Jonas Ivoška
Įdomu, kad demografinė būklė mūsų šalyje jau atkreipė ir valstybės viešojo sektoriaus darbuotojų dėmesį. Net sunku patikėti, kad valstybinėse institucijose žmogiškieji ištekliai pradėti vertinti ne tik kaip ekonominiai, bet ir kaip krašto saugumo veiksniai. Gana ilgai valstybės viešajame sektoriuje vyravo nuostatos, kad saugumo priemonių vertinimui tauta nepribrendusi, duodant suprasti, kad „valdžia“ protingesnė už tautą. Todėl buvo lyg ir nepatogu protingai „valdžiai“ rūpintis „banaliais“ tautos gausinimo reikalais, prioritetiniais šeimos politikos pagrindais skatinant vaikų gimstamumą.
Pastebėtina, kad pastaruoju metu tai vienas, tai kitas mūsų formalusis lyderis pasiūlo vaikus auginančius tėvus atleisti nuo pajamų mokesčio arba mamai vaiko priežiūros laikotarpiui mokėti algą su visomis socialinio draudimo garantijomis. Tačiau vis susiduriama su finansavimo šaltinių problema, baiminantis, kad nukentės krašto gynybai reikalingi finansiniai ištekliai.
Paprastai sėkmingomis paskatomis laikomos tik tokios, kurioms naudojamos „pyragėlio“ ir „botagėlio“ priemonės. Todėl turėtų būti taikomos ne tik finansinės paskatos kelis vaikus auginančioms šeimoms, bet ir mokestinės prievolės bevaikiams asmenims. Pavyzdžiui, neturintys vaikų moterys ir vyrai nuo 25-erių iki 45-erių metų amžiaus privalo mokėti bevaikio asmens mokestį.
Tai nėra jokia diskriminacija, nes asmuo, pretenduojantis gauti senatvės pensiją, turi žinoti, jog kažkas jam mokamos pensijos gavimo laikotarpiu turės uždirbti tas lėšas. Jeigu savo laiku tuo tinkamai nepasirūpinai, tai turi prie pensinių fondų prisidėti papildomomis mokestinėmis prievolėmis. Juk tai neprasilenkia su socialinio teisingumo principais.
