Lijana Lekavičienė,
Šilutės rajono savivaldybės tarybos narė
Lietuvoje nuolat girdime tą pačią pastrigusią plokštelę – „demografinė krizė“, „mažas gimstamumas“, „per daug mirčių“. Kalbama apie tai rimtai, bet viskas ir lieka tame pačiame „reikia“ lygyje.
Ir dažniausiai viskas bandoma suvesti į pinigus – išmokas, lengvatas, kompensacijas. Taip, tai svarbu. Ir net labai svarbu. Bet ar tikrai viskas remiasi tik į pinigus? Ar tikrai vien finansais sukursime norą kurti šeimą?
Gal pradėkime nuo paprastesnio, bet gilesnio dalyko: pagarbos šeimai.
Šeima neturėtų būti tik statistikos eilutė ar problema (o dabar taip ir atrodo), kurią reikia „spręsti“. Tai yra vertybė. Tai yra pagrindas, ant kurio statoma visuomenė. Jei norime pokyčio – turime keisti ne tik politiką, bet ir požiūrį.
Pradėkime nuo mokyklos. Nuo pirmų dienų vaikams reikia kalbėti ne tik apie karjerą, pasiekimus ar savirealizaciją, bet ir apie šeimą kaip vieną svarbiausių gyvenimo dalių. Ne kaip pareigą, o kaip vertę, džiaugsmą, pilnatvę. Kad kurti šeimą yra gražu, prasminga ir verta. Tegul vaikai nuo mažens „užkoduojami“ suprasti, kad šeima – tai siekiamybė, o ne atsitiktinis gyvenimo scenarijus.
Tačiau būkime atviri – vien šeimose to neišspręsime. Kai aplink tiek skirtingos, dažnai prieštaringos informacijos, kai viešoji erdvė formuoja visai kitokius prioritetus, vien tėvų pastangų tiesiog neužtenka. Vaikai auga ne vakuume – juos formuoja ir mokykla, žiniasklaida, socialiniai tinklai, vieši pavyzdžiai.
Gal į problemos sprendimą politikai turėtų įtikinti prisidėti spaudos atstovus.
Pažiūrėkime ir į viešąją erdvę. Spaudoje – ištisos publikacijos apie nieką: Pikul ir jos tuštybės, kuo kvailiau apsirengę ir save „žvaigždėmis“ laikantys veikėjai, nuolatinis vienalyčių santykių vaizdavimas tik per „pūkuotą“, idealizuotą prizmę (jų jau ir vaikiškuose filmukuose). Bet kur šeimos? Kur realus, tikras gyvenimas?
Neseniai mačiau gražų pavyzdį, kuris sužavėjo, – Andrius Rimiškis su besilaukiančia gražuole žmona atskleidė, kas gims. Po to buvo kelios publikacijos. Gražu. Bet kodėl tuo viskas ir baigiasi? Kodėl nėra straipsnių apie tai, kaip šie tėvai myli savo dukras? Kodėl nėra interviu su Andriaus žmona, kur ji, kaip būsima mama, pasidalintų laukimo džiaugsmu, emocijomis, tikru gyvenimu?
Kodėl viešoje erdvėje tiek mažai to, kas iš tiesų gražu, tikra ir įkvepia?
Jei norime daugiau gimstančių vaikų, turime kurti aplinką, kurioje šeima yra matoma, gerbiama ir vertinama. Kur ji nėra nustumta į paraštes, o tampa pavyzdžiu ir įkvėpimu.
Pasikartosiu – ne viskas remiasi į pinigus. Remiasi į vertybes. Į tai, ką rodome, ką akcentuojame ir ką laikome svarbiu.
Gal jau užtenka būti stadijoje „reikia“. Daugiau – realaus dėmesio ir pagarbos šeimai. Nuo to viskas ir prasideda.
