Gintaras Furmanavičius
Pasitikėjimas valdžia neatsiranda po eilinių rinkimų kartu su naujomis ministrų pavardėmis. Jis užsitarnaujamas tik tada, kai valdžios žodžiai sutampa su darbais, o už padarytas klaidas prisiimama asmeninė atsakomybė. Tačiau kai piliečiams vietoj laukiamų atsakymų į logiškus klausimus siūlomi juokingi pasiteisinimai arba atviras melas, o abejonės laikomos priešiškumu ir darbu priešų naudai, ima kilti logiškas klausimas: ar valdžia tarnauja visuomenei, ar jau tik reikalauja jos besąlygiško paklusnumo ir pritarimo savo daromoms nesąmonėms?
Grįžkime į netolimą praeitį. Jau per kovido pseudopandemiją tuometinė Lietuvos valdžia norėjo, kad ja tikėtume besąlygiškai. Šiandien, kai virš Lietuvos skraido ir sprogsta dronai, ji ir vėl nori to paties. Tačiau tarp šių dviejų laikotarpių liko labai daug neatsakytų klausimų: ką pati valdžia padarė per tą laiką, kad jos žodis būtų vertas pasitikėjimo? Pasitikėjimas nekils vien todėl, kad prieš televizijos kamerą atsistoja ministras, prezidento patarėjas ar uniformuotas pareigūnas. Pareigos suteikia teisę priimti sprendimus, tačiau jų teisingumą ir savo sąžiningumą tenka įrodyti konkrečiais faktais ir darbais.
Pseudopandemijos metais valstybė įžengė į žmonių gyvenimą taip giliai, kaip taikos metu retai būna. Ji sprendė, kur galime važiuoti, su kuo susitikti, kaip dirbti ir kokiomis sąlygomis patekti į parduotuvę. Tokio masto įgaliojimai, kuriuos prisiėmė „operacijų vadovas“ Arūnas Dulkys, turėjo reikšti ir tokio pat masto atsakomybę už kiekvieną viešai pasakytą žodį: kuo daugiau žmogui uždraudi, tuo išsamiau privalai paaiškinti, kodėl. Vien pareiškimo, kad viskas daroma jo labui, demokratinėje valstybėje neužtenka.
Šiandien jau akivaizdu, kad visa „pandemija“ buvo sugalvota. Todėl negalima apsimesti, kad tuometės komunikacijos kategoriškumas buvo pateisinamas. Mokslinės žinios keitėsi kaip rudens orai, o politikų kalbėjimas dažnai sudarė įspūdį, kad jų atsakymai yra nediskutuotini. Abejojantis jų darytomis nesąmonėmis žmogus tokiame pokalbyje greitai tapdavo kliūtimi, kurią reikia įtikinti, sugėdinti užklijuojant antivakserio etiketę arba priversti paklusti.
Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras aiškiai nurodė: vakcinos galbūt mažina sunkios ligos riziką, tačiau visiškai nesustabdo perdavimo; pasiskiepijęs žmogus gali užsikrėsti ir užkrėsti kitus. Buvo nustatytas ir tam tikras trumpalaikis perdavimo rizikos sumažėjimas. Vadinasi, pažadas apie visišką saugumą buvo melas.
Būtent tokio tikslumo reikėjo tada, kai sveikatos argumentais buvo grindžiami žmonių galimybių ribojimai. Galimybių pasas negalėjo būti pažymėjimas, kad jo turėtojas neplatina užkrato. Todėl valdžia turėjo nuolat aiškinti, kokią konkrečią riziką ši priemonė mažina, kiek patikimai ir kokią kainą visuomenė sumoka už suvaržymus. Žmogaus teisė klausti apie ribojimų proporcingumą neturėjo priklausyti nuo to, ar jo klausimas buvo patogus Vyriausybei.
Nuo tolimų 2022 metų vasario 5 dienos galimybių paso taikymas buvo sustabdytas. Oficialiai pristatydama sprendimą, Ingrida Šimonytė pabrėžė jo veiksmingumą, paskatintą skiepijimąsi ir galimybę išvengti dar vieno karantino. Tai buvo Vyriausybės pateiktas savo pačios sprendimo įvertinimas. Cirkas baigėsi, tačiau akivaizdžiai perteklinių priemonių paskelbimas sėkmingomis savaime neatsako į klausimą, ar visi su tuo susiję ribojimai visą taikymo laiką buvo būtini ir proporcingi. Juk visuomenės už darytas nesąmones valdžia taip ir neatsiprašė.
Kai valdžia savo sprendimus vertina pati, o piliečiams palieka tik pareigą pritarti, atsiranda uždaras ratas, kuriame nebelieka vietos pasitikėjimui. Sėkmė priklauso sprendimų priėmėjams, nesėkmė paaiškinama pasikeitusiomis aplinkybėmis arba Rusijos grėsme, o pernelyg kategoriškų sprendimų autorius galiausiai ištirpsta institucijos pavadinime ir daugybės nežinia iš kur atsiradusių ekspertų minioje. Nepasitenkinimą tokia situacija pernelyg patogu nurašyti visuomenės neišprusimui ar priešiškos propagandos poveikiui.
Dronų istorijose ši sena valdžios problema sugrįžo su nauja jėga. 2025 metų liepos 10 dieną į Lietuvą iš Baltarusijos įskridęs aparatas iš pradžių buvo įtartas esantis „Shahed“, vėliau nustatyta, kad tai „Gerbera“. Pats patikslinimas nėra melas: specialistai turi teisę tikslinti pirminį vertinimą, tačiau visuomenei būtina aiškiai pasakyti, kada girdime spėjimą, kada – darbinę versiją, o kada – jau nustatytą faktą. Pareigūno pasitikėjimas savo teiginiais šių skirtumų nepanaikina.
Dar daugiau klausimų sukėlė liepos 28 dieną įskridęs dronas, vėliau rastas Gaižiūnų poligone. Jo ieškota kelias dienas. Rugpjūčio 5 dieną paskelbta, kad „Gerbera“ gabeno dviejų kilogramų sprogmenį. Tai konkretus priminimas, kodėl aparato pavadinimas ar jo dažniausia paskirtis negali pakeisti konkretaus objekto pavojingumo nustatymo. Kol nežinome, ką jis gabena, raminimas turi turėti labai aiškias ribas. Sprogmens buvimo nepanaikina aplinkybė, kad aparatas galėjo nuklysti.
Tuomet viešai paaiškinta ir tai, kad turima radarų įranga orientuota į didesnius orlaivius, o pajėgumai bus keičiami atsižvelgiant į karo Ukrainoje patirtį. Toks paaiškinimas reikalingas. Bet po jo turi sekti patikrinami atsakymai: kas keičiama, iki kada ir kas atsakingas už galutinį rezultatą? Gyventojai negali įvertinti visų karinių technologijų, bet jie tikrai gali įvertinti, ar pažadas išsiaiškinti tiesą turi terminą ir ar pasibaigus tam terminui kas nors atsiskaito už rezultatą.
Teisingumo dėlei reikia pripažinti ir veikiančios gynybos pavyzdžius. Šių metų rugsėjį NATO misijoje dalyvaujantis Italijos naikintuvas Lietuvos oro erdvėje numušė droną. Vadinasi, būtų netiesa visus incidentus suplakti į pasakojimą, kad niekas nieko nemato ir nieko nedaro. Tačiau sėkmingas perėmimas taip pat nesuteikia valdžiai imuniteto nuo klausimų apie kitą atvejį. Kiekvieną incidentą reikia vertinti pagal jo aplinkybes, o institucijų patikimumą – pagal visą jų veiksmų seką.
Spalio 18 dienos incidentas šią seką pratęsė. Šiaurės Lietuvoje paskelbtas oro pavojus, rastos nuolaužos, pranešta apie apgadintą civilinį automobilį. Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas iš pradžių nurodė, kad objektas preliminariai įskrido iš Lenkijos, ir paprašė jos pagalbos tiriant įvykį. Žodis „preliminariai“ šiuo atveju yra reikalingas: tyrimo pradžioje atsargumas rodo tam tikrą atsakomybę. Pavojus prasideda tada, kai visuomenė nebesupranta, kurie vėlesni pareiškimai jau paremti naujais duomenimis.
Pirmadienį premjeras Mindaugas Sinkevičius teigė, kad dronas buvo ukrainietiškos kilmės, nešė sprogmenis ir pateko iš Lenkijos pusės. Tuo metu Lenkijos gynybos ministerijos atstovas sakė, kad jų radarai sienos kirtimo nepatvirtina. Šie pareiškimai gal ir nėra automatinis įrodymas, jog viena pusė meluoja. Vienos šalies neužfiksuotas objektas gali būti užfiksuotas kitos. Tačiau piliečiui tokį skirtumą reikia paaiškinti suprantamai, užuot tikintis, kad jis pats susidėlios skirtingų institucijų sakinius.
Lietuvos kariuomenė vėliau pateikė konkretesnę chronologiją: objektas radarais aptiktas 5.47 val. Lenkijos teritorijoje, sieną kirto 6.02 val., sprendimas pakelti naikintuvus priimtas 6.40 val. Tai jau duomenys, apie kuriuos galima dalykiškai kalbėti. Kodėl sprendimas priimtas tuo metu? Kaip vertinta grėsmė? Kokią įtaką turėjo skrydžio kryptis? Tokie klausimai nereiškia reikalavimo šaudyti į kiekvieną neatpažintą objektą. Tai logiškas reikalavimas paaiškinti sprendimų logiką ir įvertinti jos tinkamumą.
Blogos oro sąlygos ir būtinybė patikimai atpažinti taikinį yra rimtos aplinkybės. Jų negalima atmesti vien dėl pykčio valdžiai. Tačiau frazė, kad veikta pagal procedūras, irgi neužbaigia komunikacinės painiavos. Procedūros sukuriamos žmonių, jos gali atsilikti nuo grėsmių ir po incidentų turi būti peržiūrimos. Visuomenė turi teisę žinoti bent išvadą: kas suveikė, kur prarastas laikas ir ką būtina keisti. Tam tikrai nereikia viešinti visų karinių paslapčių.
Ir naujausias pavyzdys. Antradienį Pakistano žiniasklaida pasidalijo antrašte: „Lietuva sutinka palengvinti vizų išdavimą pakistaniečiams“. Ir paaiškino, kad „Pakistanas ir Lietuva per nuotolines politines konsultacijas aptarė vizų bei konsulinių procedūrų palengvinimą specialistams, studentams ir verslininkams“. Tą pačią žinią patvirtino ir oficiali Pakistano URM svetainė: „Abi šalys taip pat aptarė priemones žmonių tarpusavio ryšiams palengvinti, įskaitant vizų ir konsulinius klausimus bei specialistų, studentų ir verslininkų judumą.“
Pastarųjų dienų įvykiai Vakarų Europoje privertė Lietuvos gyventojus kilstelėti antakius. Kilus šurmuliui socialiniuose tinkluose, valdžia mums paaiškino: „Spalio 19 d. vykusiose nuotolinėse Lietuvos ir Pakistano konsultacijose apie vizų sąlygų pakeitimus nebuvo kalbama ir jokie sprendimai nebuvo priimti“, – rašoma Užsienio reikalų ministerijos komentare. Ar mes, įvertinę ilgametę valdžios komunikaciją su visuomene, galime vienareikšmiškai tikėti savo valdžia? Manau, kad nebūtinai.
Pasitikėjimą valdžia mažina ne vien klaida. Jį tiesiog naikina mėginimas išvengti atsakomybės už klaidą, užtikrintas kalbėjimas neturint pakankamai duomenų ir susierzinimas išgirdus papildomą nepatogų klausimą. Nuo pandemijos iki dronų istorijų Lietuvos valdžiai vertėtų išmokti labai paprastą dalyką: pilietis nėra vien spaudos konferencijos paistalų vartotojas. Jis pirmasis patiria sprendimų pasekmes, moka už institucijų darbą ir todėl turi teisę tikrinti jų žodžius. Valdžia, norinti jo pasitikėjimo per kitą krizę, šiandien turi užsitarnauti teisę būti išgirsta.
Ronaldas Reiganas mėgo kartoti: „Pasitikėk, bet tikrink.“ Šią taisyklę verta prisiminti ir klausantis Lietuvos valdžios pažadų, nes kartais susidaro įspūdis, jog valdžia kažkodėl norėtų, kad prisimintume tik pirmąją šio sakinio dalį.
