Raimundas Kisielius
Viešojoje erdvėje buvo paskelbta, kad Turkijos Respublikos Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas NATO viršūnių susitikimo metu Lietuvos Respublikos Prezidentui padovanojo revolverį. Vėliau buvo pranešta, kad šis ginklas perduotas Prezidentūrai ir bus joje eksponuojamas.
Kaip piliečiui man kilo paprastas teisinis klausimas – kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu šis šaunamasis ginklas pateko į Lietuvos Respubliką?
Tai nėra politinis klausimas. Tai nėra kaltinimas. Tai nėra bandymas iš anksto daryti išvadą, kad buvo padarytas įstatymo pažeidimas. Tai – klausimas apie teisės taikymą.
Todėl vienu metu kreipiausi į Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliariją, Policijos departamentą ir teisėsaugos institucijas. Visoms pateikiau tuos pačius esminius klausimus: kas įvežė ginklą į Lietuvą, kokiu teisiniu pagrindu jis buvo įvežtas, ar buvo reikalingi leidimai, kas yra teisėtas jo valdytojas, ar kartu buvo įvežti šaudmenys ir kokia konkreti teisės norma buvo taikyta.
Pirmasis išsamiau atsakė Policijos departamentas.
Jame paaiškinta, kad revolveris buvo įteiktas ne Gitanui Nausėdai kaip privačiam asmeniui, o Lietuvos Respublikos Prezidentui kaip valstybės vadovui. Taip pat nurodyta, kad ginklą po įteikimo perėmė Vadovybės apsaugos tarnyba, o jo apskaita, gabenimas ir saugojimas organizuojami vadovaujantis šios tarnybos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais bei vidaus procedūromis.
Policijos departamentas taip pat pažymėjo, kad pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 5 dalį specialiojo statuso subjektų veiklai taikomi jų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir jų vadovų priimti teisės aktai, todėl departamentas nevertina Vadovybės apsaugos tarnybos veiksmų, susijusių su šio ginklo perėmimu, gabenimu ar saugojimu.
Tai buvo pirmasis konkretus teisinis argumentas.
Tačiau ir šiame atsakyme nebuvo nurodyta, kuris konkretus įstatymo straipsnis reglamentavo būtent šio revolverio įvežimą į Lietuvos Respubliką ir kokiu teisiniu pagrindu jis kirto valstybės sieną.
Lygiagrečiai pateikiau pareiškimą policijai, prašydamas procesine tvarka patikrinti šias aplinkybes.
Pareiškime aiškiai nurodžiau, kad neteigiu, jog Prezidentas ar kitas konkretus asmuo padarė nusikalstamą veiką. Prašiau tik nustatyti faktus – kas įvežė ginklą, kokiu būdu jis pateko į Lietuvą, ar buvo reikalingi leidimai, ar jie buvo išduoti, kas yra teisėtas ginklo valdytojas ir kokiu teisiniu pagrindu jis šiandien laikomas Prezidentūroje.
Policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Nutarime konstatuota, kad revolveris yra valstybės turtas, perduotas Prezidento kanceliarijai, ir kad visų procedūrų buvo laikytasi.
Tačiau tame pačiame nutarime nurodyta, kad mano prašytų aplinkybių tikrinimas yra perteklinis.
Todėl man liko neaišku, kokiais konkrečiais dokumentais ir kokiomis teisės normomis grindžiama išvada, jog visų procedūrų buvo laikytasi, jei pačios prašytos aplinkybės nebuvo tikrinamos.
Paradoksalu, tačiau paskutinis atsakymas atkeliavo iš Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos.
Jis buvo trumpiausias iš visų:
„NATO viršūnių susitikimo metu dovanotas ginklas yra registruotas teisės aktų nustatyta tvarka.“
Po kelių kreipimųsi į skirtingas valstybės institucijas, po Policijos departamento paaiškinimo ir po procesinio policijos sprendimo galutinis atsakymas į piliečio užduotus klausimus teliko vienas sakinys – apie registraciją.
Tačiau registracija nėra tas pats, kas įvežimas!
Iki šiol negavau atsakymo į pagrindinį klausimą – kokia konkreti teisės norma buvo taikyta įvežant šį revolverį į Lietuvos Respubliką.
Neteigiu, kad ginklas buvo įvežtas neteisėtai. Tačiau taip pat nemanau, kad teisinėje valstybėje piliečiui turėtų pakakti bendro pobūdžio patikinimų, jog „viskas atlikta teisėtai“, neparodant konkretaus teisinio pagrindo.
Valstybės institucijų autoritetą kuria ne jų statusas. Jį kuria motyvuoti sprendimai. Aiškūs atsakymai. Gebėjimas parodyti, kokia teisės norma buvo vadovautasi.
Ši istorija man jau seniai nebėra apie vieną revolverį. Ji yra apie valstybės ir piliečio santykį.
Kai pilietis užduoda konkrečius, teisės normomis pagrįstus klausimus, o vietoj konkrečių atsakymų gauna bendro pobūdžio deklaracijas arba paaiškinimą, kad prašomų aplinkybių tikrinti nereikia, neišvengiamai susidaro įspūdis, jog pasirinktas lengviausias kelias.
Italai tam turi seną posakį – dolce far niente. Pažodžiui jis reiškia „saldų nieko neveikimą”.
Šią frazę vartoju ne kaip kaltinimą konkretiems pareigūnams, o kaip metaforą institucinei laikysenai, kai į konkretų teisinį klausimą atsakoma tiek, kiek pakanka užbaigti susirašinėjimą, tačiau ne tiek, kad būtų išsklaidytos visos abejonės.
Tai, mano nuomone, nėra skaidrumas. Tai nėra atviras dialogas su piliečiu. Ir tai nėra toks valstybės institucijų veikimo standartas, kokio tikimės demokratinėje teisinėje valstybėje.
Todėl šiandien svarbiausias klausimas man jau nėra apie revolverį. Svarbiausias klausimas yra apie valstybę.
Ar tikrai tokia yra mūsų deklaruojama teisinė gerovės valstybė?
