„Minėdami Vilniaus geto sunaikinimo 70-metį, prisiminsime daug gražių žmonių, kurių netekome dėl katastrofos, vis labiau įsisąmonindami, kad šių žydų žūtis yra ne tik žydų, bet didžiulis Lietuvos praradimas. Paneriuose galime pamatyti paminklinį akmenį su iškaltais skaičiais apie 70 tūkstančių žydų, nužudytų čia. Šie skaičiai turi virsti žuvusiųjų vardais ir pavardėmis“, – savo kalboje, skirtoje Vilniaus geto sunaikinimo 70-mečiui ir Holokausto aukų atminimo dienai, Panerių memoriale sakė Seimo Pirmininko pavaduotojas ir Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas.
„Apie šešis milijonus Holokausto aukų primena Jeruzalėje, Jad Vašeme, esantys didžiuliai akmenų luitai, kuriuose iškalti daugiausiai žydų gyvybių pasiglemžusių koncentracijos stovyklų pavadinimai: Aušvicas, Treblinka, Babij Jar. Tarp šių milžiniškų akmens luitų yra ir luitas su Panerių pavadinimu. Ypač jaudina tai, kad „Gyvųjų maršo“ dalyviai yra ir tie žmonės, kuriems žudynės nėra kieno nors pasakojimų dalykas, o pačių išgyventa skaudi patirtis Vilniaus gete, Nemenčinėje ar Švenčionyse,“ – tvirtino G. Kirkilas.
Kad Holokausto tragedija būtų įasmeninta, o nebūtų vien nuogi skaičiai, G. Kirkilas savo kalbą skyrė ir konkrečiai Holokausto Paneriuose aukai – dainininkei Liubai Levickai, sušaudytai prieš 70 metų vasario 23-ąją: „Abraomas Suckeveris 1946 m. savo knygoje „Iš Vilniaus geto“ rašė: „Vilniuje Liubą Levicką pažinojo visi. Baigusi Vienos konservatoriją, ji grįžo į savo gimtąjį miestą. 1941 m. atsidūrusi Vilniaus gete ji dainavo ir ten rengiamuose koncertuose. F. Šopeno „Gedulingas maršas, I. L. Pereco „Karaliaus Saliamono“ ir „Auksinės grandinės“ monologai ar chorinė Bialiko deklamacija „Gana mums verkti“ buvo jos repertuaro dalis, stiprinusi gete esančių dvasinę būklę“.
„Bet 1943 m. vasarį už tai, kad į getą bandė įnešti žirnių maišelį, Liuba buvo sulaikyta ir nuvežta į Lukiškių kalėjimą, iš kur po mėnesio paties Veiso, tuometinio budelių vado, buvo atvežta čia, kur esame mes su Jumis. Išrengta nuogai ji nužengė į duobę. Veiso meilužė Helena Degner, buvusi Hamburgo universiteto studentė, paleido į Liubą Levicką seriją kulkų, amžiams nutildžiusių geto lakštingalą. Kaip rašė Ona Šimaitė: „Neliko Liubos Levickos, dainininkės su nuostabia dvasia, ir pasaulyje tapo mažiau širdies ir šilumos. Ji mokėjo daina džiuginti ir paguosti, palengvinti ir papuošti gyvenimą“, – kalbėjo G. Kirkilas.
