Zigmas Vaišvila. II dalis „Ar jums priimtinas viešas kvietimas žudyti?“

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sukūrimą tiesiogiai paskatino¹ 1988 m. balandžio 13 d. Tartu valstybinio universiteto ekonomistų dėl ekonominio Estijos TSR savarankiškumo idėjos sukurtas Estijos Liaudies Frontas. Estijoje tai įvyko Lietuvoje neįsivaizduojamu būdu – žinia apie Eestimaa Rahvarinne įsteigimą buvo paskelbta tiesioginiame televizijos eteryje ir dienraštyje „Postimaa“ (est. „Pašto šalis“). 1988 m. gegužės 27 d., penktadienį, Lietuvos Mokslų Akademijos institutuose pasklido žinia, kad MA Didžiojoje salėje kažkas vyks. Po darbo su bendradarbiais nuskubėjome ten.

Renginiui pirmininkavo MA mokslinis sekretorius akademikas E. Vilkas. Renginyje dalyvavo ir tuo metu viešai jau žinoma profesorė K. Prunskienė. Lietuvos žemės ūkio ekonomikos institute, kurio direktoriaus pavaduotoja ji dirbo, tuo metu vyko žemės ūkio ekonomikos mokslininkų renginys. Profesorė pristatė svečią – vieną ELF steigėjų ekonomistą Ivarą Raigą (Ivar Raig), nors Vilniuje viešėjo ir renginyje turėjo dalyvauti ir kitas ELF iniciatorius – akademikas Michailas Bronšteinas (Michail Bronstein).

I. Raigas papasakojo apie ELF įsteigimą, ragino susirinkusius tą patį daryti ir Lietuvoje. E. Vilkas susirinkusiųjų užsidegimą ir diskusijas stabdė. Po renginio salėje pasilikome apie 30 dalyvių ir tęsėme diskusijas. Nutarėme pabandyti tai padaryti. Buvo išrinkti trys atstovai, kad jie susitartų su MA vadovybe dėl salės tokiam renginiui, – Jaunųjų ekonomistų klubo pirmininku prisistatęs Alvydas Medalinskas (vėliau sužinojome, kad jis buvo K. Prunskienės aspirantas), paminklosaugos klubo „Talka“ pirmininkas Gintaras Songaila ir MA ekologijos klubo „Žemyna“ pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila.

Pirmadienį mus tris pasikvietė MA viceprezidento akademiko Vytauto Statulevičiaus bendradarbis Saulius Lapienis ir palydėjo iki E. Vilko kabineto. E. Vilkas prieštaravo, iškvailino estus dėl jų iniciatyvos, nesileisdamas į kalbas dėl Lietuvos liaudies fronto steigimo. Žinodamas, kas vyksta Mokslų akademijoje (buvo MA Fizikos instituto jaunųjų mokslininkų tarybos pirmininkas), E. Vilkui savotiškai paantrinau: „Teisingai, kvailiai tie estai. Pabandykime padaryti lietuviškai.“ Ir pasiūlė: „Jūs esate valdžios su MA sudarytos komisijos Lietuvos TSR Konstitucijos pataisoms ruošti narys. Surenkite šios komisijos susitikimą su visuomene – po 10 minučių idėjų pristatymui ekonomikos, teisės, ekologijos ir kt. temomis. Bus susirinkusiųjų klausimai, komisijos narių atsakymai – ir diskusijoje rasime lietuvišką kelią.“ Netikėtai E. Vilkas sutiko. Sutarėme, kad renginys vyks 1988 m. birželio 3 d., penktadienį, 17 valandą, ir išskubėjome į S. Lapienio kabinetą. Jis atspausdino renginio skelbimą, padaugino MA žibaliniu dauginimo aparatu „Era“. Išsidalijome ir iškabinome jį visur, kur tik spėjome – mokslo institutuose, kūrybinėse organizacijose, aukštosiose mokyklose ir kt. Kito būdo pranešti apie renginį nebuvo. Be abejo, kvietėme ir žodžiu.

Po kelių dienų man skambina S. Lapienis: „Zigmai, skubiai pas Vilką!“ Į MA atskubėjęs koridoriuje sutikau E. Vilką. Šis pasakė, kad renginį reikia atšaukti. Paklausiau: „Kodėl?“ E. Vilkas tylomis ranka parodė ta kryptimi, kur tuometiniame Lenino (dabar – Gedimino) prospekte buvo Lietuvos TSR VSK (KGB) rūmai. Bandžiau aiškinti, kad prastai atrodys Mokslų akademija. Neįtikinau. Tuomet E. Vilko paklausiau: „O kaip ir kokiu būdu paskelbti atšaukimą?“ E. Vilkas pažiūrėjo į mane tyliu žvilgsniu ir nuėjo į savo kabinetą. Taip paaiškėjo, kad renginys įvyks. Istorinis ačiū šiam Žmogui.

2008 metais, rengiantis LPS 20-mečio minėjimui, akademikas E. Vilkas man patikslino ankstesnį jo paaiškinimą – nurodymą atšaukti renginį jis buvo gavęs iš LKP CK sekretoriaus Liongino Šepečio.

1988 m. gegužės 31 d., „Žemynos“ ekologijos klubui svarstant Vilniaus miesto generalinį planą, MA jaunimas spaudėme į renginį atėjusį R. Ozolą apsispręsti dėl Lietuvos liaudies fronto steigimo. Tačiau R. Ozolas dar dvejojo, manė, kad reikia palaukti rudens.

1988 m. birželio 2 d., ketvirtadienį, MA Mokslininkų rūmuose Verkiuose, įvyko šio MA padalinio planinis renginys-diskusija „Ar įveiksime biurokratiją?“. Susirinko apie 200 aktyvių žmonių. K. Prunskienė, R. Ozolas, J. Minkevičius, R. Pakalnis, jaunimas… Diskusija sausakimšoje salėje artėjo prie atomazgos. Įsiterpiau ir aš, pasiūlęs tai daryti kitą dieną MA Didžiojoje salėje jau sušauktame renginyje, nes ten, tikėtina, susirinks dar daugiau žmonių. Susirinkusieji sutiko.

1988 m. birželio 3 d. ryte man į darbą netikėtai ir, matyt, neatsitiktinai paskambino iš „Komjaunimo tiesos“ redakcijos. Pasakė, kad vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas apsisprendė dėl ilgai vilkinto mano straipsnio spausdinimo pakvietė po pietų atvykti pokalbiui į Spaudos rūmus (juose iki 1991 metų sausio mėnesio įvykių buvo šio laikraščio redakcija). Šiam dienraščiui buvau pateikęs didelį savo straipsnį apie Černobylio AE avariją ir jos pasekmes Lietuvoje, Ignalinos AE. Prasidėjo ilga diskusija su paskirta redaktore dėl kiekvieno sakinio ir net žodžio. Pirmoji straipsnio dalis buvo paskelbta 1988 m. birželio 9 d.² Straipsnį redaguojant, negailestingai bėgo laikas. Galų gale ištrūkęs ir valandą pavėlavęs – apie 18 valandą – atskubėjau į sausakimšą MA Didžiąją salę, kurioje buvo per 500 žmonių. Atmosfera buvo labai įkaitusi. Emocingai pakalbėjo Auksė Aukštikalnienė – salė ūžte suūžė. Tarė žodį kitas kalbėtojas – vėl tas pats. Renginiui vadovavęs E. Vilkas vis ragino skirstytis. Susirinkusieji jo neklausė.

Broviausi iki scenos. Pro kairiąją salės pusę nepavyko. Galop prasiveržiau salės viduriu iki scenoje buvusios tribūnos ir ten stovėjusių A. Medalinsko, architekto Artūro Skučo (Marcelijaus Martinaičio žento) ir paklausė jų: „Kas čia vyksta?“ Šie atsakė: „Pats matai.“ Paprašiau, kad leistų ir man pakalbėti. Netrukus į tribūną pakvietė mane. Jaudinausi. Atrodė, kad kalbėjau trumpai, tačiau po daugelio metų, perskaitęs šios kalbos stenogramą, supratau, kad ilgokai vinguriavau, kol ištariau maždaug taip: „Visi suprantame, ko susirinkome. Jei baugina liaudies fronto sąvoka, tai vadinkime lietuviškai – kokiu nors sąjūdžiu.“

Prieš tai, rodos, A. Skučas jau buvo pasiūlęs sąjūdžio sąvoką. Kaip pirmąjį Sąjūdžio kandidatą pasiūliau Justiną Marcinkevičių. Sutiko! Ir tuomet pratrūkta siūlyti kandidatus ir dėl jų balsuoti. A. Skučas popieriaus lape rašė išrinktųjų vardus ir pavardes. Dėl kiekvieno pasiūlyto buvo balsuojama. Dviejų balsavimu susirinkusieji neišrinko – Auksės Aukštikalnienės ir, nebeatsimenu kokios gamyklos darbininko, kuris, beje, pasiūlė mane į Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę. Po to ką tik išrinktos LPS Iniciatyvinės grupės nariai, buvę salėje, susirinkome MA Mažojoje Prezidiumo salėje.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais buvo išrinkti: 1. Regimantas Adomaitis. 2. Vytautas Bubnys. 3. Juozas Bulavas. 4. Antanas Buračas. 5. Algimantas Čekuolis. 6. Virgilijus Juozas Čepaitis. 7. Vaclovas Daunoras. 8. Sigitas Geda. 9. Bronislovas Genzelis. 10. Arvydas Juozaitis. 11. Julius Juzeliūnas. 12. Algirdas Kaušpėdas. 13. Česlovas Kudaba. 14. Bronislovas Kuzmickas. 15. Vytautas Landsbergis. 16. Bronius Leonavičius. 17. Ingė Lukšaitė. 18. Meilė Lukšienė. 19. Alvydas Medalinskas. 20. Alfonsas Maldonis. 21. Justinas Marcinkevičius. 22. Jokūbas Minkevičius. 23. Algimantas Nasvytis. 24. Romualdas Ozolas. 25. Romas Pakalnis. 26. Saulius Pečiulis. 27. Vytautas Petkevičius. 28. Kazimiera Prunskienė. 29. Vytautas Radžvilas. 30. Raimundas Leonas Rajeckas. 31. Artūras Skučas. 32. Gintaras Songaila. 33. Arvydas Šaltenis. 34. Vitas Tomkus. 35. Zigmas Vaišvila. 36. Arūnas Žebriūnas. Gyvų šiandien liko 14. Dvyliktojo šaukimo LTSR AT deputatais buvo išrinkti ir 1990 m. kovo 11 d. už Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą balsavo 8 buvę LPS Iniciatyvinės grupės nariai: V. J. Čepaitis, B. Genzelis, B. Kuzmickas, V. Landsbergis, J. Minkevičius, R. Ozolas, K. Prunskienė ir Z. Vaišvila.

Susirinkime gyvi likusieji š. m. birželio 3 dieną Gedimino pr. 1 Vilniuje, pamatykime vienas kitą.

Visų pirma MA jaunimo aktyvumas lėmė tai, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis gimė 1988 m. birželio 3 d. Latvijos Tautos Frontas buvo pradėtas steigti 1988 m. birželio 23 d. Po renginio mane ir žmoną Reginą, išvykusius VAZ-2103 automobiliu susitikti su dukromis, buvusiomis Jonavos rajone, autostradoje Vilnius–Kaunas jau lydėjo juoda „Volga“ GAZ-24 su dviem vyriškiais. Artėjant prie Žiežmarių automobilio greitį sulėtinau ii nepadoriai mažo. Iš paskos važiavusieji suprato, kad juos pastebėjau, todėl Žiežmariuose aplenkė mus ir išsuko iš autostrados.

Įsimintini V. Landsbergio, kurio išrinkimas Dvyliktojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku reiškė rinkėjams Sąjūdžio įsipareigoto kelio į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą pasirinkimą, žodžiai dėl Kovo 11-osios akto ir Tautos sprendimo 1991 m. vasario 9 d. plebiscite svarbos: „<…> per 90 % Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė – tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos ištarė beveik visa Lietuva, niekas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą. Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.“³

1990 m. kovo 10 d. buvo ir Justino Marcinkevičiaus 60-mečio diena. Jis buvo drauge su mumis.

Šioje žemėje Nepriklausoma Lietuva nerado vietos gyvam jauniausiam jos Atgimimo signatarui, sąjūdiečiui Gintarui Ramonui, palikusiam mus 1997 metais savo sprendimu su veriančiu širdį skausmu dėl visapusiškai nepelnytos patyčios iš jo: „<…> praėjęs laikas, lyginant su tuo, kas buvo galvota ir kas yra, dažnai į neviltį spaudžia ir verčia paklausti savęs: ar tas žingsnis tikrai buvo reikalingas, ar reikėjo deginti ir ardyti tai, kas buvo? Galų gale, ar reikėjo taip aktyviai dalyvauti? Nes kas esi dabar? Niekas. Ir dėl visko, kas negerai, kaltas. Neišmintingai patikėjęs, kad viskas bus kitaip, geriau.“ Tačiau Gintaras spėjo mums visiems pasakyti ir tai: „Sąjūdis nieko negali pažadėti – išskyrus laisvę! Nes Sąjūdis esi TU pats!“; „Giliau suvokiau Lietuvos valstybės atkūrimo būtinumą – tai vienintelė sąlyga išlikti tautai… Tragiškiausia, kad šito mes nepastebime.“⁴

Mes neapgynėme ir leidome pakurstytai miniai badyti plakatuose akis didžiam mūsų gamtos ir kultūros Žmogui, signatarui, profesoriui Česlovui Kudabai, palikusiam mus dar 1993 metais.⁵

Neišgirdome ir per anksti mus palikusios jautrios kolegės signatarės Birutės Nedzinskienės principingų reikalavimų reglamentuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Komisijos KGB veiklai tirti darbą ir nenaudoti jos medžiagos politikoje, taip pat domėjimosi, kur dingo šios komisijos medžiaga, buvusi Aukščiausiojoje Taryboje. Dėl šių klausimų 1991 metais pradėtos viena po kitos Valstybės saugumo departamento reorganizacijos, siekiant politinės įtakos šiai tarnybai. Savo neveikimu Birutę Nedzinskienę mes privertėme, prieš mus paliekant, kreiptis į Lietuvos valdžią keturiais viešais laiškais – testamentu Lietuvai, kuri šio signatarės testamento taip ir nevykdo.⁶

Nebūsime laisvi, jei leisimės valdomi buvusios TSRS specialiųjų tarnybų informacija, kuri visa mums, tikriausiai, niekada nebus prieinama. Dalis jos mums buvo palikta sąmoningai, atrinkus tai, ką palikti, ir net paredagavus. Visų pirma, tai informacija apie mūsų inteligentiją ir išeiviją. Ir tikra, ir netikra. Dalį mums paliktos informacijos Seimas įslaptino, dalis naudojama politinėje veikloje, nors jos panaudojimą turėtų kontroliuoti valstybės institucijos, bet ne anonimiški politikai, kaip tai nutiko su kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Donato Banionio ir Sauliaus Sondeckio apšmeižimu slapta bendradarbiavus su TSRS VSK (KGB). Ir tai padarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras! Mano inicijuoto Seimo tyrimo metu buvusi šios įstaigos vadovė Teresė Birutė Burauskaitė prisipažino, kad tai padaryta politikų nurodymu. Tačiau šie politikai vis dar neįvardyti. Taip elgdamiesi nebūsime laisvi, nes lengva mumis manipuliuoti, mus kiršinti, supriešinti, valdyti.

Praradome Sąjūdžio dvasią, mūsų tvirtumą ir susitelkimą. Sąjūdžio metais, Sausio 13-ąją sakydavome – tik nereikia mūsų gąsdinti! O šiandien? „Jei laisvė iš viso ką nors reiškia, tai ji reiškia teisę žmonėms pasakyti, ko jie nenori girdėti“ (Džordžas Orvelas, George Orwell, „1984-ieji“).

Sulaukėme meto, kada Lietuvos šaulių sąjungos vadas papulkininkis Linas Idzelis viešame pokalbyje su Algiu Ramanausku atvirai aiškina, kaip reikia į Rojų išsiųsti signatarą Zigmą Vaišvilą (nusipirkti šovinių ir šautuvą, sulaukti reikiamos dienos), o šaulys „Svaras“ Gabrielius Liaudanskas Kasčiūnas TV pokalbyje su Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininku Laurynu Kasčiūnu aiškinasi, ar tikrai koviniai šauliai žino, kad jie turės žudyti nelojalius piliečius. Kam nelojalius? Ar šitiems išsigimėliams?

Gitanai Nausėda, Respublikos Prezidento vardu viešai be argumentų paskelbęs, kad advokatas Ryšardas Burda yra penkta kolona Lietuvoje, nes Sausio 13-osios byloje vykdė savo profesinę pareigą ginti kaltinamuosius – Rusijos piliečius, Jūs privalote nedelsiant viešai atsiprašyti šio advokato.

Gitanai Nausėda, Jūs privalote atsiprašyti ir manęs, kuris buvau Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininku, kuriam teko ne tik pagrindinis tų dienų valstybės gynybos koordinavimo krūvis, bet ir 1991 m. sausio 13-osios naktį buvo patikėtos Lietuvos Ministro Pirmininko pavaduotojo bei Lietuvos laikinosios gynybos vadovybės nario pareigos.

Šitiems išsigimėliams Jūs leidžiate viešai aptarinėti mano ir kitų asmenų nužudymą.

Ar Jūs pagalvojate, kaip turi jaustis mano žmona, dukros? Ir Jūs turite dvi dukras.

Jūs nedelsiant ir be jokių „patarimų“ privalote iš Gabrieliaus Liaudansko atimti Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės šiam provokatoriui suteiktą valstybės apdovanojimą Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį ir kreiptis į Generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl Lino Idzelio, Algio Ramanausko, Gabrieliaus Liaudansko ir Lauryno Kasčiūno atvirai vykdomų kurstymų žudyti nežinia kam nelojalius Lietuvos žmones. Kam jie turi būti lojalūs – gal Tėvynės sąjungai, kurią Seimas pripažino palaikančia ryšius su organizacijomis, turinčiomis teroristinės veiklos požymių?

Laukiu Jūsų apsisprendimo iki 2025 m. birželio 3 dienos, Lietuvos pilieti Gitanai Nausėda.