Zigmas Vaišvila. Kur mus vedate? (Viešas kreipimasis į Gitaną Nausėdą ir Seimą) I dalis „Atsisakykite istorijos perrašymo“

Zigmas Vaišvila,

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys

Lietuvos nepriklausomybės akto signataras

1988 m. birželio 3 d. sausakimšoje Lietuvos TSR Mokslų akademijos Didžiojoje salėje ištariau tai, dėl ko formaliai į LTSR Konstitucijos keitimų pristatymą iš tikrųjų buvo susirinkę nuo diskusijų įkaitę renginio dalyviai – estų pavyzdžiu rinkti liaudies fronto iniciatyvinę grupę. Pasiūliau tai, nes suvokiau, kad po vieną mus patvarkys. Deja, šiandien to mes nesuvokiame. Pasiūliau tai pavadinti sąjūdžiu, jei bijoma žodžio „frontas“, ir į Iniciatyvinę grupę pakviečiau Justiną Marcinkevičių, kurio iki tol asmeniškai nepažinojau. Poetas atsistojo ir ramiai ištarė: „Nežinau. Na, bet jei siūloma, tai, matyt, reikia sutikti.“ Ir susirinkusieji pritarė. Lūžis įvyko. Ne tik dėl troškusių laisvės Lietuvai, bet ir dėl J. Marcinkevičiaus apsisprendimo. Nes tai buvo Žmogus, kurį Lietuvos žmonės turėjo širdyse, verkė „Mindaugo“, „Katedros“, „Mažvydo“ spektakliuose, kuriuose skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės sudarymas ir suvienijimas, tautos gimtosios kalbos išsaugojimo būtinybė.

Taip gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), per šį Lietuvos Atgimimo laikotarpį sutelkęs Tautą apsisprendimui atkurti nepriklausomą valstybę. Anot Marijos Alseikaitės-Gimbutienės, Atgimimas – tai mūsų kultūrinis ir etnologinis raktinis žodis Tautos išlikimui, mūsų gyvasties cikliškumui nusakyti.

Tauta su Sąjūdžiu tai įgyvendino ir laisvę iškovojo taikiu būdu. Sąjūdžio gimimas, Tautos pakilimas ir susitelkimo išraiškos viršūnė – nepakartojamas 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias – atvedė mus į istorinius Dvyliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus 1990 m. vasario 24 d. Šis taikus kelias grįstas skaudžių ginkluotos kovos patirčių ir tuometinės tikrovės suvokimu.

Mes elgėmės taip, kaip mums tuomet atrodė būtina, suprantama ir atsakinga. Tauta mumis patikėjo ir suteikė mums mandatą atkurti valstybės nepriklausomybę, pakloti naujus jos pamatus. Esame atsakingi už tai, ką ir kaip padarėme. Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuvos valstybė susidūrė su kitais išbandymais ir patirtimis, už kuriuos atsakingi jau kiti išrinkti Tautos atstovai.

Antrajam po 388 metų (1988 m. gegužės mėn.) paskirtam Romos katalikų bažnyčios kardinolui Lietuvoje Vincentui Sladkevičiui po 1991 m. sausio 13 d. buvo patikėtas saugoti 1990 m. kovo 11 d. Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, tačiau Lietuvos valstybė sugebėjo jį apšmeižti bendradarbiavimu su KGB ir mirusiojo neatsiprašyti.

Nauja mūsų karta taip pat gilinasi į Atgimimo istoriją, ieško atsakymų į klausimus. 2020 m. Vilniaus universitete filologijos mokslų daktaro disertaciją „Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos tautinio atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių literatūrinėje spaudoje“ apgynusi Viktorija Jonkutė: „Atgimimo metu „grįžtamoji atmintis“, „grįžtamieji ryšiai“, savotiškas dabarties dialogas su praeitimi suteikė galią ar bent galimybę atsigręžti į praėjusį laiką – nutolusį, nebepasiekiamą, bet vis dėto turintį sąlytį su dabartimi, kuriantį erdvės ir laiko jungtis bei pasikartojimus.“

Ji rėmėsi ir mūsų kartos filosofu, Atgimimo dalyviu Arvydu Šliogeriu, kuris 1990 metais sugrįžimo tendenciją įvardijo kaip skiriamąjį XX a. pabaigos Atgimimo bruožą: „Pakartotinai atgimstanti tauta visų pirma atsigręžia į praeitį, nusisuka nuo dabarties ir tik akies krašteliu žvelgia į ateitį. <…> Neatgaivinus praeities, nesusigrąžinus pirmųjų atgimimų, neįmanoma atgimti dar sykį. Praeities sugrįžimas ar jos susigrąžinimas suriša nutrūkusią laikų grandinę ir atkuria vientisą istorinę savimonę.“^1\

1989 m. vasario 15 d. LPS Seimo nariai, Kaune priėmę LPS Seimo Deklaraciją dėl Lietuvos nepriklausomybės siekio, tą patį vakarą prie atstatyto Laisvės paminklo prisiekė Lietuvai: „Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Mūsų likimas – Lietuva. Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės.“ Kiek kartų mūsų nauji politikai išdavė šią Sąjūdžio priesaiką Lietuvai?

Primityvus ir tiesmukas netolimos mūsų Tautos Atgimimo istorijos perrašymas, esant gyviems jos kūrėjams ir dalyviams, rodo naujos „integracijos“ skubą ir beatodairiškumą – tikslas tariamai pateisina priemones. Abejojantieji ar mąstantieji gąsdinami terorizmu ir tais pačiais rusais, kurie mus drąsiai gynė ir 1990 m. kovą, ir 1991 m. sausio 13 d. įvykių metu. Veidmainystė be ribų.

LPS Seimo Tarybos narys poetas Marcelijus Martinaitis 1991 metais rašė: „Kada nors bus rašoma Atgimimo istorija, tik ar kas žinos ir supras, kas buvo tie Sąjūdžio pirmeiviai, apkalbėti „agentais“, „parsidavėliais“, kas galėjo taip išjudinti Lietuvos žmones iš įšalo? Kažkada galvodavom, kad užtenka nutildyti apie 100 inteligentų, ir komunistų partija galėtų švęsti pergalę. Gal pusė tų žmonių, pirmosios kartos sąjūdininkų, jau vienaip ar kitaip apkalbėta. Diegiama mintis, jog buvo bloga, įtartina Sąjūdžio pradžia, gal net paties saugumo įsteigta, nes viskas prasidėjo, kai AŠ ar MES kur nors užkopėme ant pakylos. Lietuva neturės savo didžių laikotarpių, kai istorija vis bus perrašoma pagal kieno nors asmeninius įgeidžius. Tikriausiai nebus galima skelbti visų Pirmojo Sąjūdžio nuotraukų arba teks ne vieną veidą užtušuoti, kaip dabar daroma dar tik žodžiais. Panašiai darydavo sovietai – užtušuodavo grupinėse nuotraukose žuvusius kosmonautus, Sibire savo pačių nupiltus bendražygius. Ar ir vėl neturėsime istorinių ištakų, vaizduodami Europos elgetas?“^2\

Ši pranašystė tampa šiurpia tikrove. Esminė taisyklė, renkantis praeities atskaitos taškus – Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) nuomonė, kad svarbiausia yra susikurti herojišką grupės įvaizdį ir jį sureikšminti mitiniais priešo vaizdiniais. Psichologiškai ypatingas vaidmuo tenka gebėjimui prisiminti trauminius įvykius, kurių akivaizdoje „savaime užsidaro suvokties vartai“.

Profesorės iš Vokietijos Aleidos Asman (Aleida Assman) pastabos ir apie prisiminimus kaipo įteisinimo šaltinį: „Istorija, kurios moko vadovėliai ir kuriai skiriami atminimo renginiai, tiesą sakant, primena kolektyvinę tautos biografiją, kuri – kaip ir atskiro žmogaus gyvenimas – kaskart pasakojama vis kitaip, ypač pasibaigus krizei ar politinių permainų laikmečiui. Istorija, kurią prisimename, sustiprina mūsų pačių susikurtą ne tik individo, bet ir grupės įvaizdį. Todėl mūsų prisiminimai grindžiami ne tuo, kas iš tikrųjų įvyko, o tuo, ką vėliau galėsim ar norėsim papasakoti. Ką prisimename iš praeities, o ko ne, priklauso nuo to, kas ir kokiam tikslui naudojasi istorija.“

Šiandien vieni save skelbia tikrais Lietuvos patriotais, kiti, nepritariantys jiems bet kuriuo klausimu, skelbiami Tautos priešais ir Kremliaus agentais. Retas nori matyti istorinius įvykius platesniame kontekste ir visapusiškai. Mat aukos reikalauja bent simbolinio faktų pripažinimo ir materialinės kompensacijos.

1. 1000. Martinaitis³ dar 1991 metais paminėjo, kad tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: „Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus, kad nepriklausomybė, eidama toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką… Rodos, niekada dar nėra tiek Lietuvoje buvę „Maskvos agentų“ kaip dabar, tik ar ta Maskva nebankrutuotų, tokią gausybę jų prisipirkdama? (perrašydamas šiuos tekstus pagalvojau, ar ne patys agentai per „šventąsias karves“ skleidė gandą, kad visa Lietuva apipainiota agentūriniu tinklu, pradedant Sąjūdžiu ir baigiant dabartine AT. Tai puikus šėtono pramanas išprovokuoti, kad užsiimtų vienas kito įtarinėjimu, nes tikroji agentūra tada gali veikti be jokių kliūčių. Ar taip nėra ir dabar, kai „išmetami“ sąrašai, ir tokiu būdu užsimaskuoja tikroji Maskvos agentūra).<…> Pirmoji Sąjūdžio linija jau beveik išguldyta. Išliko tik tie, kurie išsižadėjo jo moralinės laikysenos kodekso.“ 1992 metais jis perspėjo, kad „Į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau – ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe.“

1995 metų M. Martinaičio mintis reikėtų įamžinti Seime Kovo 11-osios salėje: „Save vadinantys patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros, nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. <…> Ir bolševikai kalė į galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti. Panašiai apie bolševikmetį sako kai kurie „patriotai“, visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė“, kol staiga iššoko kaip bezdamas iš butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas. <…> Jei jų klausytume, tai niekada nesuprastume, kokiomis pastangomis ir aukomis saugotas kultūros tęstinumas, kiek tai kainavo pavieniams žmonėms!.. Kad nors dešimtadaliu daugiau tada būtų buvę drąsių žmonių, kurie savo narsumą rodo dabar, beviltiškai pavėlavę… Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems… Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai – tik jų vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima apšmeižti savo tautą?“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto atliktas Sąjūdžio ištakų ir neįtikėtinai spartaus jo virsmo masiniu judėjimu tyrimas patvirtino, kad ištakų ir priežasčių reikia ieškoti gilinantis į lietuvių istorines tradicijas, miesto gyventojų identitetą ir iš to kilusių socialinių judėjimų tinklaveiką.⁴ Tyrimo metodai leido, pavyzdžiui, nustatyti 40–60 procentų tikslumu potencialius tuometinės opozicijos lyderius, visų pirma, LPS Iniciatyvinės grupės išrinkimo organizatorius (5 iš 8) ir pačios LPS Iniciatyvinės grupės narius (14 iš 36). Istoriniuose šaltiniuose minimas 35-kių LPS Iniciatyvinės grupės narių skaičius nėra tikslus. Buvo išrinkti 36 nariai, tačiau Meilės Lukšienės prašymu pirmajame LPS iniciatyvinės grupės posėdyje jos dukra Ingė Lukšaitė, kaip antras išrinktas jų šeimos narys, buvo atleista nuo šios veiklos. Tuo tarpu TSRS VSK (rus. KGB) atspėjo tik 4 LPS Iniciatyvinės grupės narius.⁵ Vilniaus universiteto tyrėjų nuomone, šis skirtumas galėjo atsirasti dėl to, kad VSK nepakankamai įvertino socialinius reiškinius.

Sąjūdžio ir jo pirmeivio Lietuvos žaliųjų judėjimo – 1988 metais suteikusio Sąjūdžiui sparnus, kad išeitų iš mokslininkų ir filosofų diskusijų uždarose salėse (1987–1988 metais suaktyvėjo viešųjų diskusijų klubų, priklausiusių LKF ar „Žinijos“ draugijai, pvz.: 1969 metais įsteigto Vytauto Kazlausko vadovaujamo diskusijų klubo „Gaublys“, 1987–1988 metais veikusio filosofinių diskusijų klubo „Kultūra ir istorija“ veikla⁶) į plačiąją visuomenę – spartus iškilimas negalėjo būti be priežasčių. Tuo labiau kad tai vyko totalitarinės priespaudos visuomenėje, nors ir laisvėjančioje, bet turinčioje karčios 50 metų gyvenimo nelaisvėje patirties.

Šio tyrimo iniciatorė Ainė Ramonaitė „stebisi, kad daugeliui to meto įvykių liudininkų Sąjūdžio susikūrimas atrodo it spontaniškai susiklosčiusi atsitiktinumų virtinė. Bet tai buvo ne likimo dovana, o geros strategijos ir puikaus organizavimo vaisius. Sąjūdis neatsirado tuščioje vietoje – jį subrandino bažnytinis, etnokultūrinis judėjimas, mokslininkų, menininkų, akademinės bendruomenės diskusijų klubai, maištingos jaunimo dvasios kupinas paminklosauginis ir žaliųjų judėjimas“.

„Galima sakyti – revoliucinė situacija ima spausti iš akmens medų“, – taip to meto revoliucinę pokyčių nuotaiką apibūdino filosofas Arvydas Juozaitis.

Brandesnio amžiaus autoritetai daug diskutavo, bet konkrečius veiksmus vis atidėdavo. Tada iniciatyvą perėmė 25–33 metų jaunimas. „Alvydas Medalinskas, Zigmas Vaišvila, Artūras Skučas – žinojom, kad jie buvo svarbūs Sąjūdžio gimimo procese, nors atrodė, kad galutinius sprendimus nulėmė vyresnieji. Iš tikrųjų būtent jaunimas, matydamas, kad vyresnieji nesiryžta, o gal jiems trūksta ir organizacinių gebėjimų, ėmė viską organizuoti patys“, – tyrimo išvadas pateikia A. Ramonaitė.“⁷

LPS gimė 1988 m. birželio 3 d. renginyje, paskelbtame kaip Valstybinės komisijos Lietuvos TSR Konstitucijos pataisoms rengti veiklos gairių pristatymas. Tokia buvo formali priežastis, kurią ekspromtu pasiūliau MA vyriausiajam moksliniam sekretoriui, akademikui Eduardui Vilkui (nepainiokime akademiko su Dalia Grybauskaite, kuri savo biografijoje melagingai savinasi šias a. a. Eduardo Vilko pareigas), kad gautų salę renginiui. Jo metu Estijos pavyzdžiu tikėtasi sutelkti įvairias aktyvias visuomenės jėgas. Komisijos nariai buvo E. Vilkas, MA narys korespondentas Juozas Bulavas, akademikas Antanas Buračas, Arvydas Juozaitis, Romas Pakalnis, akademikas Raimundas Leonas Rajeckas, kiti žinomi asmenys. Komisija rengė Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas, kad būtų atsiliepta į Perestroikos šūkius ir atitiktų jos dvasią.

Esminis klausimas buvo, ar pats M. Gorbačiovas ir jo vadovaujama TSKP, aplinkybių priversti paskelbti pasauliui šį reiškinį, suprato, kas tai yra ir ką jie padarė tai paskelbdami? Demokratija ar nepriklausomybė negali būti vien tik skelbiamos! Valdžios apsisprendimas dėl Perestroikos šūkio nebuvo lengvas. Buvome liudininkai ir to, kad Vakarams labiau rūpėjo ne okupuotų Baltijos šalių išsivadavimas, bet didžioji geopolitika ir pragmatiški nusistovėję ekonominiai santykiai su TSRS.