Gintaras Furmanavičius
„Lietuva be skandalų – Lietuva be ateities.“ Ar jau tikrai atėjo laikas šitaip perfrazuoti žinomą posakį?
Valstybėje yra institucijų, kurios nėra vien tik institucijos. Jos tampa valstybės valdymo sistemos dalimi ir jos simboliais. Registrų centras yra būtent tokia vieta. Šios valstybės valdomos įmonės paslaugų aprėptis yra tokia plati, kad kiekvienam gyventojui tikrai teko su šia įmone turėti vienokių ar kitokių reikalų. Ne tik todėl, kad ten registruojami butai, sklypai ar įmonės. Juk ten sukaupta tai, kas XXI amžiaus valstybėje svarbiausia – duomenys apie kiekvieno iš mūsų nuosavybę. O Lietuvos Respublikos Konstitucija apie nuosavybę kalba labai aiškiai – svarbiausias yra 23 straipsnis: „Nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai.“
Ar mes savanoriškai atiduodame savo duomenis valstybės valdomam Registrų centrui? Ne. Dauguma duomenų, kurie atsiduria Registrų centre, nėra perduodami „savanoriškai“ kasdiene prasme – jų pateikimą nustato įstatymai. Pavyzdžiui, juridiniai asmenys privalo teikti finansines ataskaitas Juridinių asmenų registrui; nekilnojamojo turto duomenys registruojami pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymą; valstybės institucijos tarpusavyje keičiasi duomenimis pagal įstatymuose nustatytus įgaliojimus ir sutartis. Todėl teisiškai tai nėra „geranoriškas atidavimas“, o įstatyminė pareiga arba sutartinis duomenų teikimas pagal teisės aktus. Kas valdo registrus, tas valdo informaciją, o kas valdo informaciją, tas valdo valstybės stuburą.
Todėl kiekvienas skandalas Registrų centre visada buvo daugiau nei tik dar vienas nesėkmingas viešasis pirkimas ar eilinis biurokratinis fiasko. Tai jau ne pirmas signalas, kad kažkur giliai valstybės mechanizme kažkas pūva. Ir blogiausia, kad tą puvimą matė visi – politikai, ministerijos, specialiosios tarnybos, valdybos, auditoriai, – tačiau dešimtmečius visi apsimetinėjo, jog problema yra ne sistema, o pavieniai žmonės.
2017–2018 metais prasidėjo naujas Registrų centro „gelbėjimo“ etapas. Staiga paaiškėjo, kad institucija neefektyvi, neskaidri, persmelkta interesų grupių ir gyvenanti pagal savas taisykles. Tarsi iki tol trisdešimt metų Lietuvoje būtų egzistavęs kažkoks sterilus skaidrumo rojus.
Tuometinė Sauliaus Skvernelio Vyriausybė, aktyviai dalyvaujant prezidentei Daliai Grybauskaitei, nusprendė perkelti Registrų centrą iš Teisingumo ministerijos pavaldumo į Susisiekimo ministeriją. Oficialiai – dėl efektyvesnio valstybės informacinių sistemų valdymo. Neoficialiai – prasidėjo klasikinė lietuviška valdžios perėmimo operacija, kai po „pertvarkos“ vėliava iš naujo braižomos įtakos zonos. Atspėkite, kas tuo metu vadovavo Susisiekimo ministerijai? Nepatikėsite. 2017–2018 metais Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai vadovavo visur esantis šventasis Rokas Masiulis. Jis susisiekimo ministro pareigas ėjo nuo 2016 metų gruodžio 13 dienos iki 2019 metų rugpjūčio 20 dienos.
Jo vadovavimo metu į sceną buvo išvestas buvęs STT vadovas Saulius Urbanavičius, anot piktųjų liežuvių, savo tarnybos metu uoliai tempęs įrašytų pokalbių stenogramas į Daukanto aikštę. Viešojoje erdvėje šis pilkas ir nuolankus peliukas buvo pristatomas beveik kaip antikorupcinis komisaras, atėjęs išvalyti supuvusios sistemos. Tuometinė valdžia nepaprastai mėgo kalbėti apie „skaidrinimą“, „naują kokybę“ ir „valstybės modernizavimą“.
Vos tik ši institucija pradėjo skleisti blogą kvapą, valdžia Lietuvoje ėmėsi ieškoti žmogaus iš STT, tarsi ši tarnyba būtų ne teisėsaugos institucija, o egzorcistų ordinas, išvarantis korupcijos demonus vien savo buvimu. Jei visuomenei reikia parodyti „skaidrumo signalą“ – ištraukiamas buvęs kovotojas su korupcija. Toks pats, kokiu mums visada buvo pristatomas šventasis Rokas Masiulis.
Tai labai primena Italijos „Mani Pulite“ laikus, kai 1992 metais Milane buvo pradėta plataus masto tyrimų serija. Tyrimai atskleidė sisteminį kyšininkavimą, partijų nelegalų finansavimą ir verslo bei politikos susiliejimą, kai visa politinė sistema bandė įtikinti visuomenę, kad pakanka kelių ryškių antikorupcinių figūrų ir valstybė stebuklingai pasveiks. Nepasveiko, nes problema niekada nebūna vien pavieniai veikėjai. Problema yra pati šių dienų Lietuvos politinė kultūra. O Lietuvos politinė kultūra dešimtmečius buvo grindžiama labai paprasta schema: „mūsų žmonės“ turi pakeisti „jų žmones“. Visa kita – tik viešieji ryšiai.
STT peliukui tyliai tūnant Registrų centre, atėjo garsusis 2020 metų incidentas, kuomet liepos mėnesį po smarkios liūties buvo užlietas Registrų centro serverių centras. Staiga paaiškėjo, kad viena svarbiausių valstybės institucijų neturi tinkamai veikiančio rezervinio duomenų centro. Sugedo sistemos, neveikė registrai, sutriko elektroninės paslaugos. Kurį laiką valstybė atrodė taip, lyg būtų užlieta ne vandeniu, o elementariu nekompetencijos ir aplaidumo mišiniu. Moderni skaitmeninė valstybė tiesiogine prasme sustojo dėl vandens.
Ir tada visuomenė pirmą kartą labai aiškiai pamatė, kiek daug Lietuvos „skaitmenizacijos sėkmės istorijoje“ buvo fasado. Paaiškėjo, kad atsarginės sistemos neveikia taip, kaip turėtų, o kritinė infrastruktūra nėra pakankamai apsaugota. Sapalionės apie technologinį proveržį dažnai buvo labiau skirtos pinigų įsisavinimui, prezentacijoms konferencijose ir užsakomiesiems tekstams žiniasklaidoje nei realiai valstybės pasirengimo krizėms politikai.
Tuomet, kaip ir dabar, valdžia puolė aiškinti, kad situacija valdoma. Buvo žadami auditai, tyrimai, atsakomybės reikalavimas ir reformos. Kaip visada Lietuvoje, po katastrofų pasipylė tradiciniai burtažodžiai: „išsiaiškinsime“, „įvertinsime“, „padarysime išvadas“.
Bet svarbiausias klausimas taip ir liko neatsakytas: kaip valstybė apskritai leido susidaryti situacijai, kai strateginės reikšmės infrastruktūra tampa pažeidžiama paprastos liūties?
2023 metais tuometinė politikos klaida Aušrinė Armonaitė pristatė dar vieną veikėją, kuris perėmė Registrų centro vadovo pareigas. Jo šių metų pirmojo ketvirčio atlyginimas buvo 12 815 eurų per mėnesį. Palyginimui: prezidento atlyginimas yra 10 420, o premjerės – 8810 eurų. „Turėdamas ilgametę įmonių valdymo, strateginio planavimo ir tarptautinio bendradarbiavimo patirtį, tikimės, kad naujasis vadovas užtikrins ne tik efektyvų valstybės įmonės valdymą, bet ir prisidės toliau modernizuojant ir skaitmenizuojant Registrų centro IT sistemas, atvers vis daugiau kaupiamų registrų ir informacinių sistemų duomenų visuomenei“, – pranešime visuomenei sakė A. Armonaitė 2023 metais po susitikimo su naujai paskirtu centro vadovu A. Jusiu.
Vakaruose tokie incidentai dažnai tampa nacionalinio masto saugumo klausimu. Po įvairių duomenų apsaugos ir infrastruktūros krizių Jungtinėje Karalystėje buvo kuriamos nepriklausomos priežiūros grandys ir rezervinės sistemos. Vokietijoje kritinė valstybės IT infrastruktūra decentralizuojama taip, kad vienas incidentas nesukeltų grandininio paralyžiaus. Skandinavijoje tokios institucijos sąmoningai maksimaliai atitraukiamos nuo kasdienės politinės įtakos.
O Lietuvoje po kiekvieno fiasko pirmiausia prasideda politinis spektaklis. Vieni vaidina gelbėtojus, kiti – pasipiktinusius opozicionierius, treti – kovotojus su korupcija. Kaip visada, kaltuosius pirmasis įvardijo konservatorių galva Rolandas Kasčiūnas: „Įtariama, kad tai Rusijos Federacijos žvalgybos operacija.“ Ir visi kartu labai stengiasi, kad visuomenė pamirštų vieną paprastą dalyką: beveik visos pagrindinės partijos per trisdešimt metų vienaip ar kitaip dalyvavo kuriant šitą sistemą.
Konservatoriai kalba apie profesionalumą, tačiau patys niekada neatsisakė pagundos perimti strateginių institucijų kontrolę. Socialdemokratai ilgus metus maitino klasikinę valstybinio aparato nomenklatūrą. „Valstiečiai“ atėjo su pažadu sunaikinti seną sistemą, bet labai greitai pradėjo kurti savąją. Dabartinė valdžia vėl kalba apie skaidrumą ir modernumą, tačiau viešojo sektoriaus politizavimo problema niekur nedingo.
Registrų centro istorija tapo beveik idealiu Lietuvos valstybės modelio atspindžiu. Pirma – institucija tyliai apauga interesų grupėmis, tada kažkas atranda „skaidrumo“ temą. Ateina visiems žinomi influenceriai ir nauji gelbėtojai, keičiami vadovai, kuriamos darbo grupės ir vėl žadamos reformos. Po kelių metų – naujas skandalas, naujas „skaidrinimas“, nauji gelbėtojai.
Blogiausia, kad šį kartą visa tai vyksta institucijoje, kuri saugo jautriausius valstybės duomenis. Tai nėra eilinė įstaiga. Tai viena svarbiausių valstybės infrastruktūros dalių. Tačiau politinė klasė ją dešimtmečius traktavo kaip dar vieną įtakos zoną. Beje, ar jums neateina į galvą mintis, kad visokie žukauskai savo „tyrimų“ duomenis pradėjo viešinti panašiu metu, kai jie pradėjo tekėti iš Registrų centro?
Todėl Registrų centro istorija iš tikrųjų nėra tik apie serverius, liūtį ar vieną kitą neskaidrų konkursą. Ji yra apie daug gilesnį dalyką – apie Lietuvos valstybės nesugebėjimą atskirti valstybės interesų nuo politinių interesų ir užtikrinti savo piliečių duomenų saugumą.
Valstybinės institucijos šiandien kaupia milžiniškus kiekius informacijos apie žmonių gyvenimą – nuo automobilių judėjimo, parkavimo ir mokėjimų iki pajamų, turto ar net sveikatos duomenų, o neretai dar teisės aktais įpareigoja kitas organizacijas perduoti jautrią informaciją per sistemas, kurių saugumas dabar jau kelia rimtų abejonių. Tačiau vos tik prabylama apie perteklinį duomenų rinkimą ar dalijimąsi, iš karto pasigirsta senas ir šviesuomenės labai mėgstamas argumentas: „Jei neturi ko slėpti, tai ko bijai?“
Tačiau esmė visai ne slėpime. Esmė – kiek iš tikrųjų saugūs tavo duomenys, kai prie jų gali prieiti dešimtys ar net tūkstančiai žmonių, galinčių juos peržiūrėti, kopijuoti, persiųsti ar panaudoti visai ne tam, kam jie buvo surinkti. Ir svarbiausia – ar tu pats apskritai kada nors sužinosi, kad kažkas tikrino tavo asmeninę informaciją, ir jei tai darė, tai kokiu tikslu?
Šiuolaikinė moderni valstybė prasideda ne nuo gražių pranešimų spaudai ar prezentacijų apie skaitmenizaciją. Ji prasideda nuo institucijų, kuriomis žmonės pasitiki net tada, kai lyja. O jei viena liūtis gali paralyžiuoti valstybės registrus ir kartu nuplauti visą politinę „sėkmės istoriją“, vadinasi, problema buvo ne vamzdžiuose. Problema buvo pačioje sistemoje.
Pabaigai čia labai tiktų Niccolò Machiavelli mintis: „Valstybės silpnumas pirmiausia pasimato tada, kai institucijos pradeda tarnauti ne valstybei, o tiems, kurie laikinai yra valdžioje.“ Ne pirmas skandalas Registrų centre eilinį kartą parodė, kad būtent taip šiandien gyvena Lietuva.
