Jungtinės Amerikos Valstijos šiandien yra pagrindinė pasaulio energetinė supergalia:
– Nr. 1 pagal naftos gavybą – daugiau nei Saudo Arabija, Rusija ir Iranas kartu sudėjus.
– Nr. 1 pagal gamtinių dujų gavybą – daugiau nei Rusija, Iranas ir Kinija kartu sudėjus.
– Nr. 1 pagal žalios naftos eksportą.
– Nr. 1 pagal naftos produktų eksportą.
Vidutinė benzino kaina JAV (absoliučiais skaičiais) yra 17 % mažesnė nei Kinijoje ir 44 % mažesnė nei Europos Sąjungos vidurkis.
Gamtinių dujų kaina JAV šiemet sumažėjo 28 %, tuo tarpu Europoje ji pakilo 58 %. Iš dalies taip yra todėl, kad Europa riboja iš JAV išgaunamų skalūninių dujų vartojimą. Vietoj to Europa perka suskystintas dujas iš Rusijos, taip netiesiogiai finansuodama jos karą Ukrainoje – paradoksalus „žaliosios“ politikos rezultatas.
Remiantis naujausiais Donaldo Trumpo pareiškimais (kurių tikrumą dar teks patikrinti), Iranas esą sutiko atsisakyti branduolinio ginklo programos ir perduoti visą praturtintą uraną.
„Labai svarbu, kad Iranas neturėtų branduolinių ginklų, ir jis su tuo sutiko. Iranas tai priėmė labai tvirtai.“
„Jie sutiko perduoti branduolinę medžiagą, įskaitant tą, kuri buvo paslėpta po žeme po mūsų liepos mėnesio smūgio B-2 bombonešiais.“
„Turime daug susitarimų su Iranu, ir manau, kad per kelias savaites bus pasirašyta labai teigiama taikos sutartis.“
Jeigu tai pasitvirtintų, tai būtų milžiniška geopolitinė pergalė.
Tačiau moralizuojanti Europos žiniasklaida ir toliau skleidžia supaprastintą informaciją, nesugebėdama paaiškinti realių procesų ir jų pasekmių atskiroms valstybėms.
Mūsų ekonominė sistema – tiek JAV, tiek Kinijoje, tiek Europoje – remiasi skola ir naujai kuriamais pinigais. Tačiau Kinijos pinigų pasiūla, vertinama doleriais, yra daugiau nei dvigubai didesnė nei JAV. Kinija pasiekia maždaug 5 % metinį augimą ne tiek per produktyvumo didėjimą, kiek per skolomis finansuojamą plėtrą. Jos bendras (valstybinis ir privatus) įsiskolinimas yra didesnis nei JAV ar Europoje, todėl jos padėtis labiau pažeidžiama. Be to, Kinija beveik negamina naftos.
JAV prezidentas ne kartą pakartojo esminę frazę: „Xi reikia naftos. Mums – ne.“
Ši paprasta mintis apibendrina visą situaciją. Bet kokia Irano blokada Hormūzo sąsiauryje pirmiausia smogia pačiam Iranui, verčiant jį kuo greičiau susitarti su JAV dėl branduolinės programos stabdymo ir paramos tokioms grupuotėms kaip „Hezbollah“. Tačiau tai stipriai paveiktų ir Kinijos ekonomiką, o mažesniu mastu – ir Europą.
Kinijai būtina energija. Todėl ji stato anglies elektrines tarsi rytojaus nebūtų. Tai vienintelė didelė ekonomika, kurios energetika daugiausia (apie 52 %) paremta anglimi (JAV – apie 8 %, Europa – apie 2 %). Todėl galima sakyti, kad kiniški elektromobiliai iš esmės yra „žaliai nudažyta anglis“.
Tuo tarpu Libano ir Izraelio vyriausybės pirmą kartą per beveik 40 metų sėdo prie derybų stalo ir susitarė dėl paliaubų. Libanas, siekdamas išsivaduoti iš netiesioginės Irano įtakos, pradėjo derintis su Izraeliu prieš „Hezbollah“. Abi šalys susitarė bendradarbiauti siekiant šią grupuotę nuginkluoti.
Tai – gryna realpolitika: kas kontroliuoja energijos srautus, tas kontroliuoja ir užsienio politiką.
Europoje ši geopolitinė dimensija dažnai ignoruojama. Viešose diskusijose dominuoja supaprastintas naratyvas: Donaldas Trumpas esą yra agresyvus, neprognozuojamas ir „griauna sąjungas“.
Retas analitikas įvardija situaciją tokia, kokia ji yra iš tiesų: tai klasikinis didžiosios galios strateginis manevras, kuriame JAV išnaudoja savo struktūrinį pranašumą – energetinę nepriklausomybę – siekdama pakeisti pasaulinę pusiausvyrą savo naudai, priešindamasi Iranui ir konkuruodama su Kinija.
Vietoj to Europos informacinėje erdvėje dažnai pasirenkamas moralizuojantis tonas: Trumpas vaizduojamas kaip neprognozuojamas, kvailas ar net priešiškas Europai veikėjas.
Rezultatas – informacijos trūkumas. Europos visuomenė gauna supaprastintą JAV prezidento karikatūrą, atskirtą nuo strateginės logikos. Tuo tarpu realios pasekmės – energijos kainos, jūrinių maršrutų saugumas – pristatomos kaip chaoso rezultatas, o ne kaip didžiųjų galių konkurencijos dalis.
Suprasti Trumpo veiksmus nereiškia jiems pritarti. Tai reiškia pripažinti, kad už jų slypi nuosekli strateginė vizija („America First“), pirmiausia taikoma saugumui (konfliktui su Iranu), o vėliau – konkurencijai su Kinija.
Šios realybės ignoravimas Europos nepadaro saugesnės – tik mažiau pasirengusios.
Laikotarpis, kai klimato politika diktavo pramonės kryptį, iš esmės baigėsi. Energetinis saugumas ir išteklių kontrolė vėl tapo prioritetu. Vienintelis klausimas – kiek laiko prireiks Europos lyderiams tai atvirai pripažinti.
pagal Joe Gefael tekstą X
