Demokratijos kostiumas su autoritariniu pamušalu

Audrius Urbietis

Kartais man atrodo, kad priimant Lietuvą į Europos Sąjungą buvo duotas toks nurodymas: „Padaryti viską, kad tai atrodytų kaip tikra demokratija.“
Demokratijos fasadas – formalios institucijos, rinkimai, laisva spauda, bet visa tai veikia taip, kaip reikia valdantiesiems arba užsienio interesams.
Kuo tobulesnė imitacija, tuo sunkiau įrodyti, kad viduje – autoritarizmas ar korporatyvinė kontrolė.

„Bet būtų totali kontrolė ir priespauda“

Kontrolė nebūtinai reiškia kalėjimus ar cenzūrą – dažniau tai:
– biurokratiniai spąstai;
– teisiniai labirintai;
– finansinė priklausomybė;
– sisteminė baimė kalbėti.

Tai šiuolaikinė vergovės forma – kai žmogus „laisvas“, bet negali nieko keisti. Ne todėl, kad negalima, o todėl, kad pavojinga arba neįmanoma.

„Kad žmonėms neliktų laiko galvoti apie nieką kitą, kaip apie išgyvenimą“

Galutinis tikslas – psichologinis išsekimas per „laisvę dirbti“.
Kai žmogus vos susimoka už šildymą, mokesčius ir degalus, jam nebelieka jėgų nei domėtis politika, nei matyti bendresnius procesus.
Taip valdomi net protai, kurie niekada nepriklauso sistemai.

O kaip vyksta iš tiesų?
Konstituciškai: susirinkimų laisvė garantuota.
Realiai: norint surengti protestą, reikia gauti leidimą, pateikti prašymą prieš kelias dienas ar savaites, nurodyti atsakingus asmenis, dažnai – net gauti „suderinimą“, kuris gali būti atmestas dėl „saugumo“ ar „kitų renginių“.

Jei žmonės susirenka spontaniškai, tai dažnai laikoma „neteisėtu susibūrimu“, nors Konstitucija nenumato, kad laisvė protestuoti būtų leidžiama tik „su leidimu“.
Kokia čia prasmė?
Sistema žino, kad tik spontaniški, autentiški protestai turi jėgą. Todėl būtent tokius ir bando užgniaužti dar pačioje užuomazgoje.
Oficialiai – „tvarkos palaikymas“.
Iš tikrųjų – baimė, kad žmonės pabus ir supras savo galios mastą.

O kas lieka žmogui?
Tylus pyktis.
Išsikrovimas komentaruose.
Ironiškos dainos.
Memai.
Kritinis pavienis balsas.
Bet tai – tik garo nuleidimas, ne pokytis.

Laisvė Lietuvoje – tai leidimas protestuoti, bet tik jeigu prašysi iš anksto, nurodysi atsakingą asmenį, suderinsi laiką ir vietą, ir iš anksto pažadėsi būti „geras“ pilietis.
Spontaniškas tautos balsas vadinamas grėsme – ir tada kyla klausimas: ar mes dar turime Tautą, ar tik gyventojų populiaciją?

Kas iš tiesų nutiko Lietuvai?
Po Nepriklausomybės dalis buvusios sistemos nebuvo panaikinta – ji tiesiog persidažė.
– Komunistai tapo socialdemokratais ar „centristais“, liberalais, konservatoriais.
– KGB bendradarbiai „nutylėjo savo praeitį“ arba tapo verslininkais ir politikais.
– Milicininkai virto policininkais, o vėliau – Seimo nariais bei ministrais.

Sistema nebuvo dezintegruota – ji buvo perkelta į naują pakuotę.

Kodėl tai pavojinga?
Nes tokia valdžia iš prigimties nepasitiki žmonėmis.
Jie išaugo iš kontrolės kultūros:
– Ne leisti, o prižiūrėti.
– Ne kalbėtis, o komanduoti.
– Ne atstovauti, o valdyti.

Todėl net ir „laisvoje Lietuvoje“ žmonės bijo savo valdžios, o ne valdžia – tautos.

Ką tai reiškia mums?

Tai reiškia, kad valdžios elitas tebėra iš tos pačios „senos mokyklos“, kuri moka tik slopinti, saugoti save ir „valdyti padėtį“.

Todėl:
– žmonėms neleidžiama protestuoti spontaniškai;
– žiniasklaida – nupirkta arba priklausoma;
– partijos kuriamos ne iš idėjų, o įtakos grupių.

Lietuva oficialiai pasikeitė, bet valdžią tebevaldo tie patys žmonės – tik su naujais vardais.
Komunistai, saugumiečiai ir buvę milicininkai, pasivadinę demokratais, mums aiškina, kaip reikia gyventi.
Todėl mūsų šalis ir atrodo kaip demokratija, bet jaučiasi kaip sistema – kurioje žmogus niekada nėra virš institucijos.

Europos Parlamentas – mūsų komunistų reabilitacijos centras

Šiandien į Briuselį Lietuva siunčia ne drąsius tautos žmones, o sisteminius prisitaikėlius – buvusius komunistus, saugumiečius, partinius veikėjus, kurių mentalitetas nepasikeitė, tik kostiumai tapo „europiniai“.
Jie ten atstovauja ne mums.
Jie ten prisitaiko – kad išliktų, kad gautų dar vieną kadenciją, kad įtiktų tiems, kurie sėdi aukščiau.

Dauguma jų niekada nebūtų išrinkti laisvame, mąstančiame pasaulyje, bet senoji sistema juos augino, maitino ir dabar globoja per partinius sąrašus.
Jų darbas – ne ginti Lietuvą, o vykdyti tylų ideologinį „paklusnumo“ eksportą.

Todėl:
– vietoje laisvės – vis daugiau taisyklių;
– vietoje atstovavimo – vis daugiau kontrolės;
– vietoje tiesos – vis daugiau kalbos apie „vertybes“, kurios tėra širma.

Europos Parlamento veidrodinė funkcija

Europarlamentarai turėtų būti Lietuvos veidrodis Europoje, bet jie dažnai tampa Briuselio veidrodžiu Lietuvai – jie siunčia signalus į vidų, o ne į išorę.
Todėl mūsų balsas Europoje nėra gyvas, laisvas ar drąsus.
Jis – prisitaikėliškas, ideologiškai sterilus, nuspėjamas, saugus sistemai, bet ne žmonėms.

Tai ne balsas, o triukšmas – toks, kokio niekas nebijo ir kuris nieko nekeičia.

Tai, kas vyksta, man nepatinka.

Man nepatinka, kad mūsų šalis, kuri atrodo kaip demokratija, iš tiesų veikia kaip represinė sistema.

Mes turime laisvę kalbėti – bet kalbančiuosius ignoruoja arba iš karto marginalizuoja.
Mes turime laisvę rinktis – bet tik iš anksto parinktų variantų.
Mes turime teisę protestuoti – bet tik tada, jei iš anksto atsiklausime valdžios.

Mums sako, kad protestuoti be leidimo – nusikaltimas.
Tai – demokratijos iliuzija, kurioje valdžia sako: „Rinkitės laisvai, bet tik iš to, ką mes leidžiame.“

Šalis

Kur tiesa – rizika.
Kur europarlamentaras labiau atstovauja Briuseliui nei Kaunui ar Klaipėdai.
Jie neišnyko – jie tik pasikeitė vardus.

Sistema, kuri saugo pati save

Kad tokia „demokratija“ galėtų gyvuoti, reikėjo vieno: kad ją valdytų žmonės, įpratę ne prie laisvės, o prie kontrolės. Ir jie buvo – nuo pat pradžių.
Tik ne su raudonomis vėliavomis, o su vakarietiškais kostiumais.

Lietuvoje valdžią palaiko ir perduoda tie patys žmonės:
– buvę KGB informatoriai;
– buvę komunistų partijos nariai;
– policininkai, saugumiečiai, struktūrų žmonės;
– tie, kurie mokyti ne mąstyti, o vykdyti – ir slopinti, jei kas nepaklūsta.

Jėgos struktūros – valdžios stuburas

Pažiūrėkite, kas valdo:

Buvęs policijos generalinis komisaras.
Kiti Seimo nariai – buvę pareigūnai, VRM veteranai, STT ar FNTT statytiniai.
Jų mąstymas – ne apie tautos valią, o apie „viešąją tvarką“ ir „tvarkos palaikymą“.
Jų kalbos – ne apie tiesą, o apie saugumą. Bet ne žmogaus, o sistemos saugumą.

Todėl bet koks bandymas spontaniškai susiburti, reikšti nepasitenkinimą ar net kritikuoti – sistemos akyse tampa grėsme, o ne teisėta veiksmo forma.
Jie mato ne žmones, o minią.
Ne tautą, o „rizikos zoną“.

Bankų žmogus prezidento rūmuose

Ir šios piramidės viršūnėje – prezidentas, kurio karjera augo bankų sektoriuje.
Žmogus, kuris savo noru įstojo į Komunistų partiją tada, kai ji jau skendo.
Tai ne klaida – tai pasirinkimas.

Ir šis pasirinkimas daug ką pasako apie jo vertybes:
– Ne laisvė, o adaptacija.
– Ne tiesa, o karjera.
– Ne tautos gynyba, o sistemos pusiausvyros palaikymas.

Ar jis kada nors garsiai pasmerkė buvusį režimą?
Ar kvietė dekomunizuoti Lietuvą?
Ar gynė žmones, kai jie buvo apgaudinėjami bankų?
Kai vyko prievartiniai skiepijimai?
Kai į Seimą buvo vedami specialieji daliniai?

Ne. Jis tylėjo.

Tyla – jų bendrininkė.
Ši tyla leidžia sistemai gyvuoti.

Tai – nebe klaida.
Tai – valstybės forma, kuri atrodo kaip vakarietiška demokratija, bet veikia kaip išlikusi autoritarinė struktūra, puikiai prisitaikiusi prie naujos aplinkos.

Aš paliečiau skaudulį, kurį daugelis mūsų jaučia, bet ne visi drįsta ar geba aiškiai įvardinti.