Jonas G. Siaurukas
Parink nedorą teisėją jiems teisti…
Psalmės
Kartą kalbėjau su viena vokiete, išvaryta iš Prūsijos. Ji pasakė, kad „žydai grįžta į Vokietiją, žmonės jų labai bijo…“. Gal vokiečiams ir reikia jų bijoti, bet mums, lietuviams, ar verta?
Kai kuriose šalyse gali būti nuteistas, jei neigsi, kad Holokausto metu buvo sunaikinti 6 milijonai žydų (A. B. neseniai pasakė, kad tiek žydų tuo metu nebuvo visoje Europoje). Lenkijoje gali būti nubaustas, jei teigsi, kad lenkų tauta prisidėjo prie Holokausto.
Ar toks klausimas svarbus dabar Lietuvoje, kai R. Žemaitaitis yra persekiojamas galimai be jokio rimto pagrindo? Girdėjau gandus, kad ir „teisėsauga jau yra užvaldyta, nekalbant jau apie Seimą, žiniasklaidą…“
Apskritai kai kurių žmonių sąmonėje „žydų klausimui“ teikiama tiek reikšmės, kad tai jau beveik prilygsta jų demonizavimui. Du išsilavinę rusai kadaise man sakė, kad „žydai kentės dar kartą, nes susigrobė visą pasaulio auksą“. Kai sakiau, kad gal nereikia smurto, juk tai daug kentėjusi tauta, užtektų tik pinigus atimti (juokais sakiau), atsakė: „O mūsų ar nenaikino? O pinigų geruoju neatiduos…“
Gulėjau kartą ligoninėje su žmogumi labai įdomia pavarde. Jis man pasakė, kad žydai nekenčiami iš pavydo. Kitas, irgi ligonis, sakė, kad „Abramovičius yra Putino kasa“.
Ne tik „masinė sąmonė“ buitiniu lygmeniu „vertina“ žydų įtaką ir reikšmę istorijoje.
Antai A. Solženicynas savo knygoje „Du šimtai metų kartu“ akcentuoja didelę žydų įtaką visose gyvenimo srityse (iš tikrųjų anksčiau neproporcingai daug žydų dirbo verslo, medicinos, žurnalistikos ir kitose srityse). Žymus matematikas Šafarevičius savo „Trijų tūkstančių metų paslaptyje“ aiškinasi ir niekaip negali išsiaiškinti, kodėl žydai yra tokie galingi ir solidarūs, nors gyvena įvairiose šalyse, kalba skirtingomis kalbomis, vieni yra judaistai, kiti – netikintys, bet vis dėlto suvokia tautinę savastį ir yra labai solidarūs visame pasaulyje.
F. Dostojevskis pranašavo, kad žydai sukels komunistinio tipo revoliuciją (jo knyga „Velniai“ ir kt.) ir dėl to žus apie 100 milijonų žmonių. Panašiai mano ir kai kurie garsūs žydai. Pavyzdžiui, K. Marksas savo straipsnyje „Žydų klausimas“ (jo nebuvo partkomų bibliotekose) irgi siūlo atimti iš žydų pinigus ir taip juos „emancipuoti“ (padaryti lygius kitiems), o Levas Kovarskis rašo (žr. „Google“), kad tokie įtakingi asmenys kaip Hitleris, Torkvemada ir Žirinovskis buvo žydai. Teisingai šis psichoanalitikas teigia, kad net ir žydams, kaip ir kitoms mažoms tautoms, būdinga savinieka.
Dėl požiūrio į žydus žmones galima klasifikuoti į tris grupes: abejinguosius, žydniekius (niekinančius žydus ar nepripažįstančius jų tautos reikšmės) ir žydgerbius, kurie nori, kad žydų tauta klestėtų ir laimingai sugrįžtų į Sioną. Yra ir tokių, kurie pavydi žydams „baltu pavydu“, kaip Lietuvos politikas A. V.
Aš iš karto aiškiai pasakau savo poziciją: žydus reikia gerbti, padėti jiems kovoti už Tėvynę, bet nepataikauti jiems, labiau mylėti savus. O išgyventi reikia dėl visų mažų tautų išlikimo…
Mūsų Lietuva daugeliu požiūrių tebėra labai provinciali. Lietuviai nemoka vertinti nei savųjų, nei svetimųjų. Teigiama tai, kad Lietuvoje buitiniu požiūriu nėra nei per didelės pagarbos žydams, nei per didelės paniekos jiems. Taigi tikro antisemitizmo ir priežasčių jam kilti nėra. Vieni tebevadina žydus „žydeliais“, kiti – „žydeliokais“ (J. Baltušio prisiminimuose), nesupranta, kad būti žydu – ne mažiau garbinga, negu būti baltu. Beveik kiekvienas lietuvis žemdirbys visada save suvokė kaip stovintį aukščiau negu „koks spekuliantas ar turgaus kerėtojas“ (tai – ne tik apie žydus).
Bet ne visada nuomonė yra nepagarbi. Buvusi bendradarbė sakė, kad žydai turėjo tikrai keistų papročių, nes jai apie tai pasakojo jos teta (gal ne keistesnių negu krikščionių, kurie valgo savo Dievo kūną ir geria jo kraują?). Kita moteris sakė, kad net ir dėl keistų žydų papročių žydų nedera smerkti, „nes kiekvienas juk elgiasi pagal savo religiją“.
Visas tautas reikia traktuoti rimtai. Tautinis klausimas labai jautrus, jį sprendžiant reikia didelio proto ir dar daugiau krikščioniško humanizmo. (Čia iš karto – akmuo į krikščionių daržą: nederėtų taip „garbinti“ žydų, kaip tai daroma psalmėse, nes tai gali kvepėti „atvirkščiu nacizmu“, vienos nacijos išrinktinumo idėja ir taip pat skatinti antisemitizmą.)
Kuris klausimas politikoje svarbesnis – tautinis ar klasinis? Klausimas retorinis.
Neatsitiktinai juk „nacionalinio klausimo specialistas“ bolševikų partijoje paėmė valdžią ir buvo įgijęs neribotą galią.
Ką aš, eilinis lietuvis, žinau ar girdėjau apie žydus? Labai nedaug. Kartą pavėžėjau moterį, buvusią žydų tarnaite. Ji pasakojo, kad karo metu norėjo išgelbėti vieną labai gražią žydaitę (mėlynakę, šviesiaplaukę). Nepavyko, nes Švėkšnoje ją budriai saugojo lietuvis baltaraištis, kurio papirkti lašiniais ir namine nepavyko. Jos vyrą net buvo laikinai uždarę „už tvoros“.
Kitas atvejis: kaimietė moteris pasakojo, kad jų kaime buvo žydų žemdirbių šeima (tai gana retas atvejis). Karo metu du to paties kaimo išsigimėliai, ne aukščiausio protinio lygio bernai, užsirišę baltus raiščius, išsivedė tą šeimą priduoti vokiečiams (vienam žydų jaunuoliui pavyko išsigelbėti)…
Trečias atvejis. Bičiulis pasakojo, kad jis buvo mažas vaikas tada, kai pro jų kiemą lietuviai baltaraiščiai varė žydų koloną. Sustojo jų kieme duoti žmonėms atsigerti. Jo tėvas siūlė: „Paleiskite.“ Tie atsakė, kad „negalime, labai kalti yra“. (Prisiminkime, kad neseniai buvo įvykę Birželio 14-osios trėmimai į Sibirą.) Tėvas jiems sakė: „Tai rykščių duokite ir paleiskite.“ Nepaleido, gal negalėjo…
Taigi dalis lietuvių dalyvavo, gal kai kurie ir netiesiogiai, pagalbiniame Holokausto organizavime, jei ne vykdyme. Po karo beveik visi „žydšaudžiai“ buvo nuteisti, bet nei istorikai, nei žydai, nei lietuviai nemėgsta tos temos. Matyt, abiem tautoms yra dėl ko graužtis… Mat, kaip rašo Č. Iškauskas, ir už Hitlerį kariavo nemažai žydų, ir eichmanų buvo… Organizatoriai kaltesni už vykdytojus…
Didžiulis yra žydų (ir ne tik jų) gelbėtojų žygdarbis. Viena mano giminaitė, rizikuodama savo šeimos gyvybe, tada išgelbėjo žydą. Gal manote, kad jis jai padėkojo? Kartais ir žydai padėdavo lietuviams. Vieną giminaitį stalininių „valymų“ metu išgelbėjo žydaitė, pakeitusi jo tautybę ir pavardę… (Ji už jo ištekėjo.)
Lietuvių, kaip visos tautos, ir žydų (už bolševikų įvykdytą genocidą ir kitas nuodėmes), net vokiečių bei rusų kaltinti nederėtų, nes tikriems krikščionims neegzistuoja kolektyvinė, tautinė atsakomybė, kad ir ką skelbtų psalmės…
Net jei paaiškėtų, kad Hitleris tikrai buvo iš dalies žydas (vienas a. a. dzūkas sakė, kad Izraelyje matė paminklėlį A. Hitleriui. Gal iš laikų, kai nacionalsocialistai ir sionistai gerai sutarė, juk žydai negriauna savo praeities paminklų?), negalima būtų dėl to pasmerkti Einšteino ir Kristaus tautos. Nors Šafarevičius aiškina, kad žydų mokslininkų garbinimas yra perdėtas, bet ir jis pripažįsta, kad A. Einšteinas buvo labai protingas žmogus.
Skaičiau lietuvių kankintojo E. Rozausko „Documents Accuse“. Mane sukrėtė, kad iš žydų, prieš juos sunaikinant, buvo atimami muzikos instrumentai, kad buvo naikinami ir lunatikai. Įvairių tautų žmonės buvo įsivėlę į totalitaristų nusikaltimus… (Beje, Lenino vairuotojas buvo lietuvis, Stalino sargybinis – taip pat, o juk galėjo tuos tironus nudobti.)
Lietuvių tauta ir kitos tautos (prisiminkime karelus ir daugelį kitų) labai nukentėjo. Istorikai ieškos kaltųjų, bet vargu ar ras. Juk istoriją kuria patys istorikai… Gal todėl „kultūrininkai“ grūmėsi dėl valdžios, kad Kultūros ministerijai pavaldūs archyvai, kuriuose galima sutikti žmonių, kalbančių su akcentu… Dingsta bylos, taisomas ar naikinamas jų turinys… Lieka tik NKVD-istų ar KGB šmeižtas…
Vieni siūlo viską užmiršti, kiti – viską išsiaiškinti „iki galo“, treti daro biznį iš žmonių nelaimių. Mūsų Prezidentas atsiprašė žydų tautos vardu… Kas lietuvių tautos atsiprašys?
Žydai išgyvens, tikiuosi. Žemaitaičiai, be abejo, bus nuteisti. Žmonės sakys: nėra ir nebus pasaulyje teisybės. Lietuviai negins savo tautiečių taip, kaip žydai, nes net jų vaikai vis dažniau krikštijami nebe Vytautais ar Birutėmis… Lietuviškos dainos buvo renkamos tik sovietmečiu ir prieš karą…
Bet dėl viso šito mes patys labiausiai kalti. Esame bailiai, prisitaikėliai, parsidavėliai, o mūsų politikai ir vadovai – labai riboti ir provincialūs žmoneliai. Diplomų turi daug, bet darbai dažnai biurokratiniai, niekiniai.
Net ir „aukšto lygio“ inteligentai, kai pažiūri iš arčiau, kartais džiaugiasi, kad kaimyno karvė duoda mažiau pieno, ir net pagatavi pamušti jai koją, jei ji įlindo į svetimą daržą. Aukso Veršio dievas ir mus pavergė.
Laikykitės, žydai, ir padėkite mums, Lietuvai, išlikti lietuviškai, išsaugoti Lietuvių tautos Sąjūdžio laisvės svajonių rūmus.
Vokiečiai rado sprendimą – ėmė visokeriopai remti Izraelį. Bet… ar visada pinigai reiškia tikrąjį draugiškumą? Ar pataikūnas lengvai nevirsta priešu? Ar būdami maži ir mes turime pataikauti šio pasaulio galingiesiems? Kartais persekiojimas už tariamą antisemitizmą virsta antisemitizmo skatinimu… Keista, kad tiek mažai žydų gina Žemaitaitį.
Žemaitaiti, Jūs neparodėte tikram Lietuvos politikui būdingų savybių, negynėte tinkamai lietuvių tautos ir laisvų žmonių laisvės, kai buvote valdžioje. Bet nepakenčiama yra tai, kad Lietuvoje žmogui nepadedama ir galima nukentėti už nieką, o kartais net ir už gerą darbą…
Lietuviai skriaudžia lietuvius. Vienoje šeimoje artimieji neduoda veiksniam saviškiui asmens dokumento, jis negali keliauti, atsidaryti banko sąskaitos, gauti medicininės pagalbos… Gal tikisi gauti papildomą pragyvenimo šaltinį sau? Ir mūsų valdžia operatyviai negina to suaugusio vyro teisių. Žydai taip nedarytų, iš protingo – mišiuginą… Iš tautiečio – nepatriotą. Izraelyje net moterys gina savo šalį.
Antisemitizmo šaknys senos, bet nėra gilios, o didžiųjų rašytojų „paslapties“ ieškojimas – bevaisis. Visos tautos yra Dievo išrinktos (K. Kaukas?), o psalmių „mokslą“, neseniai girdėjau per žydų televiziją, jie patys jau vertina kritiškai, kaip ir pačią pabėgimo iš Egipto bei svetimų žemių užkariavimo istoriją. Žydai iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų tautų, o pasakos yra tik pasakos.
Bet jos kartais turi didelę įtaką tautoms…
Ar pakvies koks nors pranašas lietuvių tautą grįžti namo? Ar bus suteikta pasaulio klajokliams vieta gyventi, neskriaudžiant kitų tautų? Nes tai, kas vyksta, yra ne kas kita, o globalistinis nacizmas, naujos pasaulinės imperinės supernacijos kūrimas. Ar tik žydai dėl to kalti? Kosmopolitizmas labai pavojingas ir žydų tautai. Ir kai kurie žydai tai jau supranta…
Baigsiu linksmiau. Viena lietuvė turi tik lašelį žydiško kraujo, bet yra protinga, gerai moka skaičiuoti. Aiški genų įtaka. Žydai moka vertinti padėtį, protą.
Kartą minėtas dzūkas sovietmečiu „kombinavo“. Nepasidalino pinigais, girtas pasakė: „Per mažai jus šaudė Hitleris…“ Draugai parašė skundą. Nusiminęs ėjo, nes „buvau nepartinis ir kvailas“, sutiko kitą žydą, kuriam buvo padėjęs. Tas sutvarkė visą tą reikalą… Nors Samuelis Tacas rašo, kad net žydai kartais nebūna solidarūs, bet tą kartą žydas buvo solidarus su lietuviu, jam padėjo. Yra ir daugiau tokių pavyzdžių.
Žydai jau suvokia savo genus. Kartą žydė, pamačiusi mergaitę raudonais plaukais, pasakė: „Šita yra mūsiškė“, o apie juodaplaukę pasakė: „Tai tik paprasta rusų mergina.“
Žydai jau nebėra viduramžiški. Dauguma jų ir kultūriniu, ir genetiniu požiūriu labai artimi mums, europiečiams. Tarp jų plinta mokslinis požiūris į žmogų, be prietarų. Žiūrėkite RTVi.
Tai – didelė ir svarbi tema. Atsiprašau, kad taip menkai ją paanalizavau. Daug darbo turi istorikai, sociologai, etnologai, religijotyrininkai, antropologai genetikai, ekonomistai ir kiti. Bet pirmiausia atsigręžkite veidu į Lietuvą, broliai, net ir Lietuvos žydai, nes mes, lietuviai, nykstame galbūt sparčiausiai Europoje.
O žydams gal pasiseks, nes jie yra viena stipriausių pasaulio tautų. Nepavydėkime, mokykimės iš jų. Ir padėkime jiems, jei ką nors išmanome geriau. Juk ir jiems reikia pasimokyti diplomatijos…
