Karšta versija
Iš generalinio policijos komisaro posto išvytas V.Grigaravičius rengiasi sugrįžti kaip Prezidentas
Giedrė Gorienė
Lietuvos Prezidentą ir du vidaus reikalų ministrus iš kėdžių išvertęs generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius galiausiai ir pats neteko generalinio policijos komisaro posto – Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus paprašė V.Grigaravičiaus pasitraukti iš užimamų pareigų.
Tokį sprendimą, redakcijos šaltinių teigimu, Prezidentas V.Adamkus priėmė po to, kai, kilus skandalui po skaudžių įvykių Skuodo rajone, pas jį Prezidentūroje apsilankė vienas JAV pilietis.
„Būtent po šio vizito Valdas Adamkus ryžtingai nusprendė atleisti iš užimamų pareigų generalinį policijos komisarą Vytautą Grigaravičių, nors, eidamas pas Prezidentą, Vytautas Grigaravičius dar turėjo vilties, kad galbūt komisaro šalininkams dar pavyks perkalbėti Prezidentą“, – sakė redakcijos šaltiniai.
Tačiau perkalbėti Prezidento nepavyko. Ir, įsižeidęs, V.Grigaravičius sviedė: “Aš dar sugrįšiu!”
Prezidentūroje – V.Grigaravičiaus „stogų“ desantas
Kaip žinia, neseniai Lietuvą sukrėtė siaubinga žinia: Skuodo rajone už vairo buvęs girtas ir belenktyniaujantis Skuodo policijos komisariato policininkas užmušė tris vaikus. Šis tragiškas įvykis buvo paskutinis lašas vidaus reikalų ministro Raimondo Šukio kantrybės taurėje, ir ministras kategoriškai pareikalavo generalinio policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus atsistatydinimo. Priešingu atveju ministras pagrasino atsistatydinti pats.
Tačiau V.Grigaravičius net nesiteikė klausyti vidaus reikalų ministro – pagal įstatymą jis yra pavaldus Lietuvos Respublikos Prezidentui, todėl esą Prezidentas, o ne vidaus reikalų ministras turi reikalauti iš V.Grigaravičiaus atsistatydinimo. Tuo tarpu faktas, kad Policijos departamentas pavaldus VRM, o ne Prezidentūrai, Vytautui Grigaravičiui pasirodė besąs niekalas.
„Nežadu atsistatydinti“, – arogantiškai atkirto generalinis policijos komisaras ir, matyt, buvo tikras, kad kaip ir visada, taip ir dabar Prezidentas bus Vytauto Grigaravičiaus pusėje – nes, pasak KK šaltinių iš Prezidentūros, net du patarėjai ir Prezidento atstovė spaudai Rita Grumadaitė buvo taip vadinamasis generalinio policijos komisaro „stogas“ Prezidentūroje, įtakojantis Prezidento nuomonę V.Grigaravičiaus atžvilgiu.
Tačiau – po Skuodo įvykių atmosfera Prezidentūroje netikėtai pasikeitė.
„Penktadienį Ritai Grumadaitei paskambino kai kas iš Seimo ir paklausė, kokia Prezidento pozicija V.Grigaravičiaus atžvilgiu. R.Grumadaitė atsakė, kad buvo atėjęs vienas amerikonas, ir Prezidentas po pokalbio su juo yra ryžtingai nusiteikęs V.Grigaravičių atstatydinti. Tuomet tas Seimo narys paklausė, gal dar yra galimybė Prezidentą perkalbėti, tačiau R.Grumadaitė atsakė, kad ne – kad Prezidentas jau turi tvirtą poziciją šituo klausimu. Taigi V.Grigaravičius ėjo į Prezidentūrą žinodamas, kas jo laukia, nors giliai širdyje turbūt dar tikėjosi, kad situacija gali pasikeisti jo naudai“, – sakė KK šaltiniai.
Pasak jų, labiausiai Prezidentą dėl V.Grigaravičiaus atstatydinimo bandė perkalbėti Prezidento patarėjas Lauras Bielinis – esą būtent jis, negalėdamas perkalbėti Prezidento, įkalbėjo jį atstatydinti ir vidaus reikalų ministrą Raimondą Šukį. Atseit, „jei jau atstatydinat Grigaravičių, tai atstatydinkit ir Šukį“.
„Ir Prezidentas pasidavė šitam Lauro Bielinio spaudimui“, – sakė KK šaltiniai.
„Be jokios abejonės, vidaus reikalų ministro nuopelnas dėl Vytauto Grigaravičiaus atstatydinimo yra didžiulis – jis šitoje situacijoje negalvojo apie savo kėdę, bet galvojo apie policijos sistemos gelbėjimą. Ir todėl Prezidentas tikrai be reikalo pasidavė Lauro Bielinio spaudimui ir priėmė Raimondo Šukio atsistatydinimą – Valdas Adamkus neturėjo to daryti“, – įsitikinę KK šaltiniai.
Štai, taip, paaukojęs savo postą, vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys išgelbėjo Lietuvos policiją nuo vienos politinės partijos ir vienos saugos tarnybos įtakos – ne paslaptis, kad Vytautas Grigaravičius yra laikomas Naujosios sąjungos ir privačios saugos tarnybos „Ekskomisarų biuras“ žmogumi.
V.Grigaravičiaus atėjimas į generalinio policijos komisaro postą
V.Grigaravičius yra laikomas vienu iš seniausių ir pagrindinių senosios milicijos sistemos garantų. Tačiau jo karjeros žvaigždė vargu ar būtų sužibėjusi, jei Naujoji sąjunga nebūtų laimėjusi 2000 metais Seimo rinkimų – nes būtent tuomet tuometinis saugos tarnybos „Ekskomisarų biuras“ Alytaus filialo darbuotojas padarė didžiulę karjerą.
O būtent: po sėkmingų Seimo rinkimų Naujosios sąjungos pirmininkui Artūrui Paulauskui tapus Seimo pirmininku, o tuometiniam V.Grigaravičiaus darbdaviui – „Ekskomisarų biuro“ viceprezidentui Alvydui Sadeckui – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, V.Grigaravičius tapo Seimo laikinosios komisijos Panevėžio įvykiams tirti patarėju (mat tuomet Panevėžyje buvo nužudytas policijos pareigūnas Sergejus Piskunovas ir prokurorė Vida Kazlauskaitė), ir, padirbėjęs Seimo komisijoje po A.Sadecko sparneliu, netrukus tapo ir generaliniu policijos komisaru.
Iš šalies atrodytų – niekuo neįprasta „gero operatyvininko“ gera karjera. Tačiau šiuo metu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama Kiesų nužudymo byla ir 2000-ųjų rudens įvykiai, tapę Vytautui Grigaravičiui tramplinu į generalinio policijos komisaro kėdę, šiandien leidžia daryti prielaidą, kad tam tikros labai svarbios priežastys lėmė tai, kad 2000 metais į valdžią atėjusios tam tikros politinės jėgos dėjo didžiausias pastangas, jog Vytautas Grigaravičius taptų generaliniu policijos komisaru, o vėliau – kad šiame poste ir išsilaikytų. Nes iki šiol visi politikai, kurie tik prisiliesdavo prie V.Grigaravičiaus kėdės, patys būdavo atstatydinti ar atsistatydindavo – Prezidentas Rolandas Paksas, bandęs pažaboti policijos nebaudžiamumą ir neteisėtą operatyvinę veiklą, buvo atstatydintas, o vidaus reikalų ministras Juozas Bernatonis, iškėlęs į viešumą negeroves policijos sistemoje, pats buvo priverstas atsistatydinti. Dabar tam, kad būtų atstatydintas Vytautas Grigaravičius, atsistatydino vidaus reikalų ministras Raimondas Šukys.
Todėl kai pažvelgi į šią statistiką, neabejotinai kyla klausimas: kam ir kodėl šitame poste yra reikalingas Vytautas Grigaravičius, jei dėl jo išlaikymo generalinio policijos komisaro kėdėje galima nuversti net šalies Prezidentą? Ką jis savo buvimu šitoje sistemoje turi pridengti?
Sugrįžimas į 2000 metus
Tą 2000-ųjų vasarą, kai virė įnirtinga Seimo rinkimų kampanija, nugriaudėjo siaubinga žinia: kelyje iš Vilniaus į Mažeikius dingo buvęs „Mažeikių naftos“ generalinis direktorius Gedeminas Kiesus su sūnumi ir vairuotoju.
Tuo metu Vytautas Grigaravičius buvo „Ekskomisarų biuro“ Alytaus filialo darbuotojas.
Tuometinis generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia įnirtingai kibo ieškoti dingusio Gedemino Kiesaus, o Generalinėje prokuratūroje buvo tiriama versija, kad G.Kiesaus dingimas galėjo būti susijęs su turėjusiais būti duotais pareigūnams G.Kiesaus parodymais apie grobstymus „Mažeikių naftoje“.
Šią versiją buvo pavesta tirti ir tuometiniam Policijos departamento vadovui Visvaldui Račkauskui, kuris teisėsaugos kuluaruose taip pat buvo laikomas ekskomisarų žmogumi, tačiau dėl neaiškių priežasčių Visvaldas Račkauskas, 2000-ųjų rudenį į valdžią atėjus Naujajai sąjungai, po įvykių Panevėžyje atsistatydino. Tokiu būdu nuo 2001 m. vasario 1 d. generalinio policijos komisaro pareigas ėmė eiti buvęs privačios saugos tarnybos „Ekskomisarų biuras“ darbuotojas Vytautas Grigaravičius.
Be generalinio policijos komisaro, Artūro Paulausko Naujajai sąjungai atėjus į valdžią buvo pakeistas ir generalinis prokuroras – vietoj K.Pėdnyčios juo tapo buvęs A.Paulausko kurso draugas A.Klimavičius.
Tiesa, kai kas gali paprieštarauti, kad, skiriant generalinį policijos komisarą ar generalinį prokurorą, Naujoji sąjunga ir „Ekskomisarų biuras“ esą čia niekuo dėti – nes tiek generalinį policijos komisarą, tiek generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Prezidentas. Tačiau vieša paslaptis yra tai, kad Prezidentas į šias pareigas skiria tokią kandidatūrą, kurią jam pataria skirti jo patarėjas. O tuo metu (ir dabar) Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas šiais klausimais buvo (ir yra) K.Šimkus – politikos kuluaruose jis yra vadinamas „Naujosios sąjungos akimis ir ausimis pas Prezidentą“.
Taigi turint tokį aukštą postą šalia Prezidento, neabejotinai neturėjo kilti jokių problemų „prastumiant“ savą žmogų tiek į generalinio policijos komisaro, tiek į generalinio prokuroro postą.
O, be to, kalbant apie galimą „ekskomisarų“ įtaką Prezidentui (politikos kuluaruose kalbama, kad ir pats A.Paulauskas neva yra „ekskomisarų“ įtakos objektas, o ne atvirkščiai), nereikėtų atmesti ir dar vieno fakto: kad Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vienas iš artimiausių draugų – turtingiausias JAV lietuvis J.Kazickas. Šis ponas, pažeidžiant LR Konstituciją, dalyvaudavo Valstybės gynimo tarybos posėdžiuose, sprendžiant „Mažeikių naftos“ pardavimą „Williams“, o J.Kazicko prabangius apartamentus Vilniaus senamiestyje bei „Mažeikių naftą“ nuo pat ketinimų protokolo pasirašymo su „Williams“ pradžios saugojo privati saugos tarnyba „Ekskomisarų biuras“.
Taigi „Ekskomisarų biurą“ ir Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų sieja ne tik turtingiausias Amerikos lietuvis J.Kazickas, bet ir „Williams“ parduota „Mažeikių nafta“.
Štai, ši vieta, „Karšto komentaro“ manymu, ir galėjo būti ta priežastimi, dėl ko „ekskomisarams“ reikėjo žūtbūt turėti savo vadovus atraminiuose teisėsaugos struktūrose – policijoje ir prokuratūroje – kad pridengti „Ekskomisarų biuro“ finansinius ryšius su „Mažeikių nafta“. Mat redakcijos turimi dokumentai rodo, kad „Ekskomisarų biuras“ nemažai uždirbo iš „Mažeikių naftos“ apsaugos, į kurios kaštus, be saugojimo, pagal audito kompanijos „Ernst & Young” ataskaitą, įėjo ir konsultacijos. O tuo tarpu buvęs „Ekskomisarų biuro“ viceprezidentas, dabartinis Seimo narys Alvydas Sadeckas net iki šiol spaudoje vadina šmeižtu teiginius, kad už paslaugas „Mažeikių naftoje“ jo kartu su P.Liubertu įkurtai firmai „Ekskomisarų biuras“ buvo pervesti pinigai.
Taigi į klausimą: „Kodėl, atėjusi į valdžią 2000 metais, Naujoji sąjunga pakeitė policijos ir prokuratūros vadovus?“, būtų galima atsakyti taip: pagal spaudoje pasirodžiusias publikacijas ir pagal Kiesų nužudymo bylos teismo posėdžiuose išgirstą informaciją, galima susidaryti prielaidą, kad nauji policijos ir prokuratūros vadovai buvo reikalingi tam, kad „teisingai“ ištirtų Kiesų pagrobimo ir nužudymo bylą.
Tokią prielaidą manyti leidžia ypatingai toks generalinio policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus pasigyrimas spaudoje – kad „Ekskomisarų biuras“ padėjo policijai tirti Kiesų nužudymo bylą: finansavo policijos pareigūnų kelionę į Londoną apklausti Valdo Kiesaus draugę, bei tokia įvykių mozaika Vytauto Grigaravičiaus valdymo laikotarpiu.
Faktų mozaika
Jei iš 2000-2007 metų įvykių sudėliotume mozaiką, tai vaizdas susidarytų toks:
1) kai kurių komisarų „patarti“, pagal policijos ir „tulpinių“ darbo planą dirbantys „tulpiniai“ nužudo Panevėžio komisarą Sergejų Piskunovą (o su juo – ir prokurorę Vidą Kazlauskaitę), ir tai tampa pretekstu pakeisti policijos generalinį komisarą – vietoj V.Račkausko generaliniu policijos komisaru, apšilęs kojas Seimo laikinojoje komisijoje Panevėžio įvykiams tirti, tampa V.Grigaravičius;
2) Policijos departamento vadovu tapus V.Grigaravičiui, greitojo reagavimo būrys „Aras“, surengęs pasalą, nušauna pagrindinį nešvarių policijos pareigūnų užsakymų per V.Baltušį vykdytoją – R.Čeponį;
3) „Ekskomisarų biuras“ finansuoja Policijos departamento pareigūnų komandiruotę į Londoną tirti Kiesų nužudymo bylos;
4) už Kiesų nužudymą sulaikomi A.Vertelka, V.Baltušis, D.Skačkauskas, A.Andrušaitis, visa bylos ekspertizė atliekama pas Vytautą Grigaravičių – Policijos departamente; teismo medicinos institutui ekspertizių atlikti neleidžiama;
5) dar nesuradus Kiesų, „Lietuvos ryte“ pasirodo straipsnis – kad rasti Kiesų kūnai ir kad jie – be galvų; straipsnis pasirašytas „Lietuvos ryto“ inf.“; „Lietuvos rytą“ saugo „Ekskomisarų biuras“; realybėje Kiesų kūnai randami tik praėjus kelioms dienoms po publikacijos pasirodymo;
6) pagrindiniai bylos liudininkai (iki pabuvojimo V.Grigaravičiui pavaldžiose įstaigose – policijos areštinėse – buvę įtariamieji) – „tulpiniai“ Sigitas Raišelis, Dainius Skačkauskas – parodymus pradeda duoti po apklausų Trakų, Varėnos, Ukmergės, Vilniaus policijos areštinėse;
7) iš pradžių „tulpiniai“ skundžiasi fiziniu smurtu areštinėse, tačiau iš įtariamųjų pavirtę liudininkais parodymus pakeičia – pvz., D.Skačkauskas teisme pareiškia, kad „greitąją į areštinę kvietė todėl, kad jis buvo praradęs sąmonę, o sąmonę jis prarado todėl, kad per daug įtemptai galvojo, ar pasikarti, ar gyventi“;
8) dėl Kiesaus pagrobimo „prisipažinęs“ D.Skačkauskas, duodamas parodymus teisme, negalėjo pasakyti, nei kada, nei kur pagrobė Gedeminą Kiesų – jis nieko neprisimena, tik prisimena, kad „pagrobė Gedeminą Kiesų“; taigi susidaro įspūdis, kad D.Skačkauskas būtent šitame nusikaltime iš viso nedalyvavo;
9) žiniasklaidos kampanijai, kaip „nušviesti“ Kiesų bylos nagrinėjimą, diriguoja Policijos departamentas („Komisaras Matonis sakė, kad jeigu nesutiksiu bendradarbiauti, tai jie žiniasklaidoje suformuos nuomonę, kad tai aš dalyvavau Kiesų nužudyme“, – iš A.Andrušaičio parodymų Vilniaus apygardos teisme);
10) intensyviai formuojama nuomonė, kad Kiesų nužudymą suorganizavo A.Vertelka, o Kiesų pagrobime ir nužudyme dalyvavo V.Baltušis, A.Andrušaitis, R.Lebedevas, A.Bučys ir dar keli jauni „tulpinukai“;
11) Kiesų nužudymas traktuojamas kaip „pagrobimas, turint tikslą apiplėšti“, Kiesų nužudymo užsakovų klausimas – tabu;
12) buvęs „Ekskomisarų biuro“ prezidentas Alvydas Sadeckas kategoriškai neigia „Ekskomisarų biuro“ ryšius su „Mažeikių nafta“ ir net prokuratūros pažymą apie į „Ekskomisarų biurą“ įplaukusias pinigų sumas už gamyklos saugojimą bei konsultacijas vadina „šmeižtu“;
13) per visus septynerius V.Grigaravičiaus vadovavimo policijai metus buvo formuojama nuomonė, kad „Vytautas Grigaravičius – populiariausias Lietuvos visuomenės veikėjas“, o sudrebėjus jo kėdei iš karto būdavo visa gerkle šaukiama, kad „Kauno nusikalstamas pasaulis rengia pasikėsinimą į Vytautą Grigaravičių“, tuo parodant, kad „Vytautas Grigaravičius taip „gerai“ dirba, kad net nusikaltėliai planuoja jį „nuimti“, t.y. tokio žmogaus jokiu būdu negalima atleisti iš užimamų pareigų; (po paskutinio tokio „planuojamo pasikėsinimo“ Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui trūko kantrybė: Vytautas Grigaravičius buvo įspėtas daugiau tokių „piaro“ akcijų nerengti);
14) tuometiniam vidaus reikalų ministrui Juozui Bernatoniui paskelbus apie nelegaliai renkamą informaciją ir nelegalius telefoninių pokalbių pasiklausymus policijoje, pareikalaujama generalinio policijos komisaro atsistatydinimo; Seime sudaroma laikinoji komisija, kurios slaptame posėdyje J.Bernatonio teiginius paliudija penki Policijos departamento pareigūnai; šie liudijimai nuslepiami, komisijai dar nebaigus tyrimo komisijos pirmininkas A.Sakalas komisijos nariams išdalina iš anksto paruoštas išvadas, kad „J.Bernatonio teiginiai nepasitvirtino“, ir VRM ministras J.Bernatonis atsistatydina;
15) atstatydinamas J.Bernatonio poziciją šioje V.Grigaravičiaus atstatydinimo istorijoje rėmęs ir VSD vadovą M.Laurinkų pakeisti sumanęs LR Prezidentas Rolandas Paksas; skandalas prasideda tuomet, kai R.Paksas, išsikvietęs tuometinį generalinį prokurorą A.Klimavičių (A.Paulausko kurso draugą), pareikalauja informacijos apie „Mažeikių naftos“ privatizavimą ir pinigų išplovimą(pagal KK turimą audito kompanijos „Ernst & Young” ataskaitą AB „Mažeikių naftai“ ir „Williams Lietuvai“, „apsaugos kaštai susideda iš „Ekskomisarų biuro“ mokėjimui pateiktų sumų plius konsultavimo mokesčiai. Sąskaita už konsultavimo paslaugas pateikiama kas mėnesį ir yra skirta konsultacijoms įvairiais AB „Mažeikių nafta“ klausimais, tokiais kaip: eksporto galimybės AB „Mažeikių nafta“, Lietuvos degalinių tinklas ir kita – apmokėti“. Tai reiškia, kad pagal sutartį degalinių tinklo statybą ir naftos produktų eksportą (pirkėjų mokumą) AB „Mažeikių naftoje“ buvo atsakingas „Ekskomisarų biuras“, taigi už nuostolius „Mažeikių naftoje“ (neapmokėtą produkciją) atsakomybė turėtų tekti „Ekskomisarų biurui“ – juk tai ši firma konsultavo minėtais klausimais);
16) būdamas generalinis komisaras, V.Grigaravičius būdavo dažnas buvusio Seimo pirmininko Artūro Paulausko svečias; A.Paulauską atstatydinus iš Seimo pirmininko pareigų, generalinis policijos komisaras pas jį lankydavosi kaip pas Naujosios sąjungos frakcijos seniūną;
17) atsistatydinusį generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių buvo bandoma reabilituoti TV laidoje „Spaudos klubas“ – kadaise šią TV laidą rėmė „Ekskomisarų biuras“; apie V.Grigaravičiaus „nekrentantį populiarumą“ nuolat informuoja „Lietuvos rytas“ – jį saugo saugos tarnyba „Ekskomisarų biuras“; V.Grigaravičiaus „mundurą“ plauna TV3 žinių tarnyba – jos vadovė Jolanta Butkevičienė yra buvusio Seimo laikinosios komisijos Panevėžio įvykiams tirti komisijos (vadovas A.Sadeckas) patarėjo Sauliaus Žentelio (jis, pasak A.Vertelkos parodymų teisme, buvo atvykęs į Vilniaus miesto policijos areštinę kalbėti su A.Vertelka dėl „bendradarbiavimo“ Kiesų byloje) sesuo.
V.Grigaravičiaus era baigėsi
Taigi „šventojo“ lietuviškojo komisaro Katanio – generalinio policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus era baigėsi. Tai rodo, kad baigiasi ir jo politinių „stogų“ era, kadangi šiais metais, po gerą pusmetį trukusio skandalo ir parlamentinio tyrimo, buvo atstatydintas Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Arvydas Pocius, kurį į šias pareigas buvo paskyręs po R.Pakso atstatydinimo laikinai LR Prezidento pareigas ėjęs Artūras Paulauskas.
Prieš tai „krito“ ir kitas A.Paulausko žmogus – generalinis prokuroras A.Klimavičius išėjo į Aukščiausiojo Teismo teisėjus.
Dabar iš taip vadinamų lojalių A.Paulauskui ir A.Sadeckui žmonių Generalinėje prokuratūroje liko generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis ir Generalinės prokuratūros ONKT departamento vyr.prokuroras A.Kliunka su savo komanda. Policijos departamente – Vytautas Navickas, Kęstutis Tubis, Kęstutis Lančinskas, Algirdas Matonis, Vilniaus m. VPK – Aleksandras Alijevas.
Vytautas Grigaravičius policijos kuluaruose buvo laikomas senosios milicijos sistemos garantu. Nors V.Grigaravičiaus „globėjai“ nuolat kūrė įvaizdį apie „gerėjančią kovą su organizuotu nusikalstamumu“ ir „sutriuškintas nusikaltėlių gaujas“, situacija iš tiesų buvo visiškai priešinga: nusikalstamumas tapo kontroliuojamas (t.y. pilnai valdomas per policijos agentus nusikalstamame pasaulyje) ir tai tapo terpe klestėti korupcijai. Policija, užuot atsinaujinusi, atsijauninusi ir modernizavusi, valdant V.Grigaravičiui tapo siaubo filmu: valstybės kontrolieriai gaudavo šūsnis skundų apie tvyrantį fizinį smurtą policijos komisariatuose ir policijos areštinėse. Ir nors generalinis policijos komisaras, neva tai reaguodamas į valstybės kontrolierių rekomendacijas, pasirašė raštą „įrengti vaizdo aparatūrą tardymo kambariuose“, tačiau, motyvuojant „biedna“ situacija policijoje, šis V.Grigaravičiaus įsakymas taip ir liko neįgyvendintas realybėje. Užtat dešimtis milijonų kainuojančioms policijos komisariatų renovacijoms, prabangiems „Mitsubishi“ visureigiams įsigyti ar „konspiraciniams“ butams įsigyti bei prabangiai įrengti Policijos departamentas pinigų niekada nestokojo.
Prieš keletą metų Alytaus PK, kur dirba V.Grigaravičiaus sūnus, buvo smarkiai primuštas vienas jaunas alytiškis, siekiant priversti jį prisiimti atsakomybę už nepadarytą nužudymą. Vaikinui atpažinus vieną pareigūną (kiti pareigūnai buvo su kaukėmis), atpažintasis pareigūnas, iškėlus baudžiamąją bylą ir šitą įvykį aprašius spaudoje, nusišovė. Tuo vaikino sumušimo byla ir buvo baigta – kitų egzekucijoje dalyvavusių Alytaus PK pareigūnų Alytaus prokuratūra taip ir neišaiškino.
V.Grigaravičiui vadovaujant Lietuvos policijai, Klaipėdoje policijos pareigūnai užmušė futbolo rungtynių sirgalių. Ir nors vaizdo juostoje buvo užfiksuoti pareigūnai, mušę futbolo sirgalių, vėliau ši vieta iš vaizdo juostos dingo – kaltieji iki šiol vaikšto laisvėje.
Valstybės paslaptis – ir rašytoją Gintarą Beresnevičių automobilio bagažinėje vežusių pareigūnų pavardės. Kaip mirė rašytojas, iki šiol neaišku – nes sistema tokius V.Grigaravičiaus pavaldinius gina.
Ir kai keliamas klausimas, kodėl sistema tokius baisius dalykus gina, galime atsakyti: tokie „bezpredelą“ vykdantys policijos pareigūnai nebaudžiamumo bilietus yra įgavę vien todėl, kad prokuratūra galėtų „teisingai“ ir „sėkmingai“ ištirti tokias bylas, kaip Kiesų nužudymas, kur 15 žmogžudysčių dalyvavęs asmuo po „sąmonės praradimo“ Varėnos areštinėje staiga „prisimena“ dalyvavęs visuose nusikaltimuose, kokiuose tik prokuratūrai reikia, išskyrus viena – jis neprisimena nei kada tą nusikaltimą padarė, nei kokioje vietoje…
Būtent tokia sistema, kai prokuratūra ištiria bylas, kaip reikia, o policija padeda ištirti prokuratūrai bylas, kaip reikia, ir yra ta nepralaužiama siena, už kurios slepiasi Kiesų, Piskunovo, Paliako, Lingio, Abromavičiaus, Sereikos žmogžudysčių užsakovai arba „savižudybės“ policijos areštinėse, tardymo izoliatoriuose bei policijos sistemoje – pvz., 2000 metų lapkričio pradžioje Panevėžyje nušovus policijos pareigūną Sergejų Piskunovą, to paties mėnesio pabaigoje „nusišovė“ buvęs Panevėžio VPK vadovas Vladimiras Kudijanovas. Ir nors oficiali versija yra tai, kad komisaras nusišovė, įvykio liudininkas „Karštam komentarui“ teigė iš šito buto, kuriame rastas negyvas komisaras, girdėjęs du šūvius.
Štai kaip veikia sistema ir kodėl prokurorai nemato smurto policijos areštinėse ar policijos pareigūnų užmuštų vaikų ir suaugusiųjų – nes policija padeda prokurorams padėti paukščiuką rezonansinėse bylose ir pasigirti žiniasklaidoje: o Kiesų byla – jau ištirta!
Ir kad visa šita sistema nesugriūtų, reikia labai nedaug – V.Grigaravičiaus. Arba tokio žmogaus kaip V.Grigaravičius. Nes dujokaukės, plastikiniai maišeliai, daužymas per inkstus ir per padus, psichotropinių vaistų naudojimas prieš suimtuosius ar savižudybės imitavimas yra neatsiejamas šitos sistemos atributas. Ir ne Minsko aukštąją milicijos mokyklą ar M.Gorkio aukštąją „obėchėesnikų“ mokyklą baigusiems, kai esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, tai suprast.
V.Grigaravičius atstovavo antivalstybinei sistemai
Politika, kurią vykdė V.Grigaravičius, eidamas generalinio policijos komisaro pareigas, be jokios abejonės galime drąsiai pavadinti antivalstybine – nes septyneri metai, tai toks laiko tarpas, per kurią policija galėjo būti reformuota, atnaujinta ir modernizuota, paversta institucija, dirbančia pagal Vakarų standartus ir gerbiančia žmogaus teises, suprantančia demokratijos ir teisinės valstybės sampratą. Tačiau, deja, viskas pasidarė atvirkščiai – policija tapo keiksmažodžiu, valstybe valstybėje, kurioje pilietis tapo teisėsaugos struktūrų persekiojimo objektu, kurioje žmogaus likimą lėmė visagalė „operatyvinė pažyma“ ir policijos atsakingų pareigūnų pasakyti stebuklingi žodžiai: „Mes turime apie jus operatyvinės informacijos“ (visai kaip prie Stalino „troikos“), o nusikalstamos veikos elgesio imitavimo modeliai tapo ne nusikaltimų išaiškinimo, bet nusikaltimų darymo per provokacijas mašina (aš labai gerai prisimenu mūšius Seime, kai tuometinis Seimo narys Romanas Sedlickas bandė Operatyvinės veiklos įstatyme padaryti pataisą – uždrausti provokacijas; ši pataisa vos nekainavo jam interpeliacijos, tačiau jo iniciatyvą palaikant tuometiniam vidaus reikalų ministrui Juozui Bernatoniui, dabartiniam vidaus reikalų ministrui Raimondui Šukiui per didžiulius vargus provokacijos sąvoka į Operatyvinės veiklos įstatymą buvo įvesta). Ir visa šita V.Grigaravičiaus kartu su prokuratūra bei teismais vykdyta politika atitolino Lietuvą nuo demokratinės bei teisinės valstybės statuso (nei Lukiškių tardymo izoliatoriuje, nei prokuratūrose, nei policijos komisariatuose ir areštinėse iki šiol nėra įrengti tardymo kambariai, kuriuose būtų sumontuota vaizdo ir garso įrašymo įranga, garantuojanti parodymų teisingumą ir sąžiningumą – kad „nuoširdus prisipažinimas“ nėra išgautas fizinių kankinimų ar psichologinio smurto būdu, kad, teikiant parodymus, įtariamąjį iš tiesų atstovavo advokatas (o ne advokatavo prokurorui). Ir šitos sistemos neįdiegimas bei tardymo slaptumas yra vienas iš kertinių policinės valstybės pamato akmenų).
Per septynerius metus, kai policijai vadovavo V.Grigaravičius, kaip erkė išpampo Policijos departamentas, tuo tarpu eiliniai, t.y. sunkiausią darbą dirbantys policininkai liko „užsmaugti“ – dėl neūkiškos ir neteisingos V.Grigaravičiaus politikos darbą policijoje paliko šimtai pareigūnų, ir dėl vyraujančio žeminančio policijos vadovybės požiūrio į eilinį policininką bei žemų atlyginimų už juodą ir sunkų darbą niekas nenori užimti laisvų darbo vietų. Kitaip, kaip antivalstybiškumu, tokio dalyko negalima pavadinti.
Per septynerius metus, kai policijai vadovavo V.Grigaravičius, visas dėmesys buvo skiriamas į V.Grigaravičiaus „populiarumo“ reitingų išlaikymą. Tuo tarpu pačios policijos reitingai buvo paskutinėje vietoje. Ir šitas atotrūkis tarp „viršūnėlių“ (Policijos departamento) ir „šaknelių“ (eilinių policininkų), realių darbų ir „populiarumo“ neatitikimas (nes apie žmogų kalba jo darbai, o ne reitingai) bei vykdoma antivakarietiška, antidemokratinė ir antiteisinė policijos bei policinės valstybės stiprinimo politika leidžia manyti, kad čia buvo vykdomas Rusijos specialiosioms tarnyboms naudingas Lietuvos, kaip teisinės valstybės, sunaikinimo planas: nes kuo didesnė korupcija teisėsaugos institucijose, kuo didesni žmogaus teisių pažeidimai, tuo didesnis nusivylimas Lietuvos nepriklausomybe, tuo didesnė nostalgija TSRS – tiems laikams, kai, nesuradus teisybės Lietuvoje, būdavo galima surasti teisybę Maskvoje.
„Karštas komentaras“ yra įsitikinęs, kad V.Grigaravičiaus vykdoma politika iš pamatų griovė nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus: nes beribis žmonių nusivylimas policija, joje klestinčia korupcija, nebaudžiamumu, demokratinei ir teisinei valstybei nepriimtinais jos darbo metodais bei pažeidinėjamomis žmogaus teisėmis skatino nusivylimą Lietuvos nepriklausomybe kaip tokia ir tolino ją nuo Europos bei Europos Sąjungos, kuriai priklauso ir Lietuva. Ir tai, be jokios abejonės, gali būti dalis to plano, kuris buvo sukurtas griūvant Tarybų Sąjungai, ir kurį Lietuvoje vykdo Lietuvai priešingos užsienio šalies specialiųjų tarnybų jėgos.
Kas valdo policiją?
Tai, kad V.Grigaravičius – sovietinės KGB ir milicijos sistemos atstovas, geriausiai įrodo ir šis pavyzdys.
Policijos departamento tinklapyje www.policija.lt „Karštas komentaras“ rado informaciją, kad generalinio policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus įsakymu policijos sistemos klausimais jam patarinėja „visuomeninė policijos taryba“, kurios pirmininku antrai kadencijai išrinktas Vytautas Leipus.
Pristatome – Vytautas Leipus yra buvęs Raseinių LKP 1-asis sekretorius (sutikęs užimti tokias pareigas likus keliems mėnesiams iki Lietuvos nepriklausomybės), nuo 1991 m. iki 1997 m. jis ėjo Vilniaus m. VPK vyr. komisaro pareigas, vėliau tapo Lietuvos Banko Vindikacijos departamento vadovu. Tačiau, kaip matome, net ir būdamas Lietuvos Banko Vindikacijos departamento vadovu jis ir toliau yra šešėlinis policijos sistemos vadovas.
V.Leipaus vadovaujamai „visuomeninei policijos tarybai“ (arba šešėliniam policijos vadovų kabinetui) taip pat priklauso Petras Liubertas – saugos tarnybos „Ekskomisarų biuras“ vienas iš steigėjų ir prezidentas; Romasis Vaitiekūnas – buvęs vidaus reikalų ministras, dabar „Snoro“ banko Vindikacijos tarnybos vadovas; Vizgirdas Telyčėnas – buvęs generalinio policijos komisaro V.Grigaravičiaus pavaduotojas, dabar dirba „Snoro“ banko Vindikacijos tarnyboje; Dainius Radzevičius – Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas (dabar aišku, kaip formuojama „teisinga“ nuomonė apie „teisingą“ policijos sistemą?); Marijonas Misiukonis – buvęs KGB pulkininkas, KGB 6-ojo skyriaus viršininkas (kuravo pramonę), buvęs VRM ministras, dabar „Vilniaus banko“ patarėjas; Česlovas Kazimieras Blažys – buvęs Vilniaus m. VPK vyr. komisaras (po V.Leipaus), buvęs VRM ministras, dabar – Valstybinės azartinių lošimų priežiūros komisijos pirmininkas.
Štai šitas a la ck – kgb – milicija branduolys ir formuoja Lietuvos Respublikos policijos sistemą, kuri, kaip parodė pastarųjų savaičių įvykiai, yra supuvusi, nebaudžiama, amorali ir net antivalstybiška. Nes, pasikartosime, ne ekonomika, o teisėsauga yra teisinės ir demokratinės valstybės garantas, tačiau tokia policija, kokia šiandien yra Lietuvoje, tokiu garantu jokiu būdu negali būti.
„Obščiakas“
Terminas „obščiakas“ yra neatsiejama nusikalstamo pasaulio leksikono dalis. Tačiau šitą žodį labai gerai žino ir mūsų policijos pareigūnai.
Kaip redakcijai sakė nenorintys būti įvardinti policijos pareigūnai, policijos sistemoje jau nuo seno egzistuoja taip vadinamas „obščiakas“, į kurį patenka dalis atlyginimo, ir kuris būna naudojamas kokiems nors „ČP“ („čerezvučainoje položenije“ – ypatingas atvejis) iškilus ir, pvz., reikiamai „viešųjų ryšių“ kampanijai apmokėti.
„Mums kas mėnesį yra skirta tam tikra pinigų suma, kiek mes galime prakalbėti mobiliuoju telefonu. Tai yra tam tikras limitas, kurį apmoka iš policijos biudžeto. Tačiau, gavę atlyginimą, mes tą prakalbėtą sumą turime apmokėti grynais. Taigi už mobiliuosius telefoninius pokalbius yra sumokama du kartus – iš pradžių už juos sumokama iš policijos biudžeto, o paskui mes dar už juos, gavę atlyginimą, atsiskaitome grynais – ir šitie pinigai jau keliauja į policijos „obščiaką“, – „Karštam komentarui“ pasakojo vieno policijos komisariato darbuotojai. Ir, pasak jų, tai – dar nuo milicijos laikų gaji tradicija. „Niekas nepasikeitė“, – KK teigė kriminalistai.
„Piarinės“ kampanijos dėl V.Grigaravičiaus – net bažnyčioje
Tai, kad V.Grigaravičius egzistuojančiai sistemai yra labai svarbus, rodo ir „piarinės“ kampanijos, prasidėjusios dar tuomet, kai R.Šukys pareikalavo jo atsistatydinimo, o pats V.Grigaravičius buvo komandiruotėje Maroke. Štai kaip prieš V.Grigaravičiaus vizitą pas Prezidentą buvo formuojama visuomenės nuomonė.
Pirmiausia per LNK žinias buvo paskelbtas klausimas, ar V.Grigaravičius turėtų atsistatydinti, ir paskelbta, kad atseit net 70 proc. skambinusiųjų nesutinka, kad V.Grigaravičius turėtų atsistatydinti.
Sekmadienį, Katedroje laikant šv. Mišias, kurias transliuoja nacionalinis radijas, buvo pasakytas V.Grigaravičių palaikantis pamokslas – kad nereikia iš Skuodo rajone įvykusios avarijos daryti politikos, kad čia ne generalinio policijos komisaro kaltė, ir kad nereikėtų reikalauti V.Grigaravičiaus atsistatydinimo.
Ir nors mišių pabaigoje Arkikatedros klebonas Ričardas Doveika bandė ištaisyti per pamokslą kažkokio dvasininko perskaitytą V.Grigaravičiaus palaikymo pareiškimą, daugelio tikinčiųjų sekmadieninė nuotaika jau buvo sugadinta – daugelis, pasipiktinę, „Karštam komentarui“ teigė išjungę radijas šv.Mišių transliacijos metu ir pasakojo esą baisiai nusivylę Arkikatedros įsijungimu į V.Grigaravičiaus „viešųjų ryšių kampaniją“.
Tačiau net bažnyčios įsikišimas į V.Grigaravičiaus posto išsaugojimą neturėjo įtakos Prezidento Valdo Adamkaus sprendimui – pirmadienį jis pareikalavo V.Grigaravičiaus atsistatydinimo.
Taigi, kaip matote, pasak mūsų „Dievo tarnų“, nereikia iš Skuodo tragedijos daryti politikos. O ar V.Grigaravičiaus „populiarumas“ ir visos tą „populiarumą“ lydinčios viešųjų ryšių kampanijas – ne politika?
Pabaiga
Taigi baigiant visą šitą analizę, galima pasakyti taip: V.Grigaravičiaus buvimas generalinio policijos komisaro poste buvo Kiesų žmogžudystės užsakovų uždengimas + senosios kagėbistinės milicijos sistemos, mutavusios į „bezpredelą“ ir nebaudžiamumą, išsaugojimas. Ir griuvus šiam „stogui“, grius ir senoji supuvusi policinės valstybės sistema, kurios didžiausias ir aršiausias priešas – Europos Sąjunga bei kuriama vieninga Europos policijos sistema. Nes joje tokio mentaliteto eksmilicininkai, kaip V.Grigaravičius, paprasčiausiai nebepritaps – teisinėje ir demokratinėje valstybėje ne tik vaikų, bet ir sporto sirgalių ar rašytojų žudikai policininkai nėra dengiami.
Tačiau – užkalbintas Lietuvos televizijos, V.Grigaravičius po atsistatydinimo pareiškimo įteikimo Prezidentui arogantiškai pareiškė: „Aš dar sugrįšiu!“
Ir iš tiesų – sistema, kurios vilčių nepateisino Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras Paulauskas ir kuris jau nebeturi jokių šansų tapti Lietuvos Prezidentu, A.Paulauską „nurašys“ į Konstitucinio Teismo teisėjus, o savo Prezidentu prastums tą, kuris yra „gražus, populiarus ir bebaimis kovotojas su Kauno mafija“ – paskutines dienas generalinio policijos komisaro poste skaičiuojantį Vytautą Grigaravičių.
„Lietuviškasis komisaras Katanis… Bebaimis kovotojas su Kauno mafija… Sutriuškino organizuotas nusikaltėlių gaujas… Į jį rengė pasikėsinimą Kauno nusikaltėliai…“ Kažkur girdėta? Net labai – tai lygiai tos pačios etiketės ir ta pati „pasikėsinimo“ legenda, kuri buvo kuriama tiesiant kelią prokurorui Artūrui Paulauskui į Daukanto aikštę – į Prezidento postą.
Taigi nuo 1997 metų, kai prokuroras A.Paulauskas buvo ruošiamas tapti Prezidentu, iki 2007 metų, kai policininkas V.Grigaravičius yra ruošiamas tapti Prezidentu, scenarijai, legendos ir viešųjų ryšių akcijos nepasikeitė. Ir tai rodo tik viena – kad tiek buvusio kandidato į Prezidentus Artūro Paulausko, tiek būsimo kandidato į Prezidentus Vytauto Grigaravičiaus scenaristai yra vieni ir tie patys.
Tiesa, Vytautas Grigaravičius žiniasklaidai neigė turintis planų sugrįžti į politiką, tačiau tai, be jokios abejonės, tėra priedanga tikriesiems jo (jį stumiančios sistemos) planams pridengti. Nes nepamirškime, ką V.Grigaravičius pasakė, įteikęs savo atsistatydinimo pareiškimą: „Aš dar sugrįšiu!“. Ir omenyje turėjo 2009-us: LR Prezidento rinkimus.
Ir galite tuo net neabejoti – nes sovietmečiu Maskvoje kartu su Lena Lolašvili tam tikrus mokslus baigusi mūsų „žymioji“ astrologė Palmira Kelertienė horoskopais tikintiems tautiečiams jau ėmė į pasąmonę brukti: „žvaigždės Vytautui Grigaravičiui 2008 metais rodo labai didelę karjerą, nes jo žvaigždžių išsidėstymas toks pat, kaip ir Algirdo Brazausko“.
2008 metais – Seimo rinkimai.
2009 metais – Prezidento rinkimai.
Taigi, sėkmingai „prastūmęs“ Naująją sąjungą į Seimą, „nešulinis arklys“ Vytautas Grigaravičius gali būti Naujosios sąjungos kandidatu 2009 metų Prezidento rinkimuose. Nes Artūro Paulausko korta – jau mušta.
Tarp kitko
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, iki 1991 metų rugpjūčio pučo Lietuvoje veikė LTSR KGB. KGB generolas Stanislovas Caplinas pavedė vienam savo patikėtiniui, KGB majorui, įmontuoti pasiklausymo įrangą viename nepriklausomos Lietuvos prokuratūros kabinete.
„Vėliau man teko iššifruoti ir tai, kokie įrašai buvo padaryti šitame kabinete“, – „Karštam komentarui“ pasakojo KGB generolo S.Caplino pavedimą atlikęs KGB majoras.
Pasak jo, tuo metu buvo užfiksuotas vienas ypatingai įdomus pokalbis: apie pasiruošimą Prezidento rinkimams, apie saugos tarnybos įkūrimą, apie nusikalstamo pasaulio paėmimą į savo rankas, apie teisėsaugos struktūrų „paėmimą“ ir duomenų bazių kontrolę.
„Pamenu, kad generolas, išklausęs šitą kasetę, liūdnai palingavo galvą ir, liepęs padaryti įrašo kopiją, ją specialiai paliko savo seife – kad kada nors Lietuvos žmonės pasiklausytų, kas tokie ir su kokiu tikslu atkūrinėjo Lietuvos nepriklausomybę“, – KK sakė šaltiniai.
Šio įrašo originalas, „Karšto komentaro“ duomenimis, šiuo metu yra vienoje privačioje kolekcijoje Maskvoje.
Beje, tame pokalbyje prokuratūroje dalyvavęs vienas iš politikų buvo numatytas kandidatu į Lietuvos Prezidentus. Tačiau netikėtai gėjų bare užkluptas vyriškis iš minėto žaidimo buvo pašalintas – „apsišvietusiųjų“ likimas yra negailestingas. Todėl netrukus „taurelė“ tapo jo geriausia drauge.
Ir – keistas sutapimas: netikėtai populiariausio žmogaus etiketė buvo priklijuota „bebaimiam kovotojui su mafija“, „sutraiškiusiam „Vilniaus brigadą“, generaliniam prokurorui Artūrui Paulauskui.
Ir – dar keistesnis sutapimas: jau kuris laikas „populiariausias politikas“, „bebaimis kovotojas su Kauno mafija“, „sutriuškinęs organizuoto nusikalstamumo gaujas“, yra generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius“.
Taigi, kaip sako liaudies išmintis, ta pati mergelė, tik kita suknelė.
O gal tai niekaip „neprasimušantis“ iki Prezidentūros Latvių -Kęstučio gatvių projektas?…
