- Reklama -
Rusijos priešlėktuvinės gynybos sistemų C- 300 ir C – 400 dislokavimas Sirijoje galėtų tapti labai rimta priežastimi R.Erdoganui, jei ne visai atsisakyti, tai ženkliai sumažinti Turkijos dalyvavimą „didžiojo brolio“ A.Rytų performavimo projekte. Nuotr. iš kremlin.ru

Atvirai pasakius, aš visada žaviuosi, kai viename ar kitame portale, viename ar kitame leidinyje vienu ir tuo pačiu metu susiduri su absoliučiai priešinga nuomonę dėstančiais autoriais. Nedideliame laiko tarpsnyje gali perskaityti skirtingų žmonių skirtingus požiūrius, kurie paprastai remiasi išimtinai emocijomis. Sutikite, bet tai nėra pats geriausias būdas spręsti tarptautinius nesutarimus.

Šiandien pasaulio žiniasklaida vis tebespėlioja, kokie bus galutiniai Turkijos ir Rusijos priešpriešos, atsiradusios dėl pirmosios numušto rusų kovinio lėktuvo, rezultatai. Neslūgsta ir abiejų valstybių aukščiausio ešelono demonstruojamas nepasitenkinimas bei abiejų šalių informacinių priemonių karingi šūkaliojimai.

Dabar jau neverta abejoti, kad bombonešis buvo numuštas, net jei jis keletui sekundžių pažeidė sieną, Sirijos oro erdvėje, o besikatapultavę pilotai buvo apšaudyti iš žemės ir vienas jų žuvo. Tokios pasekmės realiai įrėmina Turkijos vyriausybės diplomatinius manevrus, nepaisant, kad už jos nugaros styro amerikiečių ir NATO ausys, beveik nepalikdamos didelio pasirinkimo: arba turkai ir toliau gina savo versiją, kuri vis labiau darosi neįtikinama, o tada įtampa ir nuostoliai tik didės, arba viešai pareiškia apgailestavimą įvykusiu nesusipratimu, pažada atlyginti praradimus ir, sakysim ,nubaudžia kurį nors „iešmininką“.

Pasukus tokiu keliu neabejotinai pakyla vidinės politinės įtampos rizika, nes Turkijoje, kaip ir kitose šalyse, pakanka nacionalistinių radikalų. Be to, išorėje yra galingų jėgų ir „tikrų draugų“, kurie tokiu pasirinkimu tikrai nebus sužavėti ir nacionalistų nepasitenkinimą neviešai parems, skatindami neramumus, teroristinius atsakus. Taigi, atrodo, kad Turkija pateko į pelėkautus.

Jeigu, kaip plačiai rašo kai kurie pasaulio sisteminiai leidiniai, tai buvo iš anksto paruoštas planas (asmeniškai aš tuo neabejoju) ir šitoje provokacijoje tikrai dalyvavo ne tik turkų karinio oro pajėgų naikintuvai, bet ir amerikiečiams priklausomos sekimo bei navigacijos infrastrukūros, išdėstytos šitame regione, o toks projektas negalėjo veikti be pačio Prezidento žinios, tada reikia tiesiai ir aiškiai įvardinti, jog Turkijos Prezidentas realiai tapo politine auka. Nesvarbu, kokiomis jo pasitikėjimo ar priklausomybės vidinėmis stygomis buvo sugrota, bet ši meliodija – politinių laidotuvių preliudija, nes, kartojant vieno iš leidinių žodžius: „Tai – ne išdavystė, tai – bjauriau už išdavystę, tai – klaida.“ Jo politinės karjeros likimas – tik laiko klausimas.

Tačiau, kaip ten bebūtų, toks posūkis neįvyks nei šiandien nei artimiausiomis savaitėmis. Viskas priklausys nuo to, ar Turkijos Prezidentas nepadarys dar vienos – lemiamos klaidos. Jis – užsispyręs, valingas, turintis ilgametę politinės kovos patirtį nacionalistas. Jo skelbiama Turkijos, kaip Osmanų imperijos įpėdinės, ideologinė vizija – priimtina daugeliui šalies gyventojų. Ar jis sugebės ištrūkti iš šių spąstų, priklauso tik nuo jo tolimesnių veikimų ir iš dalies nuo naujų besiklostančių aplinkybių.

Paradoksalu, bet jos vienu atveju gali virsti jam girnapuse po kaklu, kitu atveju – gelbėjimosi ratu.

Turkija – NATO narė, o NATO, reikia sakyti tiesą,- JAV geopolitinių siekių instrumentas. Visos tos kalbos apie visų jame dalyvaujančių valstybių lygiateisiškumą – viešas tuščiažodžiavimas. Atimkime iš karino aljanso amerikiečių kovines pajėgas, amerikiečių karinės produkcijos logistiką, projektavimo, programavimo technologijas, finansus ir šis darinys – tik grėsmingai nuspalvinta pūslė. Todėl, „muziką užsako tas, kas už ją moka“. Orkestras privalo groti tai, ko reikalauja dirigentas.

JAV A.Rytų atžvilgiu turi savo sumanymus ir Turkija joms reikalinga tiek, kiek jinai pasiruošusi atlikti šių sumanymų tiesioginio vykdytojo vaidmenį. Joms nepriimtinas tas paskutinį dešimtmetį demonstruotas nors ir dalinis nepriklausomumas. Joms nepriimtinas paskutiniais metais pastarosios siekis plėtoti ryšius su Rusija ir net atviras ignoravimas prisijungti prie sankcijų. R.Erdogano politikos dvilypumas joms jau tapo trukdžiu, o jo skelbiama naujos Osmanų imperijos vizija – kenksmingais svaičiojimais. Todėl šių metų pradžioje jis jau buvo perspėtas, kai jo partija nors ir laimėjo rinkimus, bet tik tokiu santykiu, jog net negebėjo sudaryti vyriausybės. Prezidentas turėjo skelbti naują rinkimų datą. Šalyje buvo įvykdyta keletas teroro aktų, laikas nuo laiko tai vienur, tai kitur iškildavo didelio maišto grėsmė. Už teisę valdyti šalį privalu mokėti paklusnumu. Jei dar iki rusų tiesioginio įsikišimo Sirijoje į šitai buvo galima žvelgti pro pirštus, tai po to dvilypumas tapo nepakenčiamas.

Tiesą pasakius, pasikeitus situacijai Turkija nelabai turi iš ko rinktis. Jos teritorijoje – amerikiečių bazės, radikalaus islamo kovinių būrių parengimo stovyklos, apie pusantro milijono pabėgėlių, o amerikiečiai dar ėmė mojuoti kurdų korta, prieš pora savaičių ten pasiųsdami „penkiasdešimt“ specialaus būrio specialistų „apmokyti“ šiuos kovos meno prieš taip vadinamą Islamo valstybę. Kurdai – didžiausia grėsmė dabartinės Turkijos vientisumui.

Ir tai dar ne viskas. Suprantu, kad daugeliui nepatinka jau vien tai, kad Rusijos Prezidentas drįso viešai įvardinti, jog būtent Turkija – tarpininkas, superkantis kontrabandinę naftą iš teroristų ir tiekiantis joms didelę dalį ginkluotės, bet – tai tiesa. Aišku, ji viena pati taip elgtis negalėtų. Pigi nafta – tai užmokestis už tarpininkavimą.

Tačiau galutinai pasirinkdamas visiško paklusnumo amerikiečiams poziciją, R.Erdoganas netenka didelės dalies savo politinių instrumentų. Jis ne tik privalės „užmiršti“ savo siūlytą tautai ateities viziją, bet net rizikuoja savo šalies vientisumu. Ekonominių santykių su Rusija sutraukymas, nežiūrint į tai, kad JAV galimai pasižadėjo netektis papildomai kompensuoti, gali skaudžiai kirsti šalies gerovei ir gerokai atitolinti jos modernizaciją….

Visa tai didžiule dalimi ir buvo jo politinio patrauklumo gyventojams pamatas, o euforija, kurią Turkijoje demonstruoja nacionalinio pasididžiavimo šalininkai, įtakojama vietinės žiniasklaidos, greitai praeis ir prasidės kasdienybė. Visiškas paklusnumas dar negarantuoja, jog JAV atsisakys savo planų iš sukelto chaoso sukurti naują galingą jėgą – Kurdistaną.

Kai imi dar giliau nagrinėti, supranti, kad toks kelias – girnapusė, kuri nuskandins šį politiką kartu su visa dabarties Turkija. Ir jos agonija gali būti sąlyginai trumpa, jei pastaroji susitaikytų su likimu ir ryžtųsi stoti į atvirą konfrontaciją su Rusija, į kurį ją stumia „didysis brolis“.

Stumia, mielas skaitytojau, stumia, nes vos tik R.Erdoganas sušvelnino savo toną kalbėdamas apie santykius su Rusija ir pareiškė apgailestaujantis, tuoj vienas iš Turkijos kurdų lyderių neteko gyvybės. Tai – ne sutapimas, tai – naujas perspėjimas.

Po įvykio Turkijos pasienyje rusai skubiai Sirijoje dislokavo priešlėktuvinės gynybos sistemas C- 300 ir C – 400, o tai vienos galingiausių ir kol kas neturinčios analogų pasaulyje sistemos. Jų akiratin patenka beveik visa Sirijos teritorija, nemenka dalis Viduržemio jūros, įskaitant ir Kiprą, bei didelė dalis pačios Turkijos.

Būtina priminti, kad Sirijos teritoriniuose vandenyse „įsitaisė“ vienas moderniausiu rusų raketnešių „Moskva“. Aišku, tai tikrai nėra jėga, kuriai negalėtų pasipriešinti turkų armija, bet tai galėtų tapti labai rimta priežastimi, jei ne visai atsisakyti, tai ženkliai sumažinti savo dalyvavimą „didžiojo brolio“ A.Rytų performavimo projekte.

Paradoksas, bet būtent šiai NATO šaliai tikrovėje šiandien Rusija, kaip ir Sirijos Prezidento Assado išlikimas bei kaimyninės šalies vientisumo atstatymas, labiau reikalingas nei gerokai rizikinga ir „ant vandens šakėmis“ kol kas rašyta neo-osmanų imperijos vizija. Iranas, Sirija, Rusija ir net amerikiečių marionetinės vyriausybės valdomas Irakas – nesuinteresuotos Kurdistano atsiradimu. O tai – labai svarbus turkams faktorius. Prie viso to pridėkime prekybinių ir bendradarbiavimo santykių su visomis šiomis valstybėmis naudą, galimą stabilumo regione atkūrimą… Pagaliau, ir geopolitinėje erdvėje ji išliktų svarbia ir įtakinga savo regiono galia, kurios niekas neginčytų.

Suprantama, toks Turkijos posūkis sukeltų milžinišką nepasitenkinimą galingų Vakarų jėgų, o tai neabejotinai padidintų rizikas šalies viduje, kurios pareikalautų įtempti visas vadeles, bet vis vien – tai galimybė R.Erdoganui ir jo aplinkai išlikti, o Turkijai – išlaikyti savo vientisumą. Tai – gelbėjimosi ratas.

Kaip viskas pasisuks, mes nežinome. Įtampos augimas tarp Turkijos ir Rusijos gali atvesti į Bosforo ir Dardanelų sąsiaurių uždarymą rusų kariniams laivams, gal net transporto laivynui, o tai jau – tik milimetras iki tiesioginio ir beveik neišvengiamo susidūrimo. Jei abiejų šalių valdantieji tikrai – savo šalių patriotai, tai jie to pasistengs išvengti. Jei jie – tik marionetės pasaulio galingųjų rankose, tada …

Paskutiniai informaciniai pranešimai, nors iš jų nereiktų daryti toli siekiančių išvadų, nepaisant demonstruojamos viešos retorikos agresyvumo (taip ir turėtų būti, nes abiejų šalių politinis veidas privalo būti išsaugotas), teikia vilties, kad Prezidentai supranta savą atsakomybę, o visa geopolitinė priešprieša – Rusijos mestas gelbėjimosi ratas Turkijos valdančiam elitui. Aišku, to niekas niekada nepripažins.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!