Ligita Juknevičiūtė
Kiekvieną kartą sėsdama rašyti straipsnio, pajuntu tą patį. Viešpatie, nu ką dar naujo ar naudingo aš galiu žmonėms pasakyti?
Pradėjo erzinti visokie fb ir instagramo motyvatoriai koučeriai gyvenimo mokytojai. Visada šiek tiek jie mane erzino, mąstau kartais, kam jie tuos patarimus neprašomi dalina, negi patys jau viską savo gyvenime susitvarkė? Ir neseniai pamačiau tokios moters, kuri serga paskutine AIDS stadija, video, kur ji labai aiškiai pasako, kad niekam nereikia nieko patarinėti nei savo nuomonę neprašomam reikšti, nereikia nieko gelbėti, vienintelis žmogus, kurio problemas mes galim išspręsti, esam mes patys. Kai nustojam gelbėti visą pasaulį ir spręsti neprašomi svetimas problemas, pas mus pačius atsiranda daugybė energijos savo probemoms spręsti, tą ir reikia daryti, užuot dirbus nuomonininke iš idėjos ir noro atrodyti svarbia.
Galima duoti patarimą, jei svetimas žmogus pats prašo to patarimo ir dar pageidautinai susimoka už jį, bet mūsų ego reikalauja dėmesio, nes tik pademonstravę pranašumą prieš kitą, jaučiamės svarbūs.
Kai buvau vaikas, gal pradinėse klasėse, kartais į mokyklą ateidavo komisija tikrinti vaikų pažangos, aktyvumo ir žinių. Auklėtoja ar mokytoja buvo prigrasiusi mus, geruosius mokinius, kelti ranką, aktyviai dalyvauti ir taip parodyti klasės paskutiniam suole sėdintiems tikrintojams, kokie protingi ir aktyvūs vaikai mokosi šitoj mokykloj.
Pamenu, mokytoja kažko klausia, aš net nežinau atsakymo, bet keliu ranką. Ji žino, kad aš gerai mokausi, pirmūnė, sako, na, sakyk, Ligita. Aš atsistoju ir tyliu. Kaip durnė. Labai gerai atsimenu tą jausmą. Patyliu, pastoviu, pasijuntu kaip idiotė, ir sėduosi. Bet noras įsiteikti mokytojai būdavo stipresnis, ir aš taip apsikvailindavau, pamenu, kaskart tai komisijai atvykus. Paskui kažkaip baigėsi tie tikrinimai, ačiū Dievui.
Tai dabar man feisbukas atrodo pilnas tokių rankų kėlėjų iš idėjos. Jie šventai tiki, kad jų patarimai kažkam reikalingi, jie sprendžia ne tik kitų fb narių, šeimos, draugų, bet ir valstybės problemas, tiksliau, piktinasi tuo, kas vyksta, kritikuoja Trampą ar Bunkę, popiežių, nors patys paslapčiom kramto nagus, tingi bent pasivaikščioti ir išsiplauti grindis.
Ir tie save profesionalais vadinamų koučerių patarimai, įtariu, veikia tik tol, kol žmogus žiūri video. Padėjęs į šalį telefoną, jis nueina toliau gyvent savo gyvenimo, na, gal koks procentas tų motyvatorių patarimų ir paklauso. Kodėl? Todėl, kad niekas nenori keistis, o tie, kas nori, patys ieško žinių ir mokytojų, o ne sėdi telefonuose , kad prastumtų laisvą nuo buities ir rūpesčių valandėlę. Ir dar susimoka už tas žinias, kursus visokius ir psichoterapijas, nes dirbti su savim, keisti save, savo gyvenimą yra labai labai labai sunkus darbas, reikalaujantis nežmoniškų pastangų.
O mes įpratę tikėti, kad dėl mūsų gyvenimo ar nesėkmių kaltas kažkas kitas, įpratę kritikuoti kitus, viską gauti lengvai, pigiai ir dar patogiai. Valgyti pigų prastą maistą, šerti savo šunis granulėmis, o ne gaminti, užsakyti pietus iš kavinės ar greito maisto restorane praryti kažką.
Vienas iš patarimų, kuriuos gauna tie, kas nori iš tikrųjų keisti savo gyvenimą, yra kasdien padaryti mankštą ir kasdien išsiplauti grindis. Įsivaizduojat, rodos, toks paprastas patarimas, bet numanau, kad vos vienas procentas pasaulio žmonių kasdien visą gyvenimą daro mankštą ir išsiplauna namie grindis. Sąmoningai, dėl disciplinos, o ne todėl, kad jaučia nerimą ir yra pedantiškai tvarkingi.
Todėl ir aš kol kas tik mankštą darau kasdien, o kai sugebėsiu kasdien ir grindis išsiplauti, tada dalinsiu patarimus kitiems. Pažadu. Nors ne, nepažadu, dar nesu tokia sąmoninga, tad kviečiu atvykti į sveikatos ir blaivybės stovyklą, ten pabandysim kasdien tas grindis plauti. Chacha, juokauju.
O jei rimtai, dėkoju už tai, kad skaitote tas mano filosofijas ir patarimus, nes kitaip nuolat jausčiausi kaip tada, kai keldavau ranką, nors nežinodavau, ką pasakyti. O dabar bent komentarus paskaičiusi sužinau, kad gal ir yra kokia nauda iš tų rašinių, todėl apkabinu visus ir siunčiu daug saulės.
