Įsivaizduokite sceną: rūke skendintis Vilnius, Seimo rūmų šešėlyje – keli kostiumuoti ponai, nervingai vaikštinėjantys ir šnabždantys apie „tą generolą“. Taip, kalba apie Valdą Tutkų – buvusį Lietuvos kariuomenės vadą, sąžiningumo simbolį, kuris tapo tikru galvos skausmu tiems, kurie valstybės resursus laiko savo asmenine smėlio dėže. Jo asociacija „Alternatyva Lietuvai“ taip išgąsdino valdžios koridorius, kad šie, atrodo, pasiruošę net Gedimino pilį išardyti po plytą, kad tik generolą „pašalintų“ iš viešumos. Bet, kaip sako liaudis, kuo labiau spaudžia, tuo labiau spiria – ir Tutkus spiria taip, kad net politinės pelkės burbulai kyla į viršų kaip šampano purslai!
„Mirusi partija“, „Perkūnas“ ir Regionų politrukai
Viskas prasidėjo, kai generolas Valdas Tutkus, tas pats, kurio vardą Lietuvos patriotai taria su pagarba, įkūrė asociaciją „Alternatyva Lietuvai“. Jo tikslas? Sukurti platformą, kuri vienytų tikrąsias opozicines jėgas, pavargusias nuo korupcijos, biurokratinių pinklių ir valstybės resursų švaistymo. Bet vos tik jis paskelbė apie šį kilnų sumanymą, pasipylė… na, pavadinkime tai „reakcija“.
Pirmieji sureagavo karių motociklininkų klubas „Perkūnas“, kurį, beje, pats Tutkus ir įkūrė! „Tu per daug kalbi apie sąžiningumą, Valdai!“ – turbūt taip skambėjo jų laiškas, kai pašalino generolą iš klubo. Taip, jūs teisingai perskaitėte: žmogų, kuris sukūrė klubą, išmetė už tai, kad jis… per daug patriotas!
Bet tai dar ne viskas. Net Regionų partija, kuri, atrodytų, turėtų būti arčiau liaudies širdies, staiga nusprendė, kad Tutkus jiems „per didelis patriotas“. Vadovaudamiesi tik jiems vieniems suprantama logika, partijos „politrukai“ – tie patys, kurie posėdžiuose turbūt svarsto, kaip efektyviausiai švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus – pašalino generolą iš savo gretų. „Jis per daug kritikuoja korupciją!“ – skundėsi jie, tarsi tai būtų nusikaltimas. Regionų partijos vadovai, matyt, tikėjosi, kad pašalinus Tutkų, liaudis pamirš jo vardą ir grįš prie įprasto gyvenimo, kur biudžeto skylės – tik „techniniai nesklandumai“. Bet, oi, kaip jie apsiriko!
Ar tai sustabdė generolą? O ne! Kaip koks lietuviškas superherojus, Tutkus tik nusišypsojo, užsidėjo savo metaforinį šalmą ir toliau riaumojo per politinę areną, lyg vairuotų ne motociklą, o tiesos tanką. „Perkūnas“ gali sau griaudėti, Regionų partija – bambėti, bet Tutkus – tikras perkūnas, kurio niekas nesustabdys!
Valdžios „genijų“ planas: pašalinti, apjuodinti, išjuokti
Valdžios koridoriuose – tikra panika. „Kaip drįsta tas Tutkus kritikuoti mūsų šventąją biurokratiją?!“ – šnabždasi ponai, gurkšnodami kavą už mokesčių mokėtojų pinigus. Jų planas paprastas, bet vertas pigios komedijos scenarijaus. Pirma, išmesti Tutkų iš visų įmanomų organizacijų – nuo „Perkūno“ iki Regionų partijos. Antra, apjuodinti jo vardą, pasitelkiant viską – nuo gandų apie jo „ekstremizmą“ iki šmeižto, kad jis, matyt, „per daug myli Lietuvą“. Trečia, tikėtis, kad liaudis pamirš jo vardą ir grįš prie įprasto gyvenimo, kur korupcija – tik „nedidelis nesusipratimas“.
Bet, kaip jau minėjome, valdžios „genijai“ neįvertino vieno: Lietuvos žmonių. Kiekvienas bandymas pašalinti Tutkų tik dar labiau kėlė jo populiarumą. Socialiniuose tinkluose pasipylė memai: Tutkus ant motociklo, su užrašu „Sąžiningumas – mano kuras!“ arba „Valdžia vs. Tutkus: 0:1“. Net močiutės turguje pradėjo diskutuoti: „Jei Tutkus prieš korupciją, tai jis mūsų žmogus!“ O Regionų partijos politrukai, pašalinę generolą, tik dar labiau paskatino liaudį jį palaikyti. „Jei net Regionų partija jo bijo, tai jis tikrai kažką daro teisingai!“ – šnabždėjosi žmonės.
Opozicijos vakuumas ir generolo žvaigždė
Po Remigijaus Žemaitaičio fiasko, kai jo reitingai nusirito žemiau nei Vilniaus gatvių asfaltas po žiemos, opozicija Lietuvoje liko kaip tuščias kibiras – skamba garsiai, bet nieko jame nėra. Žmonės ieško lyderio, kuris ne tik žada, bet ir daro. Ir štai į sceną žengia generolas Tutkus – žmogus, kuris ne tik kritikuoja valdžios švaistymą, bet ir siūlo alternatyvą. Jo asociacija „Alternatyva Lietuvai“ traukia vis daugiau sekėjų, kurie mato jame ne tik patriotą, bet ir potencialų opozicijos lyderį, galintį suvienyti išsibarsčiusias jėgas – nuo pavargusių Regionų partijos narių iki tų, kurie nusivylę kitomis politinėmis jėgomis, tokiomis kaip Krikščionių demokratija ar net pavieniai liberalai, ieškantys sąžiningumo.
„Mes norime vienyti, o ne skaldyti“, – sako Tutkus, o jo žodžiai skamba kaip gaivus vėjas po užsitęsusios politinės pelkės smarvės. Ir, žinote, žmonės klauso. Jo populiarumas auga kaip ant mielių, o valdžios bandymai jį pašalinti atrodo kaip nevykęs cirko numeris. Kai kurie net juokauja, kad jei valdžia toliau taip „stengsis“, Tutkus netrukus taps ne tik opozicijos lyderiu, bet ir tautos didvyriu, kuriam statys paminklus šalia Vinco Kudirkos. O Regionų partijos politrukai? Jie, matyt, jau gailisi savo sprendimo, bet traukinys nuvažiavo – ir jis vadinasi „Tutkus Express“.
„Nėra nieko švento, tik piniginė“
Valdžios ir kai kurių „idiotinių veikėjų“ bandymai apjuodinti Tutkų pasiekė naują absurdą, kai jie ėmė šmeižti net jo patriotiškumą, pasitelkdami tą patį „Perkūno“ klubą ir net Regionų partijos išdavystę. „Ką?! Generolas myli Lietuvą? Tai įtartina!“ – turbūt taip skamba jų logika. Bet liaudis ne kvaila. Žmonės mato, kad Tutkus – ne tas, kuris slepiasi už tuščių lozungų ar piniginių interesų. Jis – žmogus, kuris, kaip sako patarlė, „turi stuburą“. O stuburas, kaip žinia, valdžios koridoriuose – retas svečias.
Ir štai ironija: kuo labiau valdžia ir jos politrukai stengiasi jį pašalinti, tuo labiau jis tampa liaudies balsu. Jo asociacija „Alternatyva Lietuvai“ jau dabar traukia žmones iš įvairių politinių jėgų – nuo buvusių Regionų partijos narių, kurie nusivylė savo vadovų „politrukiškumu“, iki Krikščioniškos demokratijos šalininkų ir net pavienių idealistų, kurie tiki, kad Lietuva nusipelno geresnės ateities. O kas toliau? Galbūt tai bus naujos, galingos opozicinės jėgos pradžia, kuri pagaliau išvalys politinę pelkę ir įkvėps Lietuvai naujos vilties.
Epilogas: generolas, kuris nesustoja
Valdas Tutkus – tai ne tik buvęs kariuomenės vadas, bet ir žmogus, kuris, rodos, gimė būti erškėčiu korupcijos šone. Jo sąžiningumas ir patriotiškumas – kaip švyturys tiems, kurie pavargo nuo politinių žaidimų. Ir nors valdžia, „Perkūnas“ ar Regionų partijos politrukai bando jį pašalinti, apjuodinti ar net išjuokti, rezultatas tik vienas: generolo žvaigždė šviečia vis ryškiau. Kaip sakoma, „perkūnas trenkia, bet Tutkus stovi“. Ir, atrodo, stovės dar ilgai – su visa tauta už nugaros.
Valentinas Kancė
