- Reklama -
Seimo narys Viktoras Uspaskich (Seimo archyvo nuotr.)

Viktoras Uspaskich,

LR Seimo narys,

Darbo partijos pirmininkas

Šis pavadinimas — ne mano „išradimas“. Pasiskolinau. Išradėja — „Kauno dienos“ žurnalistė Violeta Juodelienė, taip pavadinusi vieną savo rašinių. Tik ji savo galvoje turėjo ir mūsų galvoms pasiūlė tikrą kiemą ir tikras šiukšles: pavasaris, tirpsta sniegas, o iš po jo vietoj geltonų purienų — šiukšlės, šiukšlės, šiukšlės!

Tiesą sakant, vaizdelis iš po to sniego ir iš po to pavadinimo išlenda visai nekoks, bet aš jį įrašyčiau vos ne aukso raidėmis, kaip vieną svarbiausių mūsų pseudopolitikos ir pseudoekonomikos dėsnių.

Valstybė — mūsų visų bendras kiemas. Visų! Vadinasi, kokiai partijai ar frakcijai priklausytume, kokiai politinei jėgai simpatizuotume, kokias vertybes išpažintume, kurioje barikadų pusėje kumščius suspaudę laikytume — jokio skirtumo. Kiemas tas pats. Ir kuo daugiau purvo ant savo oponento liesime, kuo daugiau šiukšlių versime, patys baltesni netapsime — kiemas tas pats, bendras!

Nemanau, kad kas nors mūsų valstybėje garsiai ar tyliai nesutiktų su tokiu mano samprotavimu. Net politikai. Net tie, kurie nieko daugiau, išskyrus drabstymąsi, politikoje dar neišmoko ir nelabai turi noro mokytis — tokia jų specializacija, toks juodo partinio darbo baras. Net jie sutiks su manim, nes tas drabstantysis paprastai būna ir drabstomasis. Tokia jau yra mūsų pseudopolitikos taisyklė, pagrįsta abipusiu drabstymusi.

Žinoma, yra tam tikra dalis politikų, kurie nei Seime ar ministerijose, nei savivaldybėse nesugebėjo sugesti. Arba jeigu ir sugebėjo, tai vos vos. Būna gi ir tokia „keista“ žmonių kategorija. Daryk su jais ką nori — negenda, siūlyk ką nori — neima. Tokių lengvai purvais neapdrabstysi. Tuomet įjungiami protai, net talentai, spauda, radijas, televizija. Susiformavo savotiška purvo gamybos ir sklaidos industrija. Užsakyto purvo sukuriama tokia gausybė, kad teisėsauga, Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI ) ir kitos kontroliuojančios institucijos nepajėgia, nesuspėja, galų gale kartais jau ir nelabai nori atskirti natūralaus purvo nuo talentingų žmonių sukurto. Tokiu būdu jos pačios įsijungia į šią industriją, lemiančią politiką, kultūrą, ekonomiką, net mūsų valstybės raidą.

Todėl ekonominė krizė mūsų valstybėje buvo visiškai dėsningas tokios „politikos“ ir tokios „ekonomikos“ (industrijos) rezultatas. O pasaulinė krizė tik parinko mūsų lietuviškai krizei datą. Savo krizės gilumą nulėmėme patys. Mes ją net kvietėm visus 19 metų.

Viešas žodis kuria ekonominį mikroklimatą

Ekonomika — tai ne vien skaičiai, turtas, pinigai, kaip daugelis mano. Vis ryškesnis joje psichologinis faktorius. Į ekonomiką įeina net psichologija. Po atliktų tyrimų — „ko reikia, kad užsieniečiai ateitų pas mus su savo investicijomis“, kur apklausos anketoje toks klausimas: įvardinkite 10 svarbiausių priežasčių, trukdančių jums investuoti į Lietuvą, buvo gauti tokie atsakymai: korupcija, protekcionizmas, valdininkų savivaliavimas, žmogaus teisių pažeidimas, tos šalies žiniasklaida, klaninė politika, laukinis kapitalizmas ir t.t. Įsivaizduokite sau — mokesčiai buvo priešpaskutinėje vietoje! Svarbiausieji trukdžiai — psichologiniai dalykai.

Laikraštis, televizija, radijas, kita žiniasklaida — labai svarbūs psichologiniai ekonomikos elementai… Viešas žodis kuria ekonominį mikroklimatą. Žodis gali sunaikinti patriotizmą. Žodis formuoja motyvaciją — ateiti į Lietuvą su savo investicijomis, ar ieškoti vietos, kur psichologinė dirva yra nepalyginamai palankesnė.

Seniai gyvenimas paneigė egzistavusią nuomonę, esą laikraštis lengvas ir juo galima užmušti nebent musę. Laikraščiu šiandien galima užmušti valstybę! Turiu galvoje, žinoma, visą žiniasklaidą. Ypač mūsų žiniasklaidą. Ir ypač mūsų valstybę… O ką jau ir kalbėti apie atskirą politiką ar net partiją.

Pakako Kęstučiui Glaveckui visai be blogos valios leptelėti apie lito devalvaciją — ir per vieną savaitgalį bankuose neliko 40 mln. eurų. Bet yra nemažai tokių atvejų, kai žiniasklaida, pati arba vykdydama piktybišką užsakymą, sąmoningai formuoja nuomonę, vėliau nulemiančią vieną ar kitą sprendimą, kuris savo ruožtu atneša didžiulę žalą valstybei ir jos žmonėms. O žala paprastai viena nevaikšto. Jeigu kažkas patiria žalą, ieškok, kas iš to gavo didžiulę naudą? Ir, žinoma, rasi. Nerasi tik kaltų…

Kaip vištoje paslėpti vanagą arba teisėsaugos darbo ypatumai

Mūsų teisėsauga dėl profesionalumo, principingumo stokos ar dėl tingumo, jai daromos įtakos pertekliaus kartais irgi ima pūsti burbulus: išaiškina smulkmę, kad atrodytų, jog darbas pabaigtas, o iš tikrųjų toje išaiškintoje smulkmėje paslepia didelius dalykus ir tikruosius nusikaltėlius. Baisiausia, kad teisėsauga, smulkioje vištelėje paslėpdama vanagą, ir kartais ne vieną, automatiškai ima kenkti valstybei. Panašioje situacijoje tenka atsidurti VMI ir kitoms kontroliuojančioms institucijoms.

Visų lygių valdžia ir politikai savo programose prisiekinėja, kad rems verslą. Tuomet kodėl ta pati valdžia ir tie patys politikai leidžia tikrintojams šimtą keliasdešimt kartų tikrinti tas pačias įmones? Kodėl leidžiama, o kartais net liepiama nuolat trikdyti darbą ir, užuot išsiaiškinus tiesą, ieškoti „kabliukų“? Kartais pačių tikrintojų širdys neišlaiko ir jie prisipažįsta: jiems liepė ir jie privalo ką nors surasti. Nors imk ir padėk padoriam tikrintojui ką nors pakišti, kad „rastų“…

Prašyčiau man nepriekaištauti, kad pavyzdžiu imsiu mūsų Darbo partiją. Tiesiog jos situaciją geriausiai žinau. Be to, ji, ko gero, idealiausias labai savotiško teisėsaugininkų darbo pavyzdys. Šioje byloje net po tiek laiko tyrimo neįžiūrėsi žalos, padarytos valstybei. Šią bylą išnagrinėjus, naudos valstybė taip pat negaus jokios. Bet teismai, generalinė prokuratūra, tardytojai eikvoja tiek laiko, energijos ir lėšų, landžioja po rajonų kultūros namus, ieško, kas ir už kiek dainavo, kuo atvažiavo — taksi ar savo automobiliu… Ieško centų, ir ieškodami, deja, neretai falsifikuoja duomenis ir dezinformuoja visuomenę, tuo sukeldami didžiulį triukšmą ir nukreipdami dėmesį nuo tikrų, didelių nusikaltimų, atnešančių milijardinių nuostolių valstybei.

Labai įdomu, kad jie neieško tariamai pagrobto turto, kad jiems nerūpi į kieno rankas tas turtas „nukeliavo“, net neslepia, jog jiems visai neįdomu, ar kas naudojosi „nelegaliais pinigais“. Tokia informacija jiems nereikalinga. Reikalingas tik Uspaskich. Nesureikšminu savęs — vėl gi esu tik pavyzdys, kurį geriausiai žinau.

Per trejus tyrimo metus nenustatoma — nei iš kur atėjo pinigai, nei kur jie išėjo. Tai kaip galima tuo nesidomėti ir neišsiaiškinti. Tiktai kalba, kad tie pinigai buvo. Šioje byloje nepareikštas įtarimas niekam, kas galėjo partijai duoti pinigų. Bet jei pinigai neapskaityti, reiškia jie — nelegalūs. Žinoma, tokiais atvejais pirmiausia nustatoma, iš kur atėjo tie neva nelegalūs pinigai? O jeigu partiją maitina kokia nors mafijos struktūra?!. Neįdomu… Nei prokurorams, nei teisėjams.

Net politikai, Seimo nariai bei žurnalistai, kurie su tokiu įniršiu stengėsi atimti Uspaskich teisinę neliečiamybę, nepasidomėjo, kas finansuoja Darbo partiją, kas „maitina“ ją tais „nelegaliais“ pinigais.

Net mūsų tautos išrinktieji prokuroro, atėjusio į Seimą prašyti Uspaskich neliečiamybės, nepaklausė kur tie pinigai iškeliavo, kur jie buvo išleisti. O juk atsakymai į tokius klausimus atvestų teisėsaugininkus prie tiesos. Bet jos nereikia, nes tų milijonų nebuvo, o tai pripažinę teisėsaugininkai negalėtų kasdien pūsti burbulo apie dešimtis milijonų nuslėptų pinigų, todėl jų niekas ir neieško. Vietoj to, dėl dviejų trijų tūkstančių litų atlyginimo po teismus tampo paprastus partiečius, nėščias moteris. Tai čia teisėsauga? Ar teisėsmauga?..

Kodėl atpigo Žilvinas Žvagulis?

Gal kartais jūs žinote, kaip 70 mln. litų buvo pavogta iš mūsų valstybės, kai jos Finansų ministerijai vadovavo Dalia Grybauskaitė. Nežinote? Prokurorai irgi nežino. Tačiau šiandien D. Grybauskaitė pristatoma kaip labai principinga ministrė…

Yra ir žymiai daugiau visokių dalykų, kurių prokurorai ir teisėjai nežino, nes nenori žinoti, o ir užsakovų tikslas kitoks. Pavyzdžiui, kodėl šešiskart pigiau nei kainavo, buvo parduoti skirstomieji elektros tinklai? Tas pats įvyko su alkoholio pramone, „Alytaus tekstile“…

Kodėl „Lietuvos dujos“ buvo parduotos 10 kartų pigiau nei iš tiesų tuo metu kainavo? Ir kodėl pardavimo sutartį pasirašę garbūs mūsų politikai, pasirašė ir už sutarties vykdymo sąlygas, kurios įpareigoja mūsų valstybę priimti nusižeminusių vergų statusą?

Apie „Mažeikių naftą“ aš jau ir kalbėti nesiryžtu, kad per daug neišgąsdinčiau ir nesukelčiau bereikalingų visuomenės bruzdėjimų.

Tai štai, vien tik išvardinti privatizavimo „laimėjimai“ mūsų valstybei padarė nuostolių daugiau nei už 15 mlrd. litų.

O kur dar protekcionizmo, korupcijos, kontrabandos „derlius“, dėl kurio valstybės biudžetas netenka nuo 3 iki 5 milijardų kasmet?

Gerokai daugiau panašių klausimų galėčiau išvardinti, tik nematau prasmės. Vis tiek nė į vieną jų nei valdžia, nei prokurorai neatsakys. Matyt, Darbo partijai teks rengti referendumą, kad visi mes, tie kam rūpi Lietuva ir jos likimas, savo balsais priverstume įteisinti atsakomybę už kenkimą valstybei ir jos pagrindų griovimą.

O gal prokurorai nekalti?.. Atsimenate, kaip kažkada sugrįžę iš vaikų darželio tėvams pasigyrėte, kad jau mokate suskaičiuot iki penkių? O dar vėliau ir iki dešimties. Atsimenate, kaip tėveliai džiaugėsi. Mamytė net pravirko iš tos laimės!.. Atsimenate?.. Bet aš niekaip negaliu išsiaiškinti, iki kiek moka suskaičiuoti mūsų prokurorai. Iš pradžių maniau, kad jie supranta kas yra šimtas litų, tūkstantis, milijonas ir daugiau, bet jų darbo rezultatai rodo kitką. Kai byla iškeliama dėl kelių šimtų ar tūkstančio litų, ar pavogtos vištos, jie kaip mat suranda kaltininkus, liudininkus, gražiai pritaiko straipsnius. Kai tik byloje šnekama apie milijoną, 10 milijonų, o neduok, Dieve, ištariamas žodis milijardas — ir prokurorai pakelia rankas: „Iki tiek skaičiuoti mūsų dar nemokė…“ Bet tikroji priežastis yra kita — jiems liepta neieškoti milijardų, jie tam ir „pastatyti iš viršaus“, kad tik vištų ieškotų, nes milijardai iš valstybės pavagiami tik su aukščiausios valdžios palaiminimu. Būtent ta valdžia ir skyrė tuos prokurorus ir juos saugo įstatymu, jie yra neliečiami, nepriklausomai nuo to, daro jie žalą ar ne. Ir ima jie po tokias milijardines bylas blusinėti — gal kaip nors išskirsime iš to milijardo kažkokį epizodą su šimtu ar tūkstančiu litų?.. Po to garsiai rėkia — „pavyko nubausti“, o kad nuplaukė milijardai, gražiai nutylima.

Puikiai atsimename, kokį triukšmą sukėlė vadinamoji Darbo partijos byla. Šimtus kartų didesnį, garsesnį nei bylos, kuriose paskendo visa išvogta Lietuva. Ir kai sukilo prokurorai: kaip čia tas Žvagulis galėjo išdrįsti Darbo partijai taip pigiai dainuoti — tose ribose, kuriose prokurorai dar moka skaičiuoti.

Tai ar dabar supratote, kodėl iš mūsų valstybės visi vagia stambiai? Smulkiai — neapsimoka. Pagaus ir pasodins…

O gal aš neteisus? Gal prokurorai irgi viską mato ir viską žino. Ir skaičiuoti moka iki begalybės… Bet, kaip Vytautas Žalakevičius parašė vieno savo filmo titruose, NIEKAS NENORĖJO MIRTI. Prokurorai irgi nenori. Jiems nepalyginamai smagiau rytais vaikščioti į prokuratūrą nei į darbo biržą…

Kas kerta šaką, ant kurios sėdi?

Jau 19 metų Lietuva nepriklausoma. Jau 19 milijardų litų skolų ji turi. Šlykštus dėsningumas ar ne? Dar gerai, kad mūsų nepriklausomybei tik 19. O jeigu būtų 50? Taigi mūsų vaikų vaikai nesuspėtų 50 milijardų skolos sugrąžinti.

Tik milijardų skaičius ims lenkti nepriklausomybės metų skaičių. Nes rezervo — jokio. Sąlygos augintojams, gamintojams, kūrėjams tik blogėja. Bet valdžia parūpino geras algas teisėjams, Generalinės prokuratūros darbuotojams, įteisino jų neliečiamybę. Gražus dėsningumas, ar ne? Oi, negražu negalvoti apie vaikų vaikus…

O mums rūpi. Mes stebime ir stebimės ir mums vis dažniau kyla įtarimas, kad teisėsauga neatlieka savo darbo. Dar baisiau — mes imame įtarti, kad ji vykdo politinių ir finansinių grupuočių užsakymus.

Nėra reikalo stebėtis: kas pjaus šaką, ant kurios sėdėdamas gali taip sočiai lesti?

Šiandien grėsmingai trūksta pinigų neįgaliesiems ir kitiems socialiai remtiniems žmonėms. Trūksta pinigų gydytojams, mokytojams, ugniagesiams. Rytoj, gerbiami teisėsaugos atstovai, tupintys ant auksinės šakos, lesalo racionas gali sumažėti ir jums…

Ir jums, gerbiami žurnalistai. Todėl, kad vieni darėte įtaką, antri formavote nuomonę, treti tylėjote tada, kai reikėjo šaukti. Ir todėl drauge su kitais žlugdėte valstybę, pakirtote jos ekonomiką! Bet jums lengviau — jūs galite apkaltinti Darbo partiją, kad ji ir valstybę 19 metų valdė, ir ją nuskurdino… Jums juk nereikia įrodymų. Jau 19 metų nereikia…

Ne, gerbiamieji, DP nevaldė valstybės 19 metų ir jos nepraskolino. Visus tuos metus valdė ir premjerais buvo socialkonservatoriai.

Tai kur tie, kurie valdė, kurie praskolino? Kur tie, kurie iš kiekvienos balos išlipa sausi? Su kiekvienais metais vis aukštesnės auga tvoros, kad visuomenė mažiau matytų kaip gerai jie gyvena. Civilizuotose valstybėse sąžiningi ir principingi prokurorai ir teisėjai tokiems vietą surastų greitai, bet mums iki tokios civilizacijos, matyt, dar toli.

Tai Tavęs, gerbiamoji visuomene, šito norėčiau paklausti. Tavęs, viską atleidžiantis rinkėjau… Tai Jūs juos pasodinate ne ten, o į Seimo narių ir ministrų krėslus. Ir per kiekvienus rinkimus vis į geresnius ir geresnius, nes kiekvienas ministras atėjęs remontuoja ir gražina savo kabinetus, o ne žmonių gerbūvį.

Negi jūs kartu su jais? Tais, kurie žlugdė Lietuvą, praskolino ją, o Tave, paprastą Lietuvos žmogų, atvedė prie liepto galo ir sako: „Šok pats, nes nustumsiu“. Ir tu šoki, nes tu visada klusniai darai tai, ką valdžia sako. O paskui stebiesi, kodėl Lietuva savižudžių skaičiumi ima garsėti labiau nei krepšiniu… Politikai tave atveda prie liepto galo. Už tai, kad tu juos atvedei prie valdžios…

Nepergyvenk per daug, žmogau, atsigaus tas krepšinis. O dėl savižudžių gali suversti bėdą Darbo partijai. Prie jos taip gerai viskas limpa. Pabandytum šitą nelaimę prilipinti prie socialdemokratų ar konservatorių, (nesvarbu, kaip juos bevadintum, jie kaip buvo, taip ir liks komunistais). Prie jų neprilips, jų oda kitokia — nepasiduoda nuriebinimui…

Štai kodėl žodis „ekonomika“ turi apimti visus faktorius. Nes ekonomika — tai viskas: ir psichologija, ir žiniasklaida, ir moralė, ir teisėsauga…

Kam komisarui buvo reikalinga komedija su antrankiais?

Profesorius Povilas Gylys nėra iš tų politologų, kurie gieda lakštingalomis socialdemokratams arba konservatoriams. Daugumai jo minčių pritariu. Jis labai aiškiai pasako, kas vyksta mūsų valstybėje ir dėl ko. Tik labai delikačiai, neištardamas pavardžių, nepabadydamas pirštu. O žmonės nori žinoti. Kai nutylima, jie gali pamanyti, kad nuo jų sąmoningai slepiama. Ne kiekvienas jų gali atspėti iš užuominos tarp eilučių. Bet aš suprantu ir profesorių. Jis mokslininkas, analitikas, diplomatas, o ne žurnalistas. Bet žurnalistas, žinoma, ne kiekvienas, be skrupulų įvardins bet kokią pavardę. Ir net jeigu jis dėl nežinojimo, dėl gardesnio duonos kąsnio ar aklai vykdydamas kažkieno valią, meluos, apkaltins nekaltą, žmonės patikės juo, o ne profesoriumi Povilu Gyliu. Kodėl? Todėl, kad profesorius P.Gylys, nutylėdamas pavardes, kaip sakoma, suvynioja į vatą tiesą, ar kaip aš sakau, visų daiktų nepavadina savo tikrais vardais. O žurnalistas — nevynioja į vatą melo. Deja, žmonės labiau linkę tikėti tuo, kas nesuvyniota. Ir todėl taip dažnai laimi melas. Bet koks nutylėjimas yra dovana melui.

Štai buvęs generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius turėjo gana aukštus reitingus, nes negailestingo kovotojo su blogiu įvaizdį jam buvo sukūrusi žiniasklaida. Jis tiesiog mokėjo su ja susitarti ir dirbti ranka rankon. Kartais mokėti dirbti su žiniasklaida gali būti svarbiau, nei apskritai ką nors mokėti dirbti.

Gyvas pavyzdys, kurį žinau geriau už bet ką.

Daug kas atsimena Uspaskich su antrankiais, bet niekas nežino tiesos kaip jie buvo uždėti. Pusantrų metų buvo keliamas triukšmas visame pasaulyje, neperdedu — visame pasaulyje, nes buvo paskelbta tarptautinė paieška. Prokurorai ir politiniai oponentai darė viską, kad aš į Lietuvą nebeatvažiuočiau. Vienas geriausių pavyzdžių — kaip vidaus reikalų ministras Šukys susitiko su manimi be ypatingų pastangų Maskvos centre. Ir jis susitikime dalyvavo ne vienas, o su kitais Lietuvos pareigūnais.Tame susitikime galėjo dalyvauti ir tuo pat metu Maskvoje ir net tame pačiame pastate, kur vyko susitikimas, buvęs Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojas, bet jis nepanorėjo ateiti. Tai įrodymas, kad aš nesislapsčiau, o nuo manęs slapstėsi Generalinė prokuratūra su savo sufabrikuota byla. Tai įrodo, kad jei Lietuvos generalinė prokuratūra būtų norėjusi mane apklausti, turėjo puikiausią galimybę. Vietoj to, jie organizavo pagrobimus, skleidė dezinformaciją ir vaidino, kad manęs ieško po visą pasaulį. Net Interpolas stebėjosi ir juokėsi: kam reikia skelbti tarptautinę Uspaskich paiešką, jei Lietuvos generalinei prokuratūrai yra žinoma jo gyvenamoji vieta? Puikiausiai visi atsimena ir dabar, kaip vidaus reikalų ministras Šukys gavo velnių nuo savo partijos, nuo aukščiausios valdžios vyrų, nuo žiniasklaidos vilkšunių. Bet jis padarė vieną esminį darbą — jis paneigė pusantrų metų skleidžiamą purvą, keliamą ažiotažą, jog Uspaskich neįmanoma surasti. Galutinį tašką tam ažiotažui ir purvui padėjau aš. Lietuvos generalinei prokuratūrai iš anksto pranešęs tikslią skrydžio datą ir laiką atskridau į Vilnių. Tai štai, gerbiamieji, Vilniaus oro uoste man antrankių neuždėjo. Iki areštinės mane vežė taip pat be antrankių, nebijojo, kad galiu pasprukti. Nuovadoje mane apklausė taip pat be antrankių. Iš areštinės į teismą per Vilniaus miestą vežė be antrankių. Visą teismo posėdį aš taip pat buvau be antrankių. Teisėjas keturias valandas rašė trijų eilučių apimties nuosprendį, po kurio aš galėjau važiuoti namo į Kėdainius. Ir štai jums — tame pačiame pastate, kur reikėjo tik pereiti iš vieno kabineto į kitą, išgirdau policininkus kalbant, kad paskambino generalinis komisaras Grigaravičius, liepė uždėti antrankius ir pravesti pro žurnalistus. Jis labai norėjo „pamaitinti“ ištroškusius žurnalistus, visiems buvo reikalingas šou. Oponentai negalėjo leisti, kad po pusantrų metų triukšmo niekas nepamatys Uspaskich su antrankiais. Antrankiai man buvo uždėti lygiai penkioms minutėms. O vaizdai su jais rodomi iki šiol. Grigaravičius pamaitino žiniasklaidą, dabar žiniasklaida maitina jį. Štai toks barteris ir tokia tiesa. Kaip jūs manot, kokia gali būti mano, kaip žmogaus, verslininko, politiko, investuotojo, nuomonė apie tokią teisėsaugą? Lengviausia bus atsakyti, jei įsivaizduosite save mano vietoje.

Ar buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas turi diplomą?

O štai kitas, pakankamai amoralus, ir, manau, teisėsaugos institucijas diskredituojantis pavyzdys. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris dar visai neseniai Lietuvos televizijoje, kurią išlaiko mokesčių mokėtojai, turėjo savo laidą. Būdamas žmogus, kuris dar visai neseniai priiminėjo svarbiausių valstybės žmonių priesaikas ir pats jas davė, kuris be jokių kompromisų turi ginti valstybės pamatus — teisę ir tiesą — tapęs laidos vedėju, staiga užmiršta, kad demokratinėje ir teisinėje valstybėje tik teismas gali pasakyti „taip“ ar „ne“. Ir nei iš šio, nei iš to ima ir visai Lietuvai taria: „Visiems iš žiniasklaidos aišku, kad Uspaskich neturi diplomo“.

Bet jis žino, kad dėl mano diplomo buvo iškelta byla, diplomas patikrintas ir grąžintas man kaip teisėtas ir galiojantis.

Labai įdomu, iš kokio kodekso paimta ši teisinė norma: „Visiems iš žiniasklaidos aišku“. Labai įdomi „norma“. Bet iš jos savo ruožtu tiesiogiai kyla kita teisinė norma: kuriems velniams mums apskritai reikalingi visi tie kodeksai, jeigu ir be jų viskas iš žiniasklaidos aišku? Ir kam reikalingi teisėjai ir jų atlyginimai. O jeigu jie vis dėlto reikalingi, tai ar tokias normas skelbiantis E. Kūris turi teisininko diplomą? O jeigu turi, tai ar jis kartais nėra suklastotas arba iš tėvo pasiskolintas?

Aš suprantu, kad įpratus prie Konstitucinio Teismo pirmininko atlyginimo ir jį staiga praradus, nėra taip jau lengva verstis šiame gyvenime. Ypač krizės metu. Tačiau aš jokiu būdu netikiu, kad jį kas nors moraliai ar materialiai būtų paskatinęs iš naujo imti domėtis ne savo, o mano diplomu…

Šias mintis rašau ketvirtadienį, kovo 19 dieną, 20.45 val. Lietuvos televizija rodo elektros įstatymo pataisų priėmimo procedūrą. Su džiaugsmu pranešama, kad Lietuvos žmonės už elektrą mokės net trečdaliu mažiau. Rodo komentarus, nuomones. Ir nė vieno žodžio apie tai, kad šią įstatymo pataisą pateikė Uspaskich… Štai kaip formuojama nuomonė. Ir tai vėl pavyzdys, kad žiniasklaida, teisėsauga ir jų formuojama nuomonė labai svarbus ekonomikos elementas, nulemiantis ar bus norinčių čia investuoti, ar ne.

Kodėl politikas privalo turėti sveikus dantis?

Ar galėjo ekonominė situacija Lietuvoje būti kitokia, geresnė? Taip! Bet situacija gerėti pradės tik tada, kai pradėsim viską vadinti tikraisiais vardais. Ir vėl geras pavyzdys, bet šįkart pavyzdžiu aš nebūsiu. Dabar pavyzdžiais bus Andrius Kubilius ir Gediminas Kirkilas.

Premjeras A. Kubilius pranešė, kad ankstesnė valdžia, t.y. G. Kirkilo Vyriausybė, slėpė nuo visuomenės tikrąją padėtį. Bet tuo pat metu A.Kubilius irgi buvo labai prikandęs liežuvį, kad, gink Dieve, lūpos neištartų: „Taigi aš, Kubilius, viską ir padariau, kad Kirkilas būtų premjeru. Aš jį rėmiau. Todėl ir aš kaltas“.

Atrodo, kad A.Kubilius turi visai neblogus dantis — liežuvis neišsprūdo ir lūpos išpažinties neatliko.

Atrodo, gerus dantis bus išsaugoję ir teisėsaugos, mokesčių inspekcijos pareigūnai. Laikė ir iki šiol laiko iš paskutiniųjų prikandę liežuvius, netyrė ir netiria didžiausių nusikaltimų, juos slėpė ir dengė. Blusinėjo, vištas gaudė, o meldėsi vanagams.

Ir dar vienas malonus dalykas. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie jau ima suvokti, kad nuo Uspaskich juodinimo, pasirodo, Lietuva neima šviesiau gyventi. Ir ne tik ima suvokti, bet ir sakyti. Prikąstas liežuvis nėra demokratijos ženklas.

Pasaulio bambos kompleksai

Kritikuoti visada lengva. Ypač kai nebijai, kai liežuvis neprikąstas. Sunkiau yra ieškoti, o ypač surasti sprendimus. Bet pabandykime. Kartu su jumis. O kad nenuklystume į pašalius, pabandykime dar kartą prisiminti kai kuriuos ekonomikos elementus. Pakartokime juos, o dar geriau — kartokime tol, kol juos išgirs, o gal net supras ir ims bent jau diskutuoti apie tai dabartinė valdžia. Tie, kurie kol kas puikiai moka tik mus atvesti prie liepto galo.

Pašnekėkime apie… bambą. Pasirodo, ji irgi gali būti ekonomikos elementu — kai kalbame apie šalies įvaizdį. Ypač to įvaizdžio neatitikimą vaizdui!

Mes net nepajutome, kaip mus padarė „pasaulio bamba“. Žinoma, mes patys tuo netikim. Bet kiti, žiūrėk, ima ir patiki. Ir leidžiasi mūsų mokomi. Ir mes mokome. Moko mūsų tautos vadai Gruziją, moko Baltarusiją, net Ukrainą ir Rusiją moko. Nes mes — Baltijos tigrai ir panteros… O patys tyliai galvojame: neduok Dieve, kad mes juos išmokytume… O gal čia, manome sau, gudri mūsų politinė, ekonominė diversija: „Tegul ir jie gyvena taip, kaip gyvename mes?“

Atvažiuoja mūsų pamokytų valstybių verslininkai ir amą praranda pamatę, koks didžiulis kontrastas tarp mūsų vadovų „pamokų“ sukurto Lietuvos įvaizdžio ir jos vaizdo. Ir nusisuka nuo mūsų potencialūs investuotojai, atvykę iš mūsų mokytų ir dar nemokytų šalių apsidairyti ir pamatę, kaip mūsų valstybė iš tiesų elgiasi su verslininkais.

Štai kodėl aš nuolat kartoju ir kartosiu, kad ekonomika — tai ne vien aritmetika ir buhalterija. Pinigai patys nedirba. Kad jie dirbtų dar reikia ir psichologijos, patriotizmo, griežtos kontrolės, motyvacijos. Dar reikia ir tiesos sakymo ir teisingumo. Dar reikia palankių išorinių sąlygų ir veiksnių. Dar reikia atkaklumo nesidalinti savo suverenitetu šiomis stiprėjančios globalizacijos ir integracijos į tarptautines organizacijas sąlygomis. O kad pinigai imtų dirbti, nereikia korupcijos, biurokratizmo ir nepagrįsto susireikšminimo iki pasaulio bambos statuso. O tik po viso to — turtas ir pinigai.

Trumpai tariant, jeigu nebus atsižvelgta į visus anksčiau išvardintus ekonomikos elementus, nebus sukurtos sąlygos pelningai ūkinei veiklai, verslui, galima ne tik skolinti su mažais procentais ar visai be jų, galima tuos pinigus net ir dovanoti, bet galutinis rezultatas vis vien bus bankrotas.

Jei valdžia to nesuvoks, mūsų šaliai gresia rimta bėda. Ne tik krizė, bet ir bankrotas. Bankrotas ne atskirų įmonių, o valstybės. Štai kodėl aš noriu, kad mane išgirstų.

Deja, per 19 nepriklausomybės metų mes, mokydami kitus ir vaidindami tigrus, nė per žingsnį nepasistūmėjom nuo to prakeikto buhalterinio primityviojo ekonomikos suvokimo. Gerai prisimenu vieną TV laidos „Spaudos klubas“ pertraukėlę. Ginčijomės dėl verslo sąlygų, dėl kitų valstybės prioritetų, dėl įvairių visuomenės sluoksnių ir aš niekaip negalėjau suprasti oponento požiūrio. Ir tuomet oponento, Andriaus Kubiliaus tiesiai šviesiai paklausiau: „O kas, jūsų nuomone, yra valstybė?“ Jis atsakė vienu žodžiu: „Pensininkai“. Pamaniau, kad pajuokavo ir paklausiau, o kaip gi studentai, medikai, mokytojai, visi kiti žmonės, pagaliau verslininkai, kuriantys mūsų valstybės ekonomiką? A.Kubiliaus atsakymas mane suglumino: „Jei savi, Lietuvos verslininkai, nesugebės daryti verslo Lietuvoje, ateis kiti, užsieniečiai, kurie padarys!”

Ne, gerbiamieji, jei verslui sąlygos liks tokios, kokios yra, neateis ir kiti. Bet skaudžiausia, kad tokios patriotiškos partijos vadovas iš sąvokos „ekonomika“ iš karto išbraukia patriotizmą, motyvaciją ir kt.

Ar mums negėda praradus gėdą?

Anksčiau raustelėję skruostai reikšdavo trykšte trykštančią skruostų šeimininko sveikatą, tam tikrą taurelių skaičių arba gėdą. Liko tik alkoholis. Sveikata trykštantį mokinuką gal surasi pravažiavęs keliasdešimt mokyklų… O su gėda — jau ir visai prasti popieriai. Nebeliko. Net keista, kad žodis GĖDA dar neišbrauktas iš lietuvių kalbos žodynų. Mums negėda amžiams pasmerkti žmogų vien todėl, kad jis kitaip vertina valstybės, jos ekonomikos ar politikos vystymosi procesus, kad kitaip nei tu žiūri į praeitį, dabartį ir ateitį. Mums negėda neatleisti, išnaudoti mažiausią progą keršyti kažkada tau neįtikusiam žmogui, žiniasklaidos priemonei, institucijai ar partijai.

Kas mums davė teisę niekada neatleisti, amžinai atsiriboti ir viską daryti, kad kiti atiribotų. Gal mums tik atrodo, kad tas, kuriam negalime atleisti, neša vien blogį. Galbūt tai, kas tau atrodo blogis, iš tiesų yra gėris. O jeigu ir nėra, tuomet kas sakė, kad pasaulyje gali būti tik gėris?

Jei būtų tik gėris, net nežinotume, kad jis yra gėris. Kaip puiku, kad ne visi žmonės yra protingi. Būtų visi — ir nežinotų, kad jie yra protingi. Neturėtų su kuo save lyginti… Atsimenate dainuojamosios rusų poezijos klasiką poetą Bulatą Okudžavą? Beje, manoma, kad jis pirmąkart viešai savo eiles ėmė dainuoti pritardamas gitara būtent Vilniuje. Jis irgi apie tai dainavo: „Kiekvienam protingam — po kvailį. Viskas — po lygiai. Viskas — teisingai…“ Net elektros lemputė užsidegs, kai bus ir pliusas, ir minusas — po lygiai…

Tikriausiai daug kas dar atsimename, kai a.a. popiežius Jonas Paulius II atėjo į kamerą pas turką Mechmetą Ali Ahdžą, kuris 1981 metais į popiežių šovė ir sunkiai sužeidė. Popiežius nuo jo nenusisuko. Jis jam atleido. Štai kur aukščiausio lygio kilnumas.

Būtų įdomu atlikti tyrimą, ar mūsų politikai dar suvokia ką reiškia žodis KILNUMAS. Žodyne tas žodis irgi dar yra.

Tuo tarpu Vytautas Landsbergis — visai kitoks. Jis nesigėdina nepavargdamas vardinti savo amžinąsias neapykantas… Jis nepavargsta reikalauti bausmių savo neapykantos subjektams.

Gal jis ir teisus?.. Tuomet pagaliau reikia nubausti arba atleisti. O ne 20 metų kankinti. Bet jeigu jau kankinti, tai pakankinti ir save. Jo valdymo laikotarpiu žalos padaryta nemažai, nes jo komanda pradėjo darbą nuo griovimo, nuo tautos padalinimo 5 savus ir svetimus.

Kieno mūsų valstybė?

Paimkim visiems žinomą ir jau iki gyvo kaulo įgrisusį faktą — „Mažeikių naftos“ istoriją.

Valdė konservatoriai. Prezidentas — Valdas Adamkus. Seimo pirmininkas — Vytautas Landsbergis.

Premjerai keitėsi: Gediminas Vagnorius, Rolandas Paksas, laikinai pareigas ėjo Irena Degutienė, Andrius Kubilius.

„Mažeikių nafta“ amerikiečių kompanijai „padovanota“. Ir dar vergiškomis sąlygomis: „Williams“, valdo, bet atsiradus nuostoliams, juos dengia Lietuvos Vyriausybė. Nuostoliai buvo neišvengiami, nes jie buvo užprogramuoti valdymo sutartyje, kuri buvo paruošta atskirai.

Sutarties esmė: „Williams“ atlyginimą už valdymą gauna nuo apyvartos. Kuo didesnė apyvarta, tuo daugiau pinigų į kišenę susižeria. Siekiant, kad apyvarta būtų kuo didesnė, naftos produkcija eksportui siunčiama ypač žema kaina. Kai kur — net žemiau savikainos! Kad tai nekristų į akis, kuras pavadinamas „nekondiciniu“.

Nepaisant to, kad šis sandėris atnešė šimtamilijoninių nuostolių mūsų valstybei, byla iki šiol slepiama Lietuvos teisėsaugos stalčiuose.

Tuo pat metu Lietuvos vidaus rinkoje kuras savo žmonėms buvo pardavinėjamas ne tik ne mažesne, bet daug didesne kaina nei kaimynų rinkoje. Kartais kainų skirtumas siekdavo net 20 — 25 proc.

Taip buvo todėl, kad į sutartį su „Williams“ buvo įrašyta sąlyga: importiniams naftos produktams taikyti 15 procentų importo mokestį. Retorinis klausimas: kokiu reikia būti savo šalies „patriotu“, kad padarytum naftos produktus savo valstybės rinkoje brangesnius nei pas kaimynus?

Dar vienas įdomus punktas: į sutartį su „Williams“ buvo įrašyta fiksuotos „Lietuvos geležinkelių“ ir „Klaipėdos naftos“ terminalo transportavimo kainos, perpus mažesnės, nei savikaina (!) Kam tai naudinga? Ir dar vienas retorinis klausimas: kas mus padarė vergais?

Nenoriu kvaršinti galvos skaitytojams, kalbėdamas apie įvairius opcionus, iš kurių „Williams“ dar užsidirbo, o Lietuva dar patyrė nuostolių. Atrodo, kad ir šie keli paminėti pavyzdžiai leidžia suprasti, kieno interesams tarnavo tuometinė valdžia ir liežuvį kietai sukandusi, ir į krūtinę sau besidaužanti mūsų teisėsauga.

Štai ir atėjom prie trečio, jau ne vien retorinio, bet ir istorinio klausimo: ar kas nors už tai atsakė?

Vis dar kaltų neranda? Vaje, vaje… Tai gal ne ten ieško? O gal į naują juodą generalinės prokuratūros rūmą besikraustydami visas nafta dvokiančias bylas išmėtė? Popieriaus nenubausi. Paprastai baudžiami yra žmonės. O jie visi vietoje. Net toje pačioje. Ir Prezidentas tas pats. Ir premjeras tas pats.

Štai ir grįžtame prie anksčiau išsakytos minties — mes privalome įvertinti jų veiksmus ir situaciją apskritai. O galbūt tada taip reikėjo, jie turėjo taip pasielgti? Bet tai reikia žmonėms paaiškinti. Ir — arba juos „pakarti“, arba jiems atleisti ir juos paleisti. O ne kankinti ištisus dešimtmečius: tai apvogė jie Lietuvą ar ne? Tačiau tai turi būti padaryta po išsamios diskusijos, viešai, visiems suprantamai, nepaliekant vietos jokioms interpretacijoms ir intrigoms.

Bet jeigu norime, kad „raganų medžioklė“ tęstųsi, ir kad trečią ar ketvirtą kartą būtų žaidžiami žaidimai su „Mažeikių nafta“, palikime viską kaip yra. Ir prisipažinkime: mes nesame šitos valstybės šeimininkai.

Kuo skiriasi 200 milijonų nuo 2 milijardų? Smulkmena — 1,8 mlrd.!

Kad konservatoriai nepriekaištautų, jog kalbu tik apie juos, paminėsiu vieną pavyzdį ir iš socialdemokratų valdymo laikotarpio. „Lietuvos dujos“. Prezidentai — V. Adamkus, R. Paksas, premjeras — A. Brazauskas, Seimo pirmininkas — A. Paulauskas, finansų ministrė — D. Grybauskaitė. Ruošiama pirkimo–pardavimo sutartis. Pradžioje parduodamas vienas trečdalis akcijų — Vokietijos kompanijai „Rurgaz“. Vėliau kitas trečdalis — Rusijos kompanijai „Gazprom“. Kaina — maždaug po 100 mln. litų už kiekvieną akcijų paketą, t.y. už du trečdalius koordinuojančio paketo buvo gauta tik 200 mln. litų.

Dar ir dabar archyvuose galima rasti stenogramų, liudijančių, kaip parlamentaras Uspaskich rėkte rėkė, įtikinėdamas Seimą ir Vyriausybę: „Neparduokit „Lietuvos dujų“, tai labai svarbus energetinis objektas, palikite jį Lietuvos žmonių rankose. O jeigu jau parduodate, šio objekto kaina turi būti žymiai aukštesnė!“

Neišgirdo manęs. Pardavė. Už 200 mln. litų. Nepraėjus ir metams naujieji savininkai turtą įvertino 2 mlrd. litų. Ir vėl — vergiškos sąlygos mums: be akcininkų sutikimo jų pelnas negali būti reguliuojamas. Tuometinė mūsų valdžia aiškino: atseit, gausime pigesnių dujų. O koks rezultatas? Šiandien dujos mums kainuoja brangiausiai Europoje (!) O „Lietuvos dujų“ turtas — tas pats, kurį pardavėme už 200 mln. litų — įkainotas iki 2 milijardų litų.

Nekelkime klausimo, kuo skiriasi konservatoriai nuo socialdemokratų. O jeigu jau kam ir kiltų toks klausimas, vykime jį lauk — nes ims ir paaiškės, kad nesiskiria niekuo. Geriau paklauskime: kas nemato skirtumo tarp 200 milijonų ir dviejų milijardų? Su prokurorais jau išsiaiškinome — jie tik tūkstančiais „operuoja“, bet va „gaspadorių gaspadorius“ Algirdas Brazauskas turėjo pamatyti skirtumą. Ko jis akis užsirišo? Tai Temidė turi būti akis užsirišusi, o Brazauskas privalėjo matyti…

Tai kas už visa tai atsakė? Atleiskite, suprantu, kad klausimas visai ne vietoje. Lietuvoje tokie klausimai jau seniai nekeliami. Lietuva yra tokia vieta, kurioje yra keliami visai kiti klausimai: kodėl Ž. Žvagulis taip mažai paėmė už koncertą Darbo partijai?.. O kad būtų lengviau gauti atsakymų, Uspaskich kišamas į kamerą.

Kodėl vėl save pavyzdžiu kišu. Jeigu už 1,8 mlrd. Lt (2 mlrd. — 200 mln. = 1,8 mlrd.) šitie veikėjai bent parai būtų įkišti ten, kur buvau įkištas aš, duočiau kitą pavyzdį…

O kur dar sutikimas uždaryti Ignalinos atominę jėgainę, pusvelčiui parduoti Vakarų skirstomieji tinklai, alkoholio pramonė, „Alytaus tekstilė“, chemijos pramonė, uostai, oro uostai ir daug kitų objektų, kur EBSW ir bankų griūtis?..

O jie už visa tai apdovanoti ordinais.

Gerbiamieji, kol nepadėsim taškų šitose istorijose ir paliksim vietos interpretacijoms, kol mažų mažiausiai visko nepavadinsim savo vardais ir pavardėmis, užgožti tų faktų bus neįmanoma. Žmonių ir kompiuterių atmintis skiriasi. Iš žmogaus atminties taip lengvai neištrinsi. Net teisėsaugos ir žiniasklaidos padedamas.

Deja, tai irgi yra tos pačios ekonomikos faktoriai. Jie ir atvedė Lietuvą ten, kur ji dabar yra.

Netiesa, kad krizė mus ištiko netikėtai. Mes ją kvietėm ištisus 19 metų. Mes jos šaukėmės. Ir ji atėjo. Vienu metu atėjo ir į kitas šalis. Tačiau išeis iš jų skirtingu laiku. Tai priklausys nuo to, kokio gylio duobę išsikasė. Mūsų duobė — kapitalinė. 19 metų kasėm. Garsiai šaukėme, kad stipriname nepriklausomybę, o tyliai kasėme. Ilgai ir giliai.

Rinkimams būtinai reikalingos raganos

Kol kas visi simptomai rodo, kad mūsų krizė tik gilės. O kad taip neatsitiktų, mokslo, žiniasklaidos, teisėsaugos, politikos, įvairių kontroliuojančių institucijų, asocijuotų struktūrų ir paties verslo siekis turi būti vienas — subalansuoti poreikius ir interesus. Būtent toks siekis ir mąstymas demokratinėje šalyje yra sveikos konkurencijos pamatas. Ir visiškai nesvarbu, kas dominuoja šalies ūkyje — aukštosios technologijos, žemės ūkis ar staklių gamyba.

Prieš bet kuriuos rinkimus, norint pateisinti savo nesugebėjimą valdyti arba paslėpti savo kenkimą valstybei, skelbiama priešų paieška ir tuomet jau ir patys politikai tampa panašūs į vilkšunius ir duoda nurodymus patys sau: „fas!“.

Tai negi per 19 metų niekas nepasikeitė. Negi pagrindinė rinkimų kampanijos forma yra „raganų medžioklė“? O gal taip ir turi būti. Sovietmečiu postais irgi buvo dalijamasi medžioklėse, ir kiti svarbiausi valstybės reikalai jose buvo sprendžiami. Tik tada buvo medžiojami briedžiai, šernai, net zuikiai. Dabar pilama į raganas. O į raganą labai sunku pataikyti. Mat, jos ant šluotų ir todėl labai greitos. Bet visai nesvarbu — pataikysi ar ne. Purvas nuo šluotos vis tiek kris į tą patį kiemą. Vadinasi, ir medžiotojui ant kepurės. Nes mes visi iš to paties kiemo…

Didžiausi populistai

Kodėl liberalų šaltos širdys?

Todėl, kad pavirto akmeniu… Ir kasmet gegužės mėnesį įvairūs liberalai, gimę iš Lietuvos liberalų partijos — Artūras Zuokas, Eligijus Masiulis ir Rolandas Paksas, lyg nuo Velykų užsilikę skirtingomis spalvomis nudažyti kiaušiniai, tempia tą akmenį Gedimino prospektu. Tas akmens tempimas simbolizuoja protestą prieš didelę mokesčių naštą. Netikras tas akmuo. Tikro jie ir nepatemtų. Jie apskritai nedaug ką gali patempti. O aš turiu savo mintį. Man atrodo, kad visa tai, ką margučiai daro su akmeniu Gedimino prospekte, yra paprasčiausias liberalizmo melas arba verkšlenantis mazochizmas.

Kitoje valstybėje šie liberalūs margučiai būtų pavadinti antivalstybininkais. Juokingiausia šiame balagane su akmeniu yra tai, kas visai nejuokinga. A. Zuoko Liberalų ir centro sąjunga bei E. Masiulio Liberalų Sąjūdis, vos patekę į valdžią, tuoj pat pradėjo didinti mokesčius!

Maža to, susisiekimo ministras E. Masiulis, nekreipdamas dėmesio į tai, jog krizės metu tragiškai nesurenkamas biudžetas, rėkia, kad nebūtų mažinami asignavimai keliams. Kitas ministras — G. Steponavičius reikalauja didinti asignavimus švietimo programoms. Iš ko? Dar kartą margučiai siūlys didinti mokesčius?

Apie R. Šimašių išvis geriau nekalbėti. Prieš rinkimus iš visų TV ekranų ir spaudos puslapių šaukte šaukė apie mokesčių mažinimą, rinkos liberalizavimą. Dabar sėdi ministro kėdėje ir didina mokesčius. Ar gali būti didesnė veidmainystė? Ar gali būti labiau rafinuotas melas? Štai jums pats didžiausias populistų populizmas. Bet rinkėjas, kuris už juos balsavo, turi pripažinti, kad suklydo, ar kad yra apgautas. Ir kol vienoje pusėje vyraus cinizmas, o kitoje naivumas, niekas nepasikeis.

O gal jie taip elgiasi be blogos valios? Gal jie, žmonės inteligentiški, nepakelia fizinio krūvio ir tas akmens tampymas prospektu juos paveikė psichiškai? Tai gerai, kad akmuo butaforinis. O jeigu būtų tikras? Taigi visišku beprotnamiu virstų valdančioji dauguma su tokiais margučiais.

Įdomu, ar jie ir šiemet tą akmenį temps?..

Informacinis terorizmas

Visi mes čia kalti esame, visi prisišiukšlinę. Vieni mažiau, kiti daugiau. O žiniasklaida? Jeigu neoficialiai save kartais įvardija jau nebe ketvirtąja, o pirmąja valdžia, tai tegul ji būna maloni suvokti ne tik savo galią, bet ir savo atsakomybę! Už šalies plėtrą, tvarką joje, už jos tarptautinį prestižą ir, žinoma, už savo „pagamintas“ ir paskleistas šiukšles — taip pat… Nes žiniasklaida —

irgi iš to paties kiemo, o ne iš dangaus žvelgianti, kas čia toje ašarų pakalnėje dedasi.

Nešvariais būdais siekiantis naudos sau, politinėms ir finansinėms grupuotėms, informacinis terorizmas disbalansuoja visą teisinės–demokratinės valstybės sandarą. Tokiu būdu, vadinkime daiktus tikraisiais vardais, daroma tiesioginė, kartais net nusikalstama žala savo valstybei. Pastumti į šoną inteligentijos pamatai, sukurtas naujas, iš esmės niekam tikęs žmonių tipas, paprastai vadinamas „naujuoju lietuviu“ ar „naujuoju rusu“.

Informacinis terorizmas gabiems ir padoriems, prie informacinio purvo nepratusiems žmonėms atėmė bet kokį norą eiti į politiką. Jis dezinformuoja žmones, nubaido potencialius užsienio verslininkus investuoti į Lietuvą. O juk investicijos — tai ne tik pinigai.

Vėlgi sutinku su profesorium Povilu Gyliu: „Dezinformuota visuomenė — dezorientuota visuomenė“. Ja lengva manipuliuoti ir tai iš karto atsiliepia demokratijai.

Labai geras pavyzdys — VP dešimtukas, dujininkai, Juška. Tai vadinamieji „valstybininkai“. Kai kurie jų išvis neturi oficialios valdžios, bet įtaką turi didžiulę. Jų privatumą saugo LR Konstitucija, todėl jie paprastai netampa informacinio terorizmo taikiniais ar net aukomis. Todėl gimsta monopolijos, visokie leo lt, dujotekanos. O kur monopolijos, ten ir didelės kainos, užkulisiniai žaidimai ir tas „valstybininkų“ intarpas tarp apačios ir valdžios viršūnės, plius tendencinga žiniasklaida, visiškai izoliuoja visuomenę nuo valstybės valdymo, diskusijų, sprendimų priėmimo. Taigi ir visiškai iškreipia demokratijos principus.

Visuomenę vis labiau užvaldo jausmas, kad ji nereikšminga, kad jos vaidmuo valstybės valdyme yra nulinis. Tokiu būdu atsiranda apolitiškumas ir apilietiškumas, nusivylimas, pasyvumas. Ir itin valstybei pavojingas reiškinys — visuomenės abejingumas.

Niekada neužmiršiu savo dvasinio tėvo a.a. Tėvo Stanislovo pasakytų žodžių: „Abejingumas — pats pavojingiausias reiškinys. Jis prilyginamas pavojingiausiam nusikaltimui. Tik šis nusikaltimas yra paslėptas, užmaskuotas. Tikras nusikaltėlis mažiau pavojingas, nes jis matomas. Pavojingesnis yra tas, kuris mato darant nusikaltimą ir abejingai praeina pro šalį. Iš esmės jis dalyvauja tame nusikaltime. O pats jo nedaro tik dėl to, kad bijo pasekmių. Bet jeigu jis būtų įsitikinęs, kad pasekmių nebus, niekas nepamatys ir nesužinos, dažniausiai jis taptų dar žiauresnis už tą nusikaltėlį. Todėl, kad jo abejingume slepiasi klasta.“

Todėl, gerbiamieji, jeigu mes abejingai žiūrime į neigiamus procesus, mes nesame geresni už nusikaltėlius.

Kodėl iškeliauja Lietuva?

Vis daugiau darbščių, padorių ir protingų žmonių, ypač jaunimo, priversti palikti valdžios išparduotą, nugyventą, praskolintą, žiniasklaidos paniekintą Lietuvą. Šiandien jie dirba kitų šalių naudai. Statistikos departamento duomenimis, 2006 m. Lietuvoje gyveno 3,4 mln. žmonių. Tai yra 220 tūkst. mažiau nei 1995 m. Prognozuojama, kad 2030 m. Lietuvoje gyvens tik 3,1 mln. žmonių.

Ši statistika atspindi tuos metus, kai ekonomika, atlyginimai ir socialinės išmokos dar augo, o apie krizę nebuvo net užuominų. Dabar statistika būtų nepalyginamai žiauresnė. Tačiau privalome žinoti, kad žmones veikia ne tik ekonomika. Vienas iš emigracijos motyvų — Lietuvoje jaunimas negali realizuoti savo profesinio ir visuomeninio potencialo. Karjera, materialinės gėrybės dažniausiai nepriklauso nuo tavo profesionalumo. Ar galime net kalbėti apie profesionalių specialistų poreikį, jeigu po rinkimų pasikeitus valdžiai beveik visose valstybės institucijose daromi totaliniai valymai, kai profesionalai keičiami „savais“, tegul ir diletantais.

Kai kurie visuomenės nuomonės tyrimai rodo labai įdomias emigracijos priežastis: „Lietuvoje — laukinis kapitalizmas“, „Lietuva — provincija“, „Nepatinka žmonių tarpusavio santykiai“, „Pažeidžiamos žmogaus teisės“, „Nejaučiu dvasinės kūrybinės aplinkos“, „Negaliu įtvirtinti savęs ir tapti asmenybe“ ir t.t.

Paprastai šitaip kalbama apie pamotę, o ne apie motiną. Apie tremtį, o ne apie tėvynę. O gal ir apie tėvynę, bet tą, kuri jau tampa pamote.

Ir gimsta nauja našlaičių karta, Euronašlaičių karta. Vaikų, paliekamų likimo arba nepajėgių močiučių valiai, nes tėvai išvažiuoja ieškoti ne laimės, o pragyvenimo šaltinio į ispanijas, airijas, anglijas…

Kaip gelbėsime šituos vaikus, kurių sąmonėje įsitvirtina nepataisomas ir nepagydomas vienišumo, nereikalingumo jausmas?..

Kodėl kreivi keliai būna tokie ilgi?

Visiškai sutinku, kad absoliutus demokratijos modelis pasaulyje neegzistuoja, bet privalomi jos elementai turi būti. Kitaip mes negalėsime vadintis demokratine valstybe.

Demokratija — tai žmonių valdžia. Tai sistema, kurioje atsižvelgiama ir į individualius, ir į visų lygių viešuosius interesus. Ir palaikoma jų pusiausvyra. Tai sistema, atvira idėjoms, konkurencijai, nuomonių įvairovei.

Demokratinėje valstybėje galioja pozityvios atrankos principai: valdžia perduodama ne koridoriuose ar pogrindyje, ne briedžių ar raganų medžioklėse, ne paveldėjimo ar perversmo keliu, o per laisvus rinkimus, suteikus vienodas sąlygas visiems pretendentams. Būtent tokia valdžia

gali reprezentuoti savo šalį, būtent tokia valdžia turi galias ir atsakomybę. Būtent tokia valdžia yra prieinama žmonėms, mylintiems ar kritikuojantiems, siekiantiems savo šaliai laimės ir klestėjimo. Būtent tokia! O ne pasiduodanti šešėlinių subjektų įtakai ir tokiu būdu diskredituojančiai savo šalį ir demokratiją savo ir pasaulio žmonių akyse. Valdžia, kuri nėra susipainiojusi interesų voratinkliuose, ir todėl jai nereikia kažkam pataikauti. Tik tokia valdžia gali būti drąsi. O drąsiai valdžiai niekada nereikės kurti drąsios valstybės įvaizdžio.

Ko išsigando mūsų prezidentas, skirdamas ordiną už veiksmą, kurio dar neįvertino teismas. Dar daugiau — teisminis procesas tebevyksta. Tai kaip tuomet elgtis prezidento paskirtam teisėjui, kuris nagrinėja šią bylą? Eiti prieš prezidentą ar prieš sąžinę? O gal užvilkinti bylą. Kiek čia liko ir iki prezidento rinkimų…

Susipainiojo prezidentas. Pasiklydo. Tarp savo baimių ir nerimų. Kaip tarp Šiaulių ir Čikagos — dar tada, prieš gerus 10 metų, pirmąkart besiregistruodamas kandidatu į šį postą. Ką kalbėti apie kitus, jeigu pats prezidentas, dar būdamas tik galimu kandidatu (VRK dar nebuvo jo įregistravus, kadangi jis negyveno Lietuvoje), pateikė deklaraciją, kad sumokėjo mokesčius. Bet iš mokesčių ataskaitos matyti, kad melavo. Visa tai matosi šiandien iš bylos medžiagos. Šiandien jau tapo vieša paslaptimi, kad ir teismas priėmė neigiamą sprendimą. Bet tuometinis Seimo pirmininkas V. Landsbergis šitą reikalą sureguliavo. Kitą rytą teismo sprendimas buvo jau kitas. O paskui dar rinkimų metu Kaune užstrigo kompiuteriai ir taip V.Adamkus tapo prezidentu. Padaryta išimtis. Kokios išimtys gali būti daromos einančiam į prezidentus? Niekas taip nežeidžia įstatymo, jo orumo, pagaliau valstybės orumo, kaip išimtys, dvigubi standartai.

Taigi, gerbiamieji, kodėl įstatymai, net Konstitucija, kodeksai vieniems galioja, o kitiems — ne? O jeigu taip yra, ar galime savo valstybę vadinti teisine? Ar galime vadinti demokratine valstybe?

Kaip gydome šią chronišką ligą? Ir apskritai, ar kas nors bando ją gydyti? Kuo daugiau dezinformacijos, tampančios dezorientacija, tuo kreivesnis valstybės kelias į ateitį. Kreivu keliu eidami pasiklysime — kaip kažkada ir ne tik kažkada, mūsų prezidentas paklysdavo.

Žinome, kas būna, kai pasiklystama. Kur atvedė kreivas požiūris į investicijas, inovacijas, patriotizmą, kolektyvinė valdžios žmonių veidmainystė? Į krizę! Į praskolintą valstybę su nesivystančiu verslu, nesurenkamu biudžetu.

Kreivi keliai — ilgi keliai. Todėl, kad jie veda į Niekur. Niekur nenuves ir mąstymas, kad įstatymai galioja visiems, tik ne man. Štai jums ir dar vienas ekonomikos faktorius.

Lisabonos strategija — su klaustuko ženklu

Lietuva — ES narė ir mes turim laikytis ES priimtos Lisabonos strategijos. Jei neklystu, šiai strategijai turėjo sukakti 10 metų — jubiliejus. Bet nė vienas iš pagrindinių jos strateginių punktų nėra įgyvendintas. Galima drąsiai sakyti, kad ir nebus įgyvendintas. Tai jau suprato ir jos iniciatorius bei autorius, buvęs Italijos premjeras.

Dar penkerių metų Lisabonos strategijos jubiliejaus proga surengtoje konferencijoje skaičiau pranešimą, po kurio prie manęs priėjo minėtas iniciatorius ir pareiškė, kad sutinka su tokia mano nuomone, tik pabrėžė, kad vis tiek reikia stengtis.

Prisiminkime Lisabonos strategijos esmę. Joje įrašytos kelios vertybės: demokratija, socialinės garantijos, ekologija, konkurencingumas ir t.t.

Demokratijos institutai ir pati demokratija mums kainuoja. Tačiau tai pagrindinės mūsų vertybės. Ir tikiuosi, mes jų niekada neatsisakysim. Atvirkščiai — į jas investuosim, tobulinsim, nors turėsime dar daugiau išlaidų.

Beveik visų Lietuvos ir ES politinių organizacijų programinėse nuostatose įrašyta: mažinti socialinę atskirtį, užtikrinti socialines garantijas. Nesuklysiu sakydamas, kad ES visame pasaulyje tam skyrė daugiausiai dėmesio ir pinigų. Pirmasis socialinio draudimo sistemą įvedė dar tuo metu nedemokratinės Vokietijos kancleris Otto von Bismarkas.

Ir sovietų laikais tų garantijų buvo nemažai. Bent jau tiek, kad kai kurių pasaulio šalių žmonės jas laikė vos ne stebuklu. Mūsų visuomenė buvo prie jų pripratusi. Todėl posovietinėje erdvėje būtinų socialinių garantijų suvokimas žmonių sąmonėje buvo giliai įsitvirtinęs. Tai padėjo lengviau integruotis į europietišką erdvę. Bet reikia pripažinti, kad tai mums kainuoja ir didina mūsų paslaugų, prekių ir produktų savikainą.

Ar yra stebuklų šiam pasauly?

Šiandien nei Amerika, nei Rytai nesiruošia prisijungti prie europietiškos programos ir strategijos — saugoti pasaulį nuo ekologinės katastrofos. O Europos Sąjungai tai kainuoja didžiulius pinigus ir spaudžia verslą kaip papildoma našta.

Ar sugebėsime konkuruoti su Rytų valstybėmis savo produkcija, jeigu kai kuriose iš tų valstybių savikainos kaštai, atmetus žaliavos kainą, yra 3–7 kartus mažesni nei Europos Sąjungoje? Dėl labai paprastos priežasties — ten nėra nei demokratijos, nei ekologijos, nei socialinių garantijų. Taigi ir didžiulių išlaidų visiems šiems dalykams.

Taigi, gerbiamieji, kiek dar mes veidmainiausim? Kalbame apie vertybes, jas propaguojame, o prekę perkam iš ten, kur tų vertybių nėra nė kvapo. Ir tokiu būdu žlugdom savo gamintoją. O monopolinės organizacijos, tokios, kaip prekybos tinklai, tuo naudojasi. Ir joms talkina valdžia, teisėsauga, muitinė ir įvairios kontrolės institucijos.

Ne, gerbiamieji, nėra stebuklų šiam pasauly. Yra visiškai prognozuojami veiksmai. Štai ir užsidarinėja įmonės, daugiausiai lieka tik logistikos centrai. Sutinku su docentu daktaru Stasiu Kruopu — „Keliasi verslas, persikelia gamyba į tas šalis, kur pigesnė darbo jėga“. Bet nesiruošiu kartu su juo tuo džiaugtis, nepatariu džiaugtis ir studentams, kuriems jis dėsto, kurie neišgirsta tiesos iki galo: niekas to proceso nesustabdys, jeigu neapsaugosime savo rinkos, kuri propaguoja tokias vertybes, kaip demokratija, socialinės garantijos, ekologija.

Ar išgelbėsime nacionalinį verslą?

Štai kodėl aš nuo pat nepriklausomybės atgavimo, dar būdamas LVDK (Lietuvos verslo ir darbdavių konfederacijos) prezidentu, kaliau ir kalu: transnacionalinės kompanijos nėra išsigelbėjimas. Nuolat kalu ir tai rasite archyvuose, mano publikacijose ir pranešimuose. Nuolat kartoju, kad reikia išsaugoti, gelbėti nacionalinį verslą, plėtoti ir vystyti jį. Tik nacionaliniam verslui gali rūpėti, į kokias mokyklas eina mūsų vaikai, kur jie gydosi, kokios yra socialinės garantijos ir t.t.

Gerai suprantu, apie ką kalbu, nes pats esu priverstas vystyti transnacionalinį verslą. Todėl, kad nacionalinės kompanijos nepajėgia atlaikyti valdžios diletantiškumo arba debilizmo.

Valdžia, žinoma, ieškos atkirčio tokiems mano žodžiams ir tvirtins, kad reikia vystyti aukštas technologijas, tobulinti gamybą. Bet tai tik reikš, kad ir čia jie mažai supranta, apie ką kalba. Nežinau atvejo, kad nors vienas apie tai kalbantis aukšto rango valdininkas būtų nors nuvažiavęs pasižiūrėti, kaip pasaulyje vystosi aukštųjų technologijų parkai.

Vienas geriausių pavyzdžių — tai JAV Silicio slėnis Los Andžele, San Chose, kur gyvena apie 25 tūkst. žmonių, dauguma jų — mokslininkai. Aš buvau nuvažiavęs pažiūrėti, kas ten dedasi, kokios ten sąlygos, išsiaiškinti, kaip tas slėnis atsirado. Teko pabuvoti keliose firmose, specialiai užėjau į HP kompaniją, nes jų produktas Lietuvoje gana populiarus. Buvau susitikęs su jų aukščiausia vadovybe. Kam būtų įdomu, galėčiau papasakoti, o dabar pasakysiu tik pačią esmę.

Į tą nedidelį miestelį keliauja apie 30 proc. viso pasaulio rizikos kapitalo, t. y. šimtai milijardų.

O ką gali mūsų valstybė su savo skylėtu biudžetu? Juk aukštos technologijos, atradimai ir išradimai turi konkuruoti viso pasaulio rinkoje. Tad neapgaudinėkim savęs. Štai pavyzdys. Kai buvau ministras, aukštosiomis technologijomis užsiimančių firmų atstovai, atėję į mano kabinetą, prašė metams skirti apie 20 mln. litų. O tais metais vien tik Didžioji Britanija, formuodama metinį biudžetą, tam reikalui skyrė 12 milijardų svarų sterlingų! Kiek tūkstančių kartų daugiau?! Štai, gerbiamieji, jums ir atsakymas. Kartu su patarimu: kol neišmokom gyventi iš gamybos, kuri sukuria didesnę pridėtinę vertę, reikia gaminti tai, ką mokam ir sugebam. O gamintojus reikia ne žlugdyti, bet jiems padėti.

ES, siekdama sumažinti gamybos kaštus ir tapti saugesne, turi kuo skubiau sujungti Europos energetinę sistemą, padaryti ją vieningą. Tuomet tokiai valstybei, kaip Lietuva, nereikėtų turėti atsargai gamybinių pajėgumų elektrai gaminti. O dabar, kol veikia IAE, jų turima apie 150 proc. Deja, tai reikalauja išlaikymo ir didina mūsų elektros kainą.

Štai, gerbiamieji, dar vienas ekonominis faktorius, kuris daro tiesioginę įtaką mūsų ekonomikai, mūsų gyvenimui.

Lieka klausimas: o vis dėlto, ar mes galim kiek nors amortizuoti grėsmingą situaciją mūsų valstybėje? Kaip turime elgtis krizės metu? Valdžia daro savaip, bet aš turiu savo nuomonę.

Kada pinigai kris iš dangaus?

Niekada! Pinigus sukuria augintojai, gamintojai, kūrėjai ir t.t. Trumpai tariant, visi tie, kurių pagamintas produktas naudojamas tiek vidaus rinkoje, tiek eksportui.

Paprastai sakant, tai mūsų augintojų, gamintojų, kūrėjų darbas. O kad būtų dar aiškiau, paimkim, pavyzdžiui, 1 kg mėsos ir panagrinėkim, iš ko susidaro jo savikaina, kokius darbus reikia atlikti, kad jį pagamintume.

Pirmiausia reikia suarti žemę, pamaitinti ją trąšomis, pasėti grūdus, išauginti juos, surinkti derlių, nuvežti į saugyklą, išdžiovinti, pagaminti pašarus, pristatyti juos į fermą, išauginti gyvulius, nuvežti į skerdyklą, pagaminti mėsos produktą, nuvežti jį į parduotuvę. Ir tai toli gražu dar ne visi proceso etapai.

Visame šiame procese specialistų skaičiavimais 100 kg mėsos produkto pagaminimui reikalinga 0,2 sąlyginės darbo vietos. 500 kg pagaminti — 1 sąlyginė darbo vieta.

Panašus sudėtingas procesas vyksta gaminant bet kurį kitą produktą ar prekę. Kodėl pavyzdžiu paėmiau būtent mėsos produktą? Todėl, kad beveik visa jo gamybai reikalinga žaliava ir darbo jėga yra Lietuvoje, nieko nereikia importuoti.

Kas sėdi ant gamintojo pečių?

O štai dar vienas labai įdomus rodiklis. Visi aukščiau minėti šio produkto gamybos kaštai sudaro mažiau kaip 20 proc. jo kainos. Likę 80 proc. — šio produkto kainos kėlimas. Tuos 80 proc. „suvalgo“ įvairios institucijos ir darbuotojai, kurie tiesiogiai produkto gamyboje nedalyvauja. Tai įvairios inspekcijos, tarp jų ir mokesčių, kontrolės tarnybos, „Sodra“, valdžios institucijos. Iš to gyvena ir pensininkai, žmonės su negalia, vaikų darželiai, universitetai, kariuomenė ir prekybininkai.

Maždaug 100 įvairių institucijų, organizacijų sėdi ant šio gamintojo pečių.

Ką dar valstybė gauna iš jo veiklos? Jeigu tas produktas eksportuojamas, valstybė gauna valiutą. Jei vyksta gamybos procesas, darbuotojams nereikia mokėti pašalpų. Be to, jie iš savo algų susimoka už įvairias paslaugas — elektrą, šilumą, vandenį ir t.t. Išlaiko savo šeimas, būstus, leidžia į mokslus vaikus.

Kokios ūkio šakos daugiausiai dalyvauja tos pradinės, 20 proc. kaupiamosios dalies kūrime? Jų yra nemažai. O svarbiausios — auginimas, gamyba, kūryba, turizmas, tranzitas, viešbučiai ir su visu tuo susijusios įvairios paslaugos. Ir — nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista — į užsienį emigravę Lietuvos piliečiai, kurie taip pat įneša nemažą įnašą į kaupiamąją dalį.

O dabar paimkim kitą pavyzdį. Statybą. Ypatingai tuos objektus, kurie statomi daugiausiai iš importinių medžiagų. Kur nukeliauja valiuta? Į užsienį, atsiskaitant už statybines medžiagas. Grubiais paskaičiavimais net 80 proc. statybinių objektų savikainos sudaro statybinės medžiagos. Šiandien daug kalbama, kad reikia padėti statybos sektoriui. Tačiau valdžia privalo labai atsakingai ir nuodugniai ištirti visas aplinkybes. Kad padėjus šiam sektoriui, nebūtų dar labiau išbalansuotas importo-eksporto saldo (t.y. daugiau atvežta importinių prekių, negu eksportuota mūsų).Tuo labiau kad padėti ruošiamasi iš užsienio skolintais pinigais.

Štai, gerbiamieji, tie pinigai ir iškeliaus vėl į užsienį, padės ten išlaikyti darbo vietas. O valstybės skola užsieniui dar labiau padidės.

Kodėl kuriame darbo vietas… užsieniečiams?

Dar vienas pavyzdys — prekyba. Ar prekybininkai ką nors gamina? Ne. Ar atveža iš užsienio prekių ir produktų? Taip! Kuo už tai moka? Valiuta.

Vien įvairaus lygio prekiautojai iš svetur į Lietuvą per metus atveža 20 000–25 000 tonų mėsos produktų.

Kaip jau minėjau, skaičiuojama, kad norint pagaminti 500 kg mėsos reikia 1 darbo vietos. Tad 25 tūkst. tonų pagaminti reikia 50 000 darbo vietų.

Vadinasi, mes padedame šias darbo vietas kurti užsienyje. Lygiai tas pats ir su visa kita importine produkcija.

Ką reiškia 50 000 darbo vietų? Tai 50 tūkstančių darbuotojų, kurie išlaiko savo šeimas, būstą, išlaiko studijuojančius vaikus, perka įvairias paslaugas (šilumą, elektrą, kt.), moka mokesčius valstybei. Neprašo iš valstybės pašalpų. Yra ne našta, bet parama valstybei.

Klausimas: ar mes patys pajėgūs gaminti tą produkciją? Taip!

Todėl, gerbiamieji, kol nesugebam gaminti kompiuterių, plazminių televizorių ir daugelio kitų aukštos technologijos prekių, reikia gaminti tai, ką nuo seno mokam ir sugebam. Ir tam reikia ne trukdyti, bet atvirkščiai — visokeriopai padėti.

Išvada — krizės metu reikia sudaryti visas įmanomas ir net neįmanomas sąlygas tam verslui, kurio gaminamos prekės gali pakeisti importines, žlugdančias mūsų gamintojus.

Kam A. Kubilius uždegė raudoną šviesą?

Per vieną paskutiniųjų susitikimų su premjeru A. Kubiliumi išgirdau jo samprotavimus apie dabartinę padėtį Lietuvoje ir apie tai, kas planuojama daryti. Supratau viena — geresnių laikų net pradėti laukti dar anksti.

Aš nesuklydau — net pradėti laukti. Todėl, kad pradėti bus galima tik tada, kai bus priimti teisingi sprendimai. O ką aš išgirdau iš A. Kubiliaus? Ogi štai ką…

Yra trijų kategorijų įmonės. Kai kurioms iš jų jau dega raudona šviesa. Tai reiškia, kad jos jau eina į bankrotą. Yra įmonių, kurioms dega geltona šviesa — jos balansuoja ties bankroto riba. Bet yra ir tokių įmonių, kurioms vis dar dega žalia šviesa. Kokios tai įmonės? Ogi monopolijos, kurioms pelnas yra garantuotas įstatymu. Bankai, prekybos tinklai, elektros tinklai, dujų tiekėjai.

Dauguma šių įmonių išveža valiutą iš Lietuvos. Jos nieko negamina ir blogina mūsų importo-eksporto rodiklį. Na, gal tik viena išimtis — elektra. Ir tik tol, kol dirba Ignalinos atominė jėgainė.

Pasak A. Kubiliaus, įmonėms, kurioms dega žalia šviesa, reikia padėti. Apšviestas geltonai — bandyti gelbėti. Raudonai — jau reikia laidoti.

Betgi raudonai dega daugiausiai būtent tos įmonės, kurios ir kuria kaupiamąją BVP dalį, kurios eksportuoja savo produktus ir atveža į šalį valiutą! Jeigu leisim jas laidoti, laidosim ir valstybę. Jeigu valdžia to nesupranta, žmonės turi valdžią priversti tai suprasti.

Kur savo energiją nukreipti valdžiai?

Valdžia su žiniasklaida, bent jau ta, kuri jai ištikima ir kuriai gali pasakyti „fas“, turi nukreipti visą energiją ne tam, kad atimtų paskutinius marškinius, o tam, kad įvertintų: dėl kokių priežasčių bankrutuoja tos raudonai apšviestos, o iš esmės, jau degančios, įmonės? Ar jos nesugeba užsiimti verslu, o gal valdžia jas pasmaugė savo neteisingais sprendimais? Patikrinti galima labai paprastai. Paimamos dvi analogiškos prekės. Viena Lietuvos, kita — užsienio gamybos. Ir pažiūrima jų savikainos struktūra. O tada iš karto taps aišku, dėl kokių priežasčių bankrutuoja įmonės.

Taigi, gerbiamieji, jeigu ūkinė veikla neneša pelno, tai, kaip jau sakiau, galima duoti kreditus su mažais procentais ar visai be jų, galima net padovanoti juos, įmonė vis vien anksčiau ar vėliau bankrutuos. Valdžia neturi bijoti net ir revoliucinių sprendimų. Krizės metu jie būtini. Esu giliai įsitikinęs: jeigu atskiroms tos pačios ūkinės veiklos įmonėms darysime piniginę injekciją — iškreipsime rinką. Todėl reikia ne tik „šerti“ įmones pinigais, bet ir sudaryti sąlygas, kad ūkinė veikla būtų pelninga. O jeigu įmonei bus reikalingi pinigai apyvartai, reikia sudaryti sąlygas juos gauti, bet tos sąlygos irgi neturi iškreipti rinkos ir netrukdyti veiklos gerai dirbančių įmonių, kurios paėmė kreditus anksčiau ir su didesnėmis kreditų palūkanomis.

Net nereikia bijoti atleisti įmones nors ir nuo visų mokesčių — jei įmonė eina į bankrotą, ji vis vien mokesčių nemoka ir ateityje jų nemokės. Tačiau bankrutavusi ji atleis darbuotojus, kurie nebesugebės išlaikyti savo šeimų, būstų ir dar prašys pašalpų iš valstybės.

O tam, kad būtų užlopytos valstybės biudžeto skylės, reikia skolintis. Kitos išeities nėra ir nebus. Apie tai aš kalbu garsiai ir iš visų įmanomų tribūnų. Nors opozicijos darbas — kritikuoti valdžią už prasiskolinimą, bet šitoje situacijoje reikia būti sąžiningiems ir suprasti, kad kito būdo nėra.

Už taupymą — bauda

Visos pasaulio valstybės krizės metu iškėlė sau pagrindinį uždavinį — išsaugoti kaupiamosios BVP dalies kūrėjus ir jų sukurtas darbo vietas. Paprasčiau kalbant — savo pagamintą produktą galima parduoti nors ir gatvėje, o nepagaminto neparduosi net ir blizgančiame prekybos centre. Ne prekybininkai ir kitos monopolijos padės valstybei grąžinti skolas, ypač valiutines, o tik gamintojai, eksportuojantieji savo produkciją.

Vadinasi, valdžia turi stengtis mažiau importuoti ir kuo daugiau eksportuoti.

Valdžia ypatingą dėmesį turėtų atkreipti į dar vieną momentą. Šiandien labai daug kalbama, kad reikia taupyti energetinių resursų vartojimą. Reikia renovuoti, modernizuoti, naudoti alternatyvius energijos šaltinius, įrenginėti kogeneracijas, ar paprasčiau sakant, atliekamąją gamybos šilumą, kurios neišmetame į orą, o panaudojame šildymui ir elektros gamybai. Bet iš kitos pusės — visose sutartyse tų paslaugų tiekėjai įrašo: jei suvartosi mažiau nei užsakei — mokėsi baudą. Ir ta bauda gana didelė. Priėjom iki absurdo — net jei bus šilta ir dėl to suvartosime mažiau energijos, turėsim sumokėti baudą.

Taip pat absurdiškai skamba raginimai įrenginėti kogeneraciją. Vadinasi, mažiau elektros naudosime iš tinklų. Lyg ir gerai. Bet… tiems patiems tinklams privalėsime sumokėti už tą galią, kurios neišnaudosim, pritaikę kogeneravimą. Tad apsispręskim, ar skatinti alternatyvių elektros gamybos šaltinių diegimą, ar kalbam viena, o darom kita?

Panašiai atrodo ir sutartys su prekybininkais. Jeigu ant prekystalio — neparduota produkcija, prekybininkas ne tik už ją nesumokės, bet dar ir baudą įtaisys. Arba neatsiskaitys už jau parduotą produkciją po 2–3 mėnesius. O krizės metu daugumai įmonių tai — tragedija.

Iš ko susideda mėsos kilogramo kaina?

Grįžkim prie jau minėto mėsos produkto kilogramo. Jo kaina parduotuvėje — 16 litų. Pasižiūrėkime į produkto savikainos struktūrą. Jau kalbėjome apie visą tą darbų grandinę, kurią reikia „praeiti“ augintojui. Už visa tai augintojas gauna tik 7 litus. 1,5 lito atitenka perdirbėjams, iš mėsos pagaminusiems atitinkamą produktą. 1,5 lito tenka mokesčiams. Prekybininkams lieka 6 litai.

Pasakykit man, kas lengviau — pastatyti gamyklą ar parduotuvę? Tuo labiau kad gamyboje vienam kvadratiniam metrui tenka 4,7 karto daugiau darbuotojų nei prekyboje. Taip pat ir atlyginimo fondas yra 4,7 karto didesnis. Pastatyti gamyklą ir ją įrengti kainuoja 3,4 karto brangiau, nei prekybinį plotą. O užmokesčio nuo to mėsos produkto kilogramo gamybininkas-perdirbėjas gauna 1,5 lito, o prekybininkas — 6 litus.

Štai kodėl Lietuvoje kaip grybai po lietaus dygsta prekybos tinklai, monopolizuojama rinka ir žlugdomas gamintojas, augintojas, kūrėjas. Ir tai vyksta tik dėl korumpuotų valdininkų, jų priimamų savanaudiškų sprendimų. Ir tai dar ne viskas. Jeigu prisimenate, mes jau konstatavome, kad šitos monopolijos nekuria eksporto, nepadeda kaupti valiutos rezervo fondo, o jį tik tuština. Taip yra ir su dujomis, naftos produktais.

Ar sutinkame savo išeivius su gėlėmis ir padėka?

Savo publikacijose esu užsiminęs apie emigraciją iš Lietuvos, jos minusus ir pliusus. Minusus jau vardijau, dabar noriu pakalbėti apie pliusus, už kuriuos valdžia turi grįžtančius lietuvius sutikti su gėlėmis ir jiems bučiuoti rankas ir kojas.

Kodėl? Pagal statistiką 2005 — 2007 metais mūsų išeiviai kasmet į Lietuvą tik oficialiai atsiųsdavo 2 — 2,5 mlrd. litų. Galima drąsiai sakyti, kad dar pusė tiek pat pinigų atvežta grynaisiais. Šie žmonės eksportavo savo darbo jėgą, nesvarbu, fizinę ar intelektualinę. Grįžo jie su valiuta. Ir ji išleidžiama vidaus rinkoje. Šitie pinigai yra aukso vertės.

Kiekvienas jų atvežtas doleris ar euras šimtu procentų dalyvauja šalies valiutinio rezervo fondo kaupime, didina mūsų Lietuvos augintojų, gamintojų paklausą. Tačiau valstybė, t.y. valdžia, nieko nepadarė, kad tą valiutą ir jos naudą gautų. Maža to, daugelis žmonių buvo priversti išvažiuoti ir dirbti dažnai ne pagal specialybę, gyventi prastomis sąlygomis. Bet jie grįžo į tėvynę su „auksu“ rankose — su valiuta.

Lietuvos valdžiai jie suteikė didžiulę pagalbą, padėjo balansuoti valiutinį rezervą, stiprinti lito stabilumą, gerinti eksporto-importo rodiklį. Vyriausybei nereikėjo ieškoti pinigų jų pašalpoms, neblogėjo kriminogeninė situacija, nebuvo socialinių neramumų.

Paprastai sakant, emigracijos banga, kilusi dėl valdžios bukumo, atnešė didžiulę naudą valstybei. Tokiai nedidelei valstybei su 25 mlrd. litų metiniu biudžetu, 3–4 mlrd. litų tiesioginių valiutos įplaukų „iš dangaus“ buvo neįkainojama parama. Todėl ir sakau — už tuos 3–4 mlrd. litų savo tautiečiui, tuo labiau patyrusiam nepatogumų, išsiskyrimų su šeima, valdžia turi bučiuoti rankas ir kojas.

Ar grįžtantieji sulauks dėmesio ir supratimo?

Deja, dabar, pasaulinės krizės metu, žmonės grįžta į tėvynę dažniausiai be pinigų ir valstybei dar reikės pasirūpinti jais, suteikti pašalpų. Darbo biržas užplūdo bedarbiai. Ar pasirengusi valdžia tokiam iššūkiui? Grįžtantieji tikėjosi, kad čia gaus darbą, kaip kad būtų buvę prieš porą metų, arba parduos savo nekilnojamąjį turtą. Krizės metu ir tai tapo problemiška. Žmonės ir vėl važiuos į užsienį, ieškos išeities, bet tai bus negreitai. Ir jau kitą kartą, galiu drąsiai pasakyti, daugelis jų rimtai pagalvos, ar dar grįžti į savo tėvynę.

Ir vis dėlto ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų valstybių emigracija — tai neigiamas reiškinys. JAV specialistai nustatė, ko gero, vienintelę išimtį — emigracija iš Indijos ir Kinijos.

Todėl aš pasisakau už dvigubą pilietybę, už socialines reformas, už galimybę mūsų žmonėms turėti pasirinkimą, kur jie būtų. Suvokimas, pojūtis, kad išvažiuojančiais mūsų piliečiais rūpinasi valstybė, suteikia žmonėms psichologinį komfortą, pasididžiavimą savo šalimi, žadina patriotinius jausmus.Todėl valdžia ir visi politikai turi kuo skubiau parodyti deramą dėmesį grįžtantiems žmonėms. Ir suteikti viltį į pasirinkimą išvykstantiems.

Ir ką gi aš daryčiau?

Kai manęs klausia, ką aš daryčiau tokiu sunkiu valstybei metu, pasaulinės krizės metu, aš atsakau: apsvarstyčiau kiekvieną faktorių, įeinantį į ekonomikos sąvoką. Situacija priklausys nuo kiekvieno iš mūsų.

Jeigu aš būčiau žurnalistas, ypač krizės metu, paskelbčiau purvui moratoriumą. Sustabdyčiau. Nekurčiau jo ir nesidrabstyčiau juo. Atvirkščiai, paskatinčiau ir padrąsinčiau gamintoją, augintoją, kūrėją. Nusivylusį Lietuvos žmogų paskatinčiau gyventi. O išvažiuojantį skatinčiau sugrįžti.

Jeigu būčiau teisėsaugos atstovas, nevykdyčiau politinių ar finansinių grupuočių užsakymų žlugdyti jų oponentus ar konkurentus.

Jeigu būčiau mokesčių inspektorius, iš verslininko didžiausio priešo tapčiau jo draugu, patarėju, konsultantu. Mažų mažiausiai — jam netrukdyčiau.

Jei būčiau kontrolierius, nesvarbu, ar veterinarinės tarnybos, ar visuomenės sveikatos centro, ar aplinkos apsaugos ar dar kokios piktos tarnybos, nevaikščiočiau ir nereketuočiau, o atkreipčiau dėmesį ir konsultuočiau.

Jeigu būčiau vyriausybės narys ar premjeras, siekdamas neišprovokuoti socialinių neramumų, nemažinčiau atlyginimų mokytojams, gydytojams, ugniagesiams, policininkams. Nemažinčiau būtinų socialinių garantijų. Tam, kad užtikrinčiau visas šias minėtas biudžeto išlaidas, būčiau nuo pirmos savo kadencijos dienos pasirūpinęs rezervu, net jei tam prireiktų skolintis. Būtinai mažinčiau biurokratinį aparatą, valdininkų armiją. Peržiūrėčiau mokesčių naštą toms įmonėms, kurios kuria prekę, paslaugą ir produktą, galintį pakeisti importinį. Įmones, gaminančias produkciją eksportui arba atsidūrusias ant bankroto ribos, išanalizavęs jų padėtį, reikalui esant atleisčiau nuo visų mokesčių. Tai daryčiau tam, kad išsaugočiau įmones ir išlaikyčiau jų sukurtas darbo vietas. Skatinčiau nacionalinio produkto vartojimą; ypatingais atvejais kai kurioms socialinėms grupėms dalį atlyginimo mokėčiau kuponais, už kuriuos galima būtų nusipirkti tik Lietuvoje pagamintą produktą. Krizės metu tokias priemones naudoja JAV, Japonija, Prancūzija. Taip pat mažinčiau importą, valiutos išėjimą ir stiprintume nacionalinę valiutą, litą. Galbūt tai revoliuciniai sprendimai, bet jie reikalingi.

Būdamas politiku ir Seimo nariu turiu ne tik kritikuoti, bet ir siūlyti sprendimo būdus. Manau, kad mūsų užsienio politika turi būti ne išsišokanti ir provokuojanti, o ieškanti taikos ir naudos savo valstybei. Politikai, ypatingai krizės metu, turi baigti tarpusavio pjautynes ir intrigų rezgimą. Reikia liautis ieškoti priešų, o tuo labiau — dirbtinai tuos priešus kurti. Šiandien kaip niekada reikalinga taika ir santarvė.

Kokius žodžius norėčiau išrėkti?

Dabartinės pasaulinės krizės absoliuti nuostolių suma jau seniai viršijo 1930 metų krizės nuostolius. Vadinasi, turime suprasti, kad, pasiekę dugną, išlyginti kainas iki 2008-ųjų lygio galėsime tik po 10–15 metų. Pabrėžiu: pasiekę dugną. O dugnui pasiekti irgi reikalingi atitinkami valdžios sprendimai. Dugną turim pasiekti ekonomiškai, finansiškai ir psichologiškai.

Turim jausti atsakomybę ir suprasti, kad kitaip nebus. Priminsiu, kad 1929 metais prasidėjusi pasaulinė krizė tik 1932-aisiais pasiekė dugną. Ir tik 1954 m. pasiekė ekonomikos lygį, buvusį 1930-aisiais. Tam prireikė 22 metų.

Apie artėjančią krizę ir jos paralelę su 1930-ųjų metų krize skaičiau pranešimą tarybos posėdyje. Tai galima surasti archyve. Tuo metu kai kas į mano žodžius neatkreipė dėmesio, kai kas galbūt pavadino keistuoliu. Bet aš nesu ir nebūsiu tas ekspertas, komentatorius ar politologas — lakštingala, kuri dainuoja tai, ką nori girdėti valdžia.

Aišku, šiame rašinyje neįmanoma visko išvardinti ir išdėstyti visą antikrizinę programą, kaip aš ją įsivaizduoju. Tai nėra rinkimų reklaminis straipsnis. Tai žodis, kurį norisi išrėkti garsiai, kad jis būtų išgirstas. Kad valstybė nebūtų sužlugdyta. Kad būtų išsaugota. Valstybė, kurioje auga mano vaikai.

Su pagarba,

Viktoras Uspaskich

2009-05-24

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!