Vidmantė Jasukaitytė visiems, kurie pagal bendrą visų partijų susitarimą balsuos dėl nedorų manipuliacijų su lietuvių abėcėle. Ir visų partijų partiečiams, kurių partijų vadai dalyvavo tame susitarime
Skiriu šį savo tekstą ne vien savo skaitytojams. Labiausiai skiriu jį Seimo nariams, Vyriausybei, partijų vadams ir kiekvienam bet kurios partijos nariui, norėdama jus įžeisti iki kraujo. Nes slapta rusena mažytėlaitė viltis – o gal kam nors atsiras nors sąžinės likučiai ir sukils pasipriešinimas. Gal balsavimo metu kam nors taip suspaus širdį išdavystės nuodėmė, kad pabandys paneigti tai, kuo jus kaltinu.
Bet nelabai tikiu, kad paneigsite, nes iki šiol visos aplinkybės rodė, kad esate visiški valdžios mankurtai. Gal atsimenate Čingizo Aitmatovo pjesę „Ilga kaip šimtmečiai diena“, Eimunto Nekrošiaus pastatytą tarybiniais laikais? Žmonės plūsdavo į ją, būdavo neįmanoma gauti bilietų, nes taip solidarizavomės su pagrindine autoriaus tema – negalima prarasti atminties.
Dabartiniai inteligentėliai, sėdintys valdžiukėje ir lakstantys po briuselius, nežino, ką reiškia žodis „mankurtas“, tad paaiškinsiu.
Dykumų, kupranugarių, avių ir vergų prekybos šalyse pagautą vergą surišdavo, nuskusdavo plaukus ir ant galvos užmovę kupranugarės tešmenį palikdavo saulėje. Tešmuo džiūdamas traukdavosi, o augantys plaukai jį peraugdavo. Iš skausmo žmogus išprotėdavo ir netekdavo atminties. Toks vergas niekur nebebėgdavo, ganydavo svetimas avis ar kupranugarius ir nepažindavo net motinos….
Ar atpažįstate save? Jei dar plaukai neperaugo beveržiantį kurios nors iš kaimyninių šalių užmautą tešmenį, mąstykite, mąstykite ir mąstykite, kokią prasmę turi ši alegorija. Kieno tešmuo ant jūsų galvų ir širdžių?
Atsimename pilnas stotis tranzitinių TSRS piliečių, kurie miegodavo ant maišų avėdami šlepetėmis, atsimename moteris su flaneliniais chalatais – jie plūsdavo kaip skėriai visur, iš kur galima ką nors parsivežti. Kokie panašūs dabar mūsų valdžiukės vyrukai, – tiesa, jie ne su flaneliniais chalatais ir be šlepečių, o su šlipsais, kostiumais ir gerais batais, bet – jie taip plūsta į tuos briuselius ar kur kitur, kur gali susilaukti pagyrimo, gavos paglostymo, ar kur gali už kiek nors, kad ir nebrangiai, bet parsiduoti.
Skaičiau vieno jogo bandymus su gyvūnais. Kai jis „susijungė“ su šuns sąmone, sužinojo, kad šuo jaučia pasididžiavimą savimi tada, kai turi šeimininką. Katė gi niekina žmones, kam jie vaikšto ant dviejų kojų, kada patogiausia eiti keturiomis. Kokia graudi dabartinio valdžiavyrio alegorija. Kaip šunys ir katinai…
Daug nesiplėsiu – visi žinote, ką turiu galvoje – tą visų partijų prieitą susitarimą dėl pasikėsinimo į lietuvišką abėcėlę. Kai mano giminaitė vardu Paulė išvažiavo į JAV, tai ji vardą turėjo pasikeisti į Paula, nes Amerikai net į galvą neatėjo pakeisti abecėlę, kad Paulė galėtų taip pat vadintis kaip Lietuvoje.
Todėl, kad kalba yra valstybingumo pagrindas, o abėcėlė – pagrindinis kalbos atributas. Ir niekas jos nekaitalioja kokiai nors neišprususių partiečių grupei sumanius. Ir joks Konstitucinis Teismas neatiduoda tokių dalykų spręsti politiškai įtakojamai kalbos komisijai, kur, įtariu, irgi kas nors sėdi su svetimos karvės ar ožkos tęšmeniu ant galvos. Tai gali būti tik Lietuvoje, kur sumankurtėję valdžiažmogiai ir bet kokios valdžioje esančios partijos partiečiai tiek praradę atmintį ir tiek apiblausę sąmonę, kad beaiškindami šio parsidavimo motyvus pasiklysta tarp trijų pušų ir meluoja taip graudžiai, kad nors spjauk į televizoriaus ekraną.
Tuojau atskleisiu tą melą ir patiems bus gėda.
Antai Kubilius girgsi, kad reikia siekti, jog visos Europos šalys girdėtų apie mūsų pasiryžimą reikalauti Rusijai kuo griežtesnių sankcijų. Kirkilas kirksi, kad tą abėcėlę ant lėkštutės kaimynams reikia nunešti dėl kažkokių dujotekių projektų ir panašiai. Kokių projektų? Kodėl negalima vykdyti visokiausių projektų, neliečiant kalbos dalykų? Ką tada reiškia visas kelių metų ėjimas į šiaurės šalis, siekiant atsiribojus nuo Vyšegrado susitarimų sudaryti panašių tautų bloką ir taip spręsti kylančias uždavinius?
Kodėl gąsdiname save, kad rusai puola, jei šiuo veiksmu su abėcėle palengviname Putinui užduotį – ar ne apie tai praslydo informacija, kad Putinas per Žirinovskį siūlo Sikorskiui pasidalinti Ukrainą ir Lietuvą? Iš tiesų, jam bus lengva tą padaryti. O jei jau nešame ant lėkštutės savo abėcėlę kaimynams, tai – po velnių – kas gi vyko Atėnuose balandžio 4-5 dienomis?
ES šalių Užsienio reikalų ministrai susirinko į pasitarimą dėl susidariusios geopolitinės padėties, bet kai Estija, Lenkija ir Rumunija pasiūlė griežtinti sankcijas Rusijai, Lietuva nepritarė Lekijos pasiūlymui – nebalsavo už tai. Tai kaip čia dabar?.. Ar jau du tešmenys spaudžia galvas?
Mankurtai, ką norite apgauti ir keliagubą išdavystę vykdote? Ir spaudoje apie tai – ne žodžio!
Atskira tema, kodėl apie tai nerašo net BNS? Gal dėl to, kad JAV viceprezidentas Joe Baidenas apsilankė Lietuvoje ir pasikalbėjo su aukščiausia valdžia? Negi kažkas vyksta ne tik po stalu, bet dar ir po grindimis?
Taigi, negalvokite, kad liksite namatomi, kad niekas neišsiaiškins, kas su kuo šlykščiai flirtuoja ir ką aukoja. Istorija atsimena viską ir jūsų pavardės liks išdavikų sinonimais.
Visus Lietuvos žmones kviečiu platinti šią informaciją ir sekti kitus šių eilučių autorės straipsnius aktualiausia nūdienos tema.
Reikia išsamiai apgalvoti, kaip naikinti esamas partijas iš esmės, nes jos parduoda sakralines mūsų vertybes, nekeičia rinkimų įstatymo, kuris yra tobulai pritaikytas ir patikrintas mechanizmas, kaip tiems patiems partinių klanų funkcionieriams be jokio vargo toliau likti pirmuose rinkiminių sąrašų eilėse.
Artimiausias dienas pašvęsiu šiems apmąstymams ir juos pateiksiu Lietuvos žmonėms.
Neturiu asmeninių ketinimų kada nors eiti į kokią nors valdžią, – šiandien turiu tik vieną troškimą – pasakyti, kad esate melagiai, išdavikai, mankurtai… Turi gi atsirasti, kas nors, kas jums pasako teisybę į akis.
Gal jums ir nieko nereiškia rašytojos žodžiai – nesistebėčiau – bet kiekvieną, kuris balsuos prieš išdavikišką, parsidavėlišką žingsnį, gerbsiu ir mylėsiu kaip tikrą brolį.
