečiu tavo asmeninius dalykus – kažkaip supratau, jog skaitai www.komentaras.lt, – ten parašiau ir savo versiją apie litį, rastą tavo kraujyje. Patikėk… Jei dar būdama namuose vemi, kyla mažytė temperatūra, užeina traukuliukai, tikriausiai ir dabar tave girdo ne visai tinkamais vaistukais. Algirdas čia nė prie ko. Jis tau visada linkėjo tik geriausio.
Nežinau, kas dar bus toje laidoje. Atvirai kalbant – ir nebeįdomu. Suprantu tik, jog Lietuvoje rūpestis vaikų teisėmis, kada jie bejėgiai atimami iš motinų kartais už labai nedidelį buitinį prasižengimą, yra visiškai fiktyvūs, ir atsietas nuo Žmogaus teisių apskritai, kai jokia institucija nepanorėjo pagelbėti gražiai, protingai ir nepaprastai švelnios sielos merginai.
Ir supratau dar kai ką…
Kas stovi už šios simuliakriškos laidos.
Aš jos, žinoma, nežiūrėsiu, tačiau jūs, kurie žiūrėsite, be abejo atrasite neproporcingai didelį dėmesį man, gal būt ir mano vyrui.
Iš spaudos žinau, kad laidos „Abipus šėpos“ šeimininkas „draugauja“ su VSD simuliakru. Kaip sakė „Karšto komentaro“ šaltiniai, pas jį lankosi Renatas Petkus, pono Damulio pavaduotojas. Atrodo, jog tai tas pats skyrius, kuris šnipu pavertė Joniką ir kuris šiuo metu labiausiai klibina A.Pociaus karjeros pagrindus. Jei tai tiesa, ji iliustruoja liūdną realybę – institucija, kuri atsakinga už mūsų valstybės saugumą, susiskaldžiusi ir naudojasi primityviais, tai pačiai valstybei žalingais metodais – apie sau nepatinkančius asmenis sukurti neapykantos, nepakantumo, pajuokos lauką. Kaip sakė vienas seklys iš Rusijos „ samoje važnoje v našem dele – oblitj gavnom, pustj mojetsa. Poka atmojetsa, proidiot diesiatj liet, a poezd uže – ušol“…
Anksčiau būdavo skleidžiamos vienos legendos, dabar kuriamos kitos. Viskas atitinka plačiosios visuomenės poreikius (visuomenės, kuri neskaito knygų). Viskas pagal filosofinės antropologijos principus – įškeliami neošamanai, prie kurių pasirinktą personą galima kaip nors prigretinti, o po to tyčiotis, kuriami mitai, visuomenei informacija pateikiama taip, kad ji visuomenei būtų kaip mėsa ėdriam plėšriam gyvūnui. Nuolatos kurpiami ir palaikomi visuomeninės sąmonės archetipai, kuriais būtų galima manipuliuoti ir reikalui esant panaudoti. Iš tikrųjų viskas organizuojama pagal šamanizmo taisykles, kuriems visuomenė pasiduoti paruošta. Suprantama, kad mūsų naujieji saugumiečiai nesugeba pažvelgti į save objektyviai, – sprendžiant iš to, kaip buvo ši sistema kuriama ir kokie asmenys su kokia praeitimi buvo pasirenkami, – juos galėjo įžeisti mano straipsnis apie VSD simuliakrą. O ką jie moka daugiau – tik paslapčiomis keršyti svetimomis rankomis ir gamintis priešo muliažą, kurį galėtų viešai suimti. Nes per daug jau mano atžvilgiu sutapimų paskutinių metu, pradedant Sotvarienės straipsniu Lietuvos ryte, kad galvočiau kitaip. Nesitikėkite, neįsivelsiu į jokius šiandieninius lietuviškus teismus. Teismas gali būti tik vienu atveju, jei Ievutės sąmone ir jos pasirašytais įgaliojimais bus pasinaudota itin piktybiškai prieš mano šeimą – kreipsiuosi į atitinkamas institucijas, kad kompleksinės ekspertizės būtų nustatyta jos atminties būklė. O tada jau tikrai labai nesunkiai paaiškės, kokia žala padaryta jos sveikatai, ir atsakomybės už tai nebepavyks išvengti tiems, kas ją manipuliuoja.
Tačiau jums, kurie užsiimate šiais nešvariais ir labai jau neprofesionaliais darbeliais, sakau nuoširdžiai, – nėra jokio šantažo, kuriam pasiduočiau. Nėra tokios šantažo formos, kuri iškreiptų principus, juos gali vienaip ar kitaip įtakoti mano pačios prieitos išvados, bet ne šantažas. Nėra mano gyvenime jokio įvykio, kurio ginčiausi ar gėdyčiausi, todėl kad: kiekvienas nueitas žingsnis priklauso mano asmeniniam keliui, kuris kažkur veda. Ir visa, ką išgyvenau, tarnauja tam, kad būčiau tokia, kokia esu šiandien, o ši diena taipogi tarnauja tam, kad būčiau tokia, kokia būsiu rytoj. Stengiuosi gyventi taip, kad mintys kuo mažiau skirtųsi nuo veiksmų, tai yra labai sunku, tačiau manau, kad tokios pastangos irgi yra vertybė ir šiuo konkrečiu atveju mane apsaugo.
Ir su visais tas pats.
Ir tik apgailestauju, kad turiu rašyti apie šiuos negražius dalykus, tačiau tą darau gerbdama savo skaitytoją, kad jam abejonių būtų mažiau.
O dėl VSD vado A .Pociaus ir ginčo su Seimo opozicija dėl tų pažymų – kažkaip pritariu jam. Tegu neatskleidžia iki galo neišaiškintų dalykų. Esant gyvoms šantažo tradicijoms bei jų įtakai Lietuvos politiniam gyvenimui, tikrai jomis bus pasinaudota rinkiminėse kautynėse.
Vieną kartą ši institucija turėtų pradėti dirbti savarankiškai, pasileisti nuo nuolatinių tampymų politinių ir ekonominių klanų virvelėmis, apsivalyti viduje, panaikinti prieštaravimus, vieningai dirbti ateities labui. Ko gero tada ir ape šių eilučių autorę nebebus skleidžiamos nesamonės internete, per TV ar dar kažkokias nematomais, bet jaučiamais būdais.
Padarykime tą iki Kūčių. Kad nereikėtų senam Dievuliui vargti.
Nuo to būtų geriau ir Ievutei.
