Sigutis GEDUTIS
Tarybiniais metais, o ne sovietmečiu (taip rašydami bent laikraščiuose gerbkime savo Valstybinę kalbą) sklandė anekdotas, jog Čekoslovakija įsteigė Jūros ministeriją. Tarybų Sąjungoje pasijuokė, replikuodami, kad, girdi, kam jums tokia ministerija, jeigu jūs jūros neturite? Į tai čekoslovakai atsikirto klausimu: „O kam jums Kultūros ministerija, jeigu pas jus nėra kultūros?“
O dabar mąstau, ar Lietuvai reikalinga Kultūros ministerija, jeigu neturime ko skirti ministru, jeigu juo skiriamas bet kas? Ar tam tinka toks žmogus, kuris, kaip neįmanydamas, kabinėjasi prie lietuvių kalbos gynėjų, kaip girtuoklis prie jam kelią pastojusio stulpo…
Gal pamenate, kaip ankstesni Kultūros ministrai niekada neužkliudydavo Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos vadovų, nes šie tyliai sau leisdavo dienas kabinete ir viešai nepasisakydavo Valstybinės kalbos klausimais. Ir net kai buvusi prezidentė D. Grybauskaitė paleido apyvarton savo nevykusius naujadarus, inspektoriai tyliai nurijo kalbos taisyklių darkymą. Tiesiau sakant – nesukrūpčiojo, kad nepatektų ponios nemalonėn.
O štai Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos viršininku pradėjus dirbti Audriui Valotkaisu ministrais visai nesiseka. Vis ar apskundžiamas, ar kitaip užkliūna, kad stropiai saugo ir gina tą mūsų mielą kalbą. Ko tik nedarė su juo konservatorių vadovaujamoj Vyriausybėj Kultūros ministru pabuvęs liberalas Simonas Kairys. Kaunietis, bet žemaitis iš Telšių. Rodos, su motinos pienu turėjo įgyti pagarbą kalbai, nes jo gimdytoja ne tik lietuvių kalbos mokytoja, bet ir eilėraščius rašanti santūri ir taiki moteris. Bet jei tiesa, tai tėvas buvęs ne ypatingai koks tarybinis milicininkas… Ar jo genai nebus užvaldę sūnaus smegenis, nes šis su kultūra mažai bendro teturėjęs žmogus, jeigu šitaip niekino pasaulinio garso režisierių lietuvį Rimą Tuminą, nusirisdamas iki to, kad jį palygino su …girtu rusų kareiviu… O paskui „užsisėdo“ ant Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos vadovo. Koktu buvo klausytis nusišnekančio ministro žodžių. Argi šį liberalą Liberalų sąjūdis bandys prakišti į Kauno miesto merus? Tai jau amen būtų Laikinajai sostinei.
Menkai gudresnė ir dabartinė ministrė, socialdemokratė Vaida Aleknavičienė. Apsvaiginta šuolio iš rajono vicemerės į ministres ir išsibaigščiusi kultūrininkais pasivadinusios minios mitingų, naujoji kultūros šefė taip rimtai reagavo į skundą, kad lietuvių kalbos žinovas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto dėstytojas, beje, studentus mokantis stilistikos, žodžius čigonas ir negras pavadino vartotinais, net komisiją sudarė Valstybinės kalbos komisijos viršininko „nusižengimui“ tirti. Būtų rimtesnė, tai būtų pakakę patarėjų paprašyti surasti Lietuvių kalbos žodyną, ir pati būtų pasiprotinusi. O komisijoj irgi buvo žmonių, kurie nuo tų mitingų dalyvių šūkaliojimų krūpčioja. Todėl nekaltam „kaltininkui“ skirta drausminė nuobauda.. Žinos, kad Lietuvos Respublikoj būti lietuvių kalbos gynėju yra pavojinga. Linguok į taktą, kad dabar svarbiausia ne Valstybinė kalba, o minios dievaitė Monika iš ėlertė, iš biudžeto gaunami milijonai, Monikos įspūdinga alga ir jos mylimi laidų vedėjai. Gi auditas, Valstybė kontrolė ir visa kita – verti apvalaus nulio.
Tik mažas procentėlis Lietuvos žmonių mitinguoja, rėkauja, necenzūrinius žodžius laido ir tokiais pat dabina savo plakatus. O tikrosios kultūros tikrieji kūrėjai dirba teatruose, miestų, rajonų, miestelių ir kaimų kultūros centruose, bibliotekose, muziejuose ir kultūrina tautiečius. Bėda tik sostinėj, kur privisę partijų kaip blakių ir per tą jų gausą prie valdžios pripuolusiosios nesugeba KULTŪRAI surasti išmanantį vedlį. Kultūros ministerijos reikia, bet jei nėra kam jai vadovauti, tai ji naikintina.
Jeigu vertintume kultūrą per mitinguotųjų viešai rodomą moralę, žodyną ir veiksmus, tai Lietuva – bekultūrė valstybė ir jai pakaktų kokio padalinio ėlertė viduje? Juk dabar visi „kultūrininkais| pasivadinę šauliai-rėksniai susitelkę ginti savo dievaitę… O valstybės valdžia, pradedant prezidentu, seimu ir vyriausybe, pridedant ir prokuratūrą, kaip nukaršę senoliai, drebantys nuo mitinguotojų alaso.
Argi padėtis be išeities? Lietuva neturi valstybinio laiikraščio. Gali neturėti ir radijo ir televizijos, keistai vadinamo visuomeniniu transliuotoju, nors jį užvaldė grupuotė. Tame transliuotojuje – tik 80 mln. mokesčių mokėtojų eurų, neskaitant kitų išlaidų. Kas atsitiktų, jei valdžioj būtų ryžtingų žmonių ir tą naštą nuo valstybės sprando nuimtų. Nebeišleistume tų 80-ties milijonų, kiek būtų besidžiaugiančių ryžtinga valdžia. Daugybė žmonių nei to radijo žiūri, nei televizijos. Juk yra pasirinkimas – kitų TV ir radijų studijų. Na, ten per pertraukas rodo reklamą ir pragyvenimui užsidirba. Tos reklamos prasideda ir pasibaigia. Nebebūtų LRT, tegu būtų MRT…
Skaudžiau, kai Lietuva neteko Mažeikių naftos, Ignalinos atominės elektrinės, žvejybos laivyno, daugybės stambių įmonių, fabrikų, gamyklų. Bet valstybė tebėra, jeigu kalbą išsaugos, tai dar kurį laiką išliks. Be LRT naštos bus lengviau. Pagal tą posakį: „Boba iš ratų, arkliams lengviau traukti“. Juk mūsų valdžia į savo piliečius žiūri kaip į darbinius arklius. Taigi.
