„Nuo senovės lietuviai pavasarį šventė Gamtos – visa, kas gyva, atbudimo, prisikėlimo šventę. Velykos yra pavasario šventės pakėlimas į žmogaus dvasios lygmenį, į žmogaus sielos prabudimą – Prisikėlimą.“ (Aleksandras Žarskus)
Režisierius Saulius Varnas
Kažkada perskaičiau tokią frazę: „Mes gyvename pasaulyje su virš galvos uždarytu dangumi, o po kojomis atsivėrusiu pragaru.“ O didis persų poetas sufijus Rumi yra užrašęs tokius žodžius: „Pasaulis, kuriame gyvename, tėra tik kalėjimas girtiems.“
Galvoju, kad abu jie buvo teisūs – ir vienam, ir antram skaudėjo širdį dėl to, koks pasaulis juos supo, kokiam pasauliui jie leido atsirasti.
Iš istorijos žinome, kad graikų filosofas Heraklitas verkė dėl žmogaus daromų kvailysčių, o kitas, taip pat ne mažiau garsus graikų filosofas Demokritas, juokėsi iš tokių pačių žmonių kvailysčių. Kaip turėtume šiandien elgtis mes – juoktis ar verkti? Nes abu aukščiau mano pacituoti vertinimai atspindi ir mūsų tikrovę.
Mes vis dar laikome save krikščioniškojo pasaulio dalimi, bet ar mes išpažįstame tiesas, kurias Kristus skelbė per savo mokinius, ar laikomės Dešimties Dievo įsakymų? Pabandykime pasikalbėti apie tai šių šventų Velykų proga, kol dar esame gyvi – tai yra kol dar turime tokią galimybę kalbėti apie mūsų dvasinio prisikėlimo galimybę.
Sutinku, kad mes esame pastoviame pokyčių – pasirinkimo – procese, ir ar tai vyksta mūsų valios pastangų dėka, ar vien tik išorinių gamtos jėgų poveikio dėka, tai jau nėra taip svarbu. Gamta juk nėra bedantė – ji nėra pasyvi ir ji skatina pasikeitimus gamtoje, o mes juk ir esame tos gamtos dalis, todėl privalome įdėmiai klausytis gamtos balso.
Kaip žinome iš Biblijos, Adomas, atsikandęs nuo pažinimo medžio obuolio, buvo išvarytas iš Rojaus – galima sakyti, kad vardan žinių, pažinimo jis pats pasirinko išeiti iš Rojaus, o išėjus paaiškėjo, kad žmonija visiškai neįgali mokytis.
Kaip žinome iš Senojo Testamento, Adomo sūnus Kainas nužudė savo brolį Abelį, o juk to žudiko Kaino palikuonys tai mes visi ir esame. Mes tęsiame jo pradėtas žudynes ir kas kartą tai darome vis ciniškiau, išradingiau ir masiškiau.
Didysis tvanas turėjo išvalyti žemę nuo žmonijos pridarytų nuodėmių, ir, kaip žinome iš to paties Senojo Testamento, žmonija buvo Dievo pasmerkta sunaikinimui. Kristus, savo atėjimu į žemę, prisiėmė išpirkti tą Adomo kaltę – tą pirmapradę Adomo nuodėmę už suvalgytą vaisių nuo pažinimo medžio.
Taigi Kristus savo mokymu, nusižeminimo pavyzdžiu, pagaliau savąja auka mirti ant kryžiaus padarė didelę įtaką žmonijos istorijos vystymuisi ir pačios Meilės religijos – krikščionybės – atsiradimui, ir vos ką nors pašalinus iš Kristaus mokymo, tuojau pat patenkame į Epšteino salą, nes jeigu Kristaus nėra, tai nebėra ir kas apsaugo mus nuo tos Epšteino salos. Jeigu Kristaus nėra, tai nebėra ir nuodėmės. Todėl žmonių žudynės – karai pasaulyje – šiandien jau nebeskaitomos nuodėme ir Dievo įsakymas NEŽUDYK mums jau nebegalioja, nors Dievas savo Dešimties įsakymų neatšaukė.
Žmonijos istorija – per kitą prizmę
Pabandykime pažiūrėti į žmonijos istoriją, vadovaudamiesi ne Senojo Testamento, bet kita informacija, kad žmonija buvo sukurta kitų civilizacijų atstovų, kad keturios civilizacijos davė savo genus mūsų žmonijai sukurti.
Vietinėms atrinktoms devynių primatų poroms buvo duoti genai:
Burchado civilizacijos atstovų – 30 %,
Tumisoto civilizacijos atstovų – 20 %,
Silbetto civilizacijos atstovų – 5 %.
Buvo genetiškai paveiktos devynios primatų poros ir visos tos devynios poros gyveno taip vadinamame „Rojuje“ – tai yra ateivių iš kitų planetų, kitų civilizacijų stovykloje, kurioje augo daug ir įvairių vaismedžių, bet vieno medžio vaisiai buvo skirti tik Burchado atstovams smegenų veiklai aktyvinti. Tie vaisiai, kaip maistas, žmonėms buvo nuodingi – tiesiog pavojingi jų gyvybei, ir todėl toms devynioms poroms – žmonijos pradininkams – buvo kategoriškai uždrausta tuos vaisius nuo pažinimo medžio valgyti ar net ragauti.
Silbetto atstovai buvo nepatenkinti įvykusiu eksperimentu, nes buvo panaudota tik penki procentai jų civilizacijos atstovų genų. Vyko daug ir įvairių debatų. Silbetto atstovai siūlė net sunaikinti eksperimento rezultatus – tai yra tuos naujuosius planetos gyventojus – ir pradėti naują eksperimentą, kuriame jų genų procentas būtų vienodas su kitų civilizacijų atstovais. Taip pat buvo siūlomas ir kitas variantas – leisti jiems vieniems iš vietinių primatų išvesti savąją rūšį, panaudojant tik jų genus, bet tarpžvaigždinės tarybos komisijos nariai nepalaikė nė vieno iš tų siūlymų, argumentuodami tuo, kad ateityje tarp tų skirtingų grupių kiltų žudynės – karai.
Tada Silbetto atstovai sugalvojo pergudrauti visus ir slaptai pasiūlė naujai sukurtiems Žemės gyventojams paragauti nuo pažinimo medžio vaisių, aiškindami, kad tai yra tie vaisiai, nuo kurių jie įgytų tokį pat žinojimą, kaip ir tie dievai, kurie juos čia globoja ir moko. Taigi suvalgyti vaisių įpiršo reptiloidai, todėl Biblijoje ir minimas žaltys.
Taigi, kai tie naujieji Žemės gyventojai paragavo vaisių nuo pažinimo medžio, jie neteko sąmonės ir būtų mirę, jeigu laiku kažkas iš Burchado atstovų nebūtų pastebėjęs, kas įvyko. Pavyko nukentėjusiuosius grąžinti į gyvenimą, bet buvo nuspręsta, kad dėl pažado, taisyklių nesilaikymo visus naujuosius Žemės gyventojus dera iškeldinti iš to taip vadinamo Rojaus – ateivių įrengtos stovyklos – ir perkelti juos už stovyklos teritorijos ribų.
Šio pasakojimo tąsa kaip ir Senajame Testamente – susipriešinimas, karai tapo nesibaigiančiais žmonijos palydovais. Istorija mūsų nieko neišmokė, nes esame arba negabūs mokytis, arba sąmoningai provokuojame karus, žudynes, nes kažkam tie karai yra naudingi.
Kitų planetų civilizacijos, kurios turi bazes čia, Žemėje, ir atlieka mokslinius tyrimus, stebi mūsų vystymosi procesus ir teikia įvairaus pobūdžio konsultacijas per ekstrasensus, turinčius kontaktą su tomis civilizacijomis. Jie teigia, kad jeigu Žemės gyventojai sugebėtų:
5 metus nekariauti,
5 metus nevykdyti mirties bausmių,
5 metus nežudyti negimusių kūdikių (nepraktikuoti abortų),
tai išpildžius tas sąlygas mums būtų atvertos technologijos, kuriomis naudojasi tarpžvaigždinės Sąjungos atstovai, ir mes galėtume tapti net jos nariais. Tikrai niekam nebereikėtų kariauti dėl naftos ar kitų energijos šaltinių, religinių nesutarimų, atsivertų galimybės tarplanetiniams skrydžiams ir t. t.
Po taip vadinamo Dievų karo, vykusio prieš dvylika tūkstančių metų, kai Silbeto civilizacijos atstovai užpuolė Žemę ir ne tik Žemę, kai dalis Žemės gyventojų buvo išgelbėta ir perkelta į Dissarų planetą, kur ir dabar jie gyvena ir yra panašūs į mus.
Jeigu juos aprengtume mūsų rūbais, gatvėje mes jų neatskirtume nuo šių dienų Žemės gyventojų.
Šiandieninis pasaulis – šokis ant Evangelijos
Galvoju, kad tas mano pasakojimas neturėtų įnešti sumaišties žmonių protuose ir širdyse. Jis neneigia Dievo egzistavimo, kaip neneigia ir Kristaus mokymo. Tai tik bandymas pasiaiškinti žmonijos atsiradimą ir perduoti informaciją dar vienos iš ezoterinių mokyklų atstovų.
Šiandien Dievo įsakymus mes bandome pakeisti kitais – keičiame juos savo nuožiūra ar net vadovaudamiesi dirbtinio intelekto patarimais. Pasirodo, kad jau net parlamentarai priiminėja sprendimus vadovaudamiesi dirbtinio intelekto patarimais. Tačiau mes privalome prisiminti, kad dirbtinis intelektas neturi sąžinės. Jis lengvai gali patarti, kaip greitai būtų galima išspręsti daugelį problemų – pavyzdžiui, vargšų, neturtėlių ar neįgaliųjų.
Jis lengvai galėtų pasiūlyti, kad visus neturtėlius galima nužudyti ir taip problema būtų išspręsta, nes dirbtinis intelektas nemąsto sąžinės kategorijomis. Kas gali patvirtinti ar paneigti, kad auksinio milijardo idėja nėra pradėta įgyvendinti Žemėje ar kad ritualinis žmonių aukojimas šiandien nebepraktikuojamas?
Tai, ką matome, kas vyksta šiandien pasaulyje, galima sakyti, yra savotiškas šokis ant Evangelijos, bet baimės akivaizdoje visiems teks nusiimti kaukes. N. Gogolis rašė: „Mes visi privalėsime atsakyti prieš tą tikrąjį Revizorių“.
Atėjo laikas sakyti tiesą ir tik tiesą… Privalu tai daryti atvirai, o ne Ezopo kalba, nes kai šiandien melas pateikiamas aistringai, pačiam kalbančiajam tikint tuo, ką jis sako, tai toks melas, deja, jau priimamas kaip tiesa.
Privalome nepamiršti, kad visa Dievo kūrinija yra savotiška liturgija ir kiekvienas žmogus – tiek vargšas, turtingas, neįgalus ar sveikas valstybės vadovas – Dievui yra vienodai brangus ir reikalingas.
Kadangi mes Žemėje jau sugebėjome susikurti pragarą ir seniai jau vaikštome po jį, todėl žmogus ir pavargo būti žmogumi. Baltas žmogus jau tampa išnykstanti būtybė: nebenori keistis, o transhumanizmas tik dar labiau paspartins žmonijos degradaciją ir ves į susinaikinimą. Išsivadavimas nuo darbo, gyvenimo trukmės prailginimas, keičiant žmogaus organus, žadins nebent tik žemas aistras bei turistavimo poreikį.
Po dvasinės eutanazijos seka fizinė
F. Nyčė išmoko rusų kalbą vien dėl to, kad galėtų skaityti F. Dostojevskį, nes visa rusų literatūra – tai Evangelijų komentarai. Visa ji persmelkta meile vargšams – tam mažam žmogui.
Materialistų požiūriu pasaulis, kaip ir gyvybė Žemėje, atsirado savaime. Deja, bet niekas iš nieko savaime neatsiranda, kaip ir literatūra negimsta savaime. Ji, kaip taisyklė, būna iškentėta… F. Kafka rašė: „Tik tada, kai pripažįstama, kad Dievas yra, klausimai KAM ir KODĖL įgyja prasmę“. Visada buvo teigiama, kad šis Dievo sukurtas pasaulis yra blogas – neteisingas, ir mes, žmonės, jį ištaisysime – Žemėje sukursime Rojų.
Kol Žemėje buvo du lageriai – socialistinis ir kapitalistinis – tai buvo pasaulėžiūrų konkurencija, o kai komunizmo idėjos atstovai kapituliavo, pasaulyje įsigalėjo jėgos, materijos kultas, todėl šiandien matome visišką nužmogėjimą.
„Dievas mirė ir jūs patys Jį nužudėte“, – rašė Fr. Nyčė, o Čestertonas kalbėjo, kad žmonija, naujoms idėjoms atsirasti, naudoja krikščioniškąsias tiesas, tarsi išėjusias iš proto.
Feuerbachas teigė, kad galima atmesti Dievą ir visą atsakomybę perduoti žmogui, bet pasirodė, kad taip neveikia – viskas pradeda griūti.
Dievas yra visos kūrinijos, gamtos Kūrėjas, taip kaip ir romano autorius yra jo vaizduotės pasaulio kūrėjas. Tiek vienas, tiek ir kitas žino tų pasaulių pradžią ir pabaigą, nors autorių mes ir nematome.
Sakoma: „Išgyvendinkime piktą valią ir išnyks pasaulyje „pragaras“ – blogis“. Tam, kad tai įvyktų, reikia nuosekliai ir ilgai dirbti, nesupriešinant žmonių, o kadangi tokio tikslo nekeliama, tai neatsiranda nei noro, nei valios, nei ryžto. Negaliu kategoriškai tvirtinti, bet įvairių ezoterinių mokyklų atstovai teigia, jog artimiausiais metais išgyvens tik tie, kas dar neprarado ryšio su Dievu, nes kai įvyksta dvasinė eutanazija, fizinė eutanazija neabejotinai neužtrunka ateiti.
Kaip buvo pasakyta Evangelijoje: „Žiūrės, bet nematys, girdės, bet nesupras“.
Simuliacija ir apgaulė – per amžius
Yra ir tokia nuomonė, kad zoroastrizmas davė impulsą visoms trims monoteistinėms religijoms: judaizmui, krikščionybei ir islamui. Krikščionybėje yra prarandamas Rojus, kaip sodas, ir sugrįžtama į miestą-Rojų. Miestas yra antroji mūsų prigimtis, o pirmojo miesto statytojas buvo Kainas. Islame yra paliekamas Rojus, kaip sodas, ir vėl sugrįžtama į sodą.
XX amžiuje šėtonas išėjo į pasaulį jau visai atvirai – be kaukės – ir vadovauja Žemėje jau net ir nebesimaskuodamas. Pažiūrėkite, kaip elgiamasi Gazos ruože, Ukrainoje ar Irane. Kažkada žydų tauta buvo engiama ir iš visur stumiama, dabar jie patys tampa engėjais. Ar tai daroma tikint, kad priartins antrąjį Kristaus atėjimą, ar tie žudomi žmonės yra tik ritualinės aukos?
Naujoji Jeruzalė – juk tai dvylika apaštalų ir tų, kurie eina paskui juos, o ne statomos šventyklos.
Reikia užbaigti pasaką ir apie demokratiją, kurios, beje, niekada ir nebuvo, nebent tik trumpą laiką Graikijoje. Būtina pasaulyje sustabdyti nusikaltėlių siautėjimą.
Simuliacija bei apgaulė žmoniją lydėjo per amžius – vargšams buvo pažadėta, kad jie taps turtingi, buržuazijai pažadėta, kad jie taps kaip aristokratai, aristokratams kovoje prieš monarchiją buvo žadama, kad jie taps kaip dievai, bet paprastoji liaudis niekada nebuvo prileidžiama prie valdžios, nes visais laikais galiojo vienas principas: „Kaip padaryti, kad pas mane būtų viskas ir kad man už tai nieko nebūtų“. Kai monarchas pamiršta, kad jis privalo tarnauti Aukščiausiajam, viskas tokioje valstybėje pradeda griūti.
Dievas – tai Meilė, Šviesa, Dangaus ir Žemės Kūrėjas, Poetas, nes mintis ir yra ta energija, kuri gimdo materiją, o ne atvirkščiai.
Materialinis gerbūvis nepadarė žmogaus geresniu. Šiandien net iš valstybės pašalpų gyvenantis žmogus kai kuriose Vakarų pasaulio valstybėse gyvena geriau nei viduramžiais gyveno daugelis valdovų, o kas liečia higienos priemones, tai visi dabar gyvena geriau, tačiau yra akivaizdžiai iškilusios dvasios, tikėjimo problemos… Kažkas gražiai pasakė, kad šiandien gyvename nei kaip lordai, nei kaip vienuoliai.
Ir vėl turime pasirinkti
Antikos mąstytojai, išvaikščioję visais pažinimo keliukais, priėjo aklavietę ir juos apėmė liūdesys, o Pilotas, kaip pamenate, klausia: „O kas yra tiesa?“ Prisiminkime, kad Avinėlis nugali romėnų karių širdis – ne erelis ar liūtas, o Avinėlis. Mes dabar vėl atsidūrėme tarsi Romos laikų epochoje ir vėl turime pasirinkti. Tai normalu, nes kiekvienam iš mūsų kiekvieną dieną tenka daug kartų rinktis.
Sakoma, jeigu nesijauti esąs Kristaus amžininkas, tai tu dar nesi krikščionis, ir tik mūsų pačių sąmoningumas nulems mūsų pasirinkimą bei mūsų ateitį. Kaip žinoma, žinioms nereikia žmogaus, o tikėjimui reikalingas žmogus.
Žmonių sąmoningumo augimas gali keisti viską iš esmės. Nuo mūsų sąmoningumo priklausys, ar tai, kas mums dar vakar buvo tragedija, taps komedija. Nereikia šiandien stengtis skubinti istorijos, kaip kad tą daro kai kurie sionistai, norėdami, kad greičiau ateitų Šventosios Dvasios periodas. Tam jie yra pasiruošę atstatyti net ir Šventyklą Jeruzalėje. Tai bedantė politika. Tikiu, kad bus sustabdytos tos žudynės, kurias taip stengiamasi išplėtoti visuose Artimuosiuose Rytuose, ir spėju, kad numatyta jas išplėtoti visame pasaulyje.
„Pagerbkite Sūnų, kad Jis nesupyktų“, – yra sakoma antroje psalmėje. Kristus sutinka būti pažemintas, įžeistas ir toks išlieka iki pat šių dienų.
Nejaučiant ar praradus baimę, kaip, beje, ir praradus meilės jausmą Dievo akivaizdoje, visi žmonių tarpusavio santykiai praranda prasmę. Lieka tik vartotojiška filosofija – tai kodėl tada nebūtų galima užmušti visų tų ne taip mąstančių, ar kitos rasės žmonių, ar pardavinėjančių narkotikus, ar kitokius kvaišalus, ar tiesiog nekokybišką maistą?
Atskyrus Dievą nuo pasaulio, galima būtų suvaryti žmones į koncentracijos lagerį, juk nebesirastų priežasties taip nepasielgti… Susipriešinimas ir agresija šiandien kurstomi visais būdais, tvirtinant, kad, norint išgyventi, išlikti, turime tapti vienas kitam konkurentais, taip mes mūsų pačių elgesiu ir atveriame pragarą po kojomis.
Adorno klausė, ar galima kurti poeziją po Osvencimo, o žmonės neretai klausia, ką Dievas padarė, kad blogis nesiautėtų Žemėje? Dievas į tai galėtų atsakyti: „Aš jums pasiunčiau Sūnų, o ką jūs su Juo padarėte?“
Meilė – kitas Dievo vardas
Ir, nepaisant visko, Dievas tiki žmonėmis, o Sūnus pateisina mus prieš Dievą ir pateisina Dievą prieš žmones. Jeigu ne Sūnus, turbūt seniai viskas būtų pasibaigę. Visi būtume Epšteino saloje…
Jeigu Kristaus nėra, tai ir įstatymo nėra. Jeigu žmonių santykiuose nėra Kristaus, tai tuose santykiuose nėra ir meilės – meilės artimui, o kas tada lieka?
Tai, kas šiandien vyksta Žemėje, yra panašu į farsą ir mums belieka tik juoktis, kaip tai darė Demokritas, bet reaguoti vien tik juoku į tai, kas vyksta pasaulyje, nebūtų teisinga. Naujasis Izraelis – tai žmonės, mylintys Kristų, ir kai žmonės praranda tikėjimą Kristumi, tada jie ieško Jo kitur – dirbtiniame intelekte ar meldžiasi juodosioms skylėms, ar susiranda sau dar kokį stabuką.
Kiekvienas žmogus, net ir pats varganiausias ar turintis kokią nors negalią, turėtų būti vienodai brangus – saugotinas, globotinas ir gal net labiau globotinas, nes jis apdovanotas kažkokiais kitais gabumais, skirtingais nuo daugumos taip vadinamų sveikųjų.
Gailestingumo era taip pat yra siejama su Kristumi. Daugelyje genčių dar ir dabar yra nuostata, kad jeigu gimei nykštukas ar turi kokią kitą negalią, tai tokiam yra skiriama daugiau dėmesio ir iš jo tikimasi sulaukti kažko daugiau – kažko ypatingo.
O jeigu mes šiandien prarandame tikėjimo simbolį ir atskiriame Kristų, Dievą, nuo savęs, savo veiklos, jeigu užveriame dangų virš galvos, tai, žinoma, tada nebelieka nieko, išskyrus po kojomis atsivėrusį pragarą.
Kažkas tiksliai išsireiškė, kad meilė – tai ne veiksmažodis, o daiktavardis – tai tiesiog kitas Dievo vardas.
Kas yra Trejybė?
Mūsų civilizacija jau nusivalė kojas į laisvę, meilę – į visa tai, kas su tokiu jauduliu kažkada užgimė, o dabar tie terminai jau tampa nuvalkioti įvairiuose aikščių renginiuose.
Dievas idealiai skleidžia meilę, o Kristus tobulai ją priima. Kristus įsikūnijo į žmogų ir atėjo į šią Žemę tam, kad ir mes taptume tokie kaip Jis. Visi, kurie yra vedami Dieviškosios Dvasios, yra Dievo sūnūs. Kristus veda mus pas Dievą ir tai turėtų būti viso mūsų žemiškojo gyvenimo tikslas. Šis tikslas turėtų būti visų mūsų bendrai ir kiekvieno iš mūsų atskirai.
Trejybė – tai trys hipostazės, o ne trys Dievo vardai. Kiekvienas iš šių vardų – tai Dievas: negimęs Tėvas, Kristus – gimęs Sūnus ir Šventoji Dvasia, išeinanti iš Tėvo.
Asmenybė siejama su Kristaus vardu – ją tik siejant su Kristumi ir galime įvardinti. Jeigu yra Kristus, tai esu ir aš. Mes naudojamės vaisiais, pamiršę apie tų vaisių šaltinį – pamirštame, kam turime būti dėkingi. Prisiminkime fariziejų atsakymą į paskutinį Kristaus klausimą: „Kieno giminėje turi gimti Dievo Sūnus Kristus?“ Atsakymas buvo – Dovydo.
Žmogus juk visada buvo svarbiausias ir visoje europinėje literatūroje – jos kultūroje… Ir, jeigu kalbame apie žmogų, tai ten yra ir Kristus. Tomas Manas sakė: „Visa šventoji didžioji rusų literatūra yra persmelkta dvasia pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems. Negali kilti net klausimas apie asmenybę, žmogaus teises, neprisimenant Kristaus mokymo.“
Prieš Dievą – visi vienodai maži
Nelaimėlio dejonė yra svarbi, nes už jos stovi Dievas. Sakoma: „Nebijok turtingojo audros, grasinimų, bet bijok nelaimėlio, neturtingojo ašaros“, nes nuo kito ašarų gali susilaukti tik didelės bėdos ar nelaimės. Dievui yra vienodai brangūs nelaimėlis ir turtuolis, nes tik Dievas žino, kieno kokia vertė. Mažame žmogelyje krikščionybė įžvelgia neįkainojamos dvasios nenykstantį grožį. Kristus praturtino mūsų žmogiškumą, būdamas pažemintas. Krikščionybė įžvelgė bei iškėlė mažo žmogaus vertybę, jo grožį, iškėlė Kristaus grožį. Visą Jo didybę suvokėme tik vėliau.
Prieš Dievą visi esame vienodai maži. Kai tik atsiskiriama nuo Dievo ar Dievo Sūnaus, bematant visi santykiai išsiderina, suyra ar bandant atlikti savąją tarnystę šioje Žemėje, ir nesvarbu, ar tai liestų santykius tarp valstybės valdovo ir jo pavaldinių, viršininko ir jo pavaldinių, ar tiesiog tarp žmogaus bei jo atliekamo darbo.
Robotų pasaulyje – dirbtiniame intelekte – meilės juk nėra ir nereikia jos ten ieškoti, nereikia tikėtis ją ten aptikti, nes jos ten būti negali, lygiai kaip ir sąžinės. Dabartinė valiuta yra energija, o tamsiosios jėgos žmonių energiją išgauna skatinant žmonių susipriešinimą, karus, sporto varžybas… O kad žmogus lengviau būtų valdomas, jam yra siūlomas alkoholis, cigaretės, narkotikai, beje, ir sportas…
Deja, bet visos verslo kompanijos pirmiausia galvoja apie pelną, o ne apie piliečių sveikatą. Viena tabako kompanija 1929 m. Niujorke pravedė akciją – moterų protestą „Laisvės fakelas“, reikalaujant lygių teisių – tai yra leidimo rūkyti moterims, kaip kad buvo leidžiama rūkyti vyrams.
Miesto centre buvo pastatytas podiumas, ant kurio būrelis žinomų moterų, drąsiai apsinuoginusios, viešai rūkė cigaretes ir skandavo, kad reikalauja lygių teisių su vyrais. Šiandien galime įvertinti tos akcijos rezultatą. Pagal statistiką rūkančių moterų skaičius pasaulyje mažai nusileidžia vyrams. Taigi rūkalus gaminančių kompanijų pelnai padvigubėjo.
Klausykime Dievo balso
Šiandien reikia klausytis savo širdies balso, nes pastaraisiais metais žmogus yra pačios gamtos sinchronizuojamas, o kylant žmonijos vibracijoms, kils ir planetos vibracijos… Teigiama, kad artėja tas laikas, kai pati gamta pradės padėti regeneruotis mūsų kūno organams, o kai organizmas išsivalo, jam mažiau reikia maisto, pakanka trumpesnio laiko poilsiui. Taigi reikia mokytis – kilti vibracijose, o suradę ryšį su aukštesnėmis šviesiomis jėgomis, išvengsime būti valdomi išorinio pasaulio.
Galima tvirtinti, kad mes patys esame atsakingi už mūsų savijautą, nuotaikas, jų kaitą. Laikas pasijusti laisviems ir nevaldomiems jokių išorinių destruktyvių jėgų. Tiesa glūdi mūsų širdyse, todėl dera mokytis klausytis savo širdies. Skirkime daugiau dėmesio sau – klausykimės savo širdies balso. Mes esame elektromagnetikai, o kai mūsų pačių savijauta bus gera, tada sugebėsime padėti ir kitiems.
Kai kurių ezoterinių mokyklų atstovai pranašauja, kad artimiausiais metais nesusivokianti žmonių masė išeis, todėl tokia svarbi yra šiandien mūsų savimonė. Mes esame laidininkai įvairiai informacijai, ateinančiai iš Dievo, iš Saulės, kaip ir iš įvairių destruktyvių pasaulių… Stresas ateina iš mūsų smegenų, o kundalini energija – tai mūsų centrinis vertikalus kanalas, praeinantis stuburu ir normalizuojantis širdies darbą bei jungiantis mus su dvasių pasauliu. Jau C. G. Jungas rašė, kad kundalini pakeis žmoniją… Maistas mažina mūsų budrumą… Chemija, esanti maiste, žmogaus organizmui daro neigiamą poveikį – blokuoja informaciją…
Deja, bet mūsų organizmas mokslo išstudijuotas vos tik iki dešimties procentų. Žvėrys, gyvuliai juk neėda užnuodyto ar sintetinio maisto, o žmogus dažniausiai neatskiria, kol neperskaito ant pakuotės, iš ko tas maistas buvo pagamintas. Šiandien svarbu labiau koncentruotis į save, o ne pasinerti į išorinę informaciją – žinias per TV, įvairias polemikas. Išmokime džiaugtis šiame gyvenime taip, kaip džiaugiasi vaikai – jie džiaugiasi gavę saldainį, kaip džiaugiasi pasiūlius eiti prie jūros ar į sodą pasirinkti obuolių.
Ugdykime savyje Dievo tapatumą.
…kad virš galvos atsivertų dangaus skliautas
Šiandien matome, kaip valstybė ir jos institucijos degraduoja, ir, žinoma, įvyks griūtis – pokyčiai. Mūsų atsakomybė yra tapti laisviems, o priimant sprendimus mūsų protas turi remtis tik sava sąžine. Taigi pasikliaukime Dievu bei savimi, nes visi kiti paliks mus, kaip palieka, apleidžia mus net ir mūsų pačių šešėlis tamsiame kambaryje. Yra pasakyta, kad blogis turi dominuoti tam, kad teisingumas sukiltų.
Tie, kas pergyveno Sankt Peterburgo blokadą, prisimena: „Tada nebuvo vidurio – buvo tik šventieji ir vagys“.
Viduramžiais centre buvo Dievas, dabar Jis pasitraukė kažkur į pakraštį. Darvinizmas suskirstė žmones į rases ir nusprendė, kad baltoji rasė yra geriausia, ir todėl ji turi teisę pavergti kitas. Vakarų pasaulio „galingiesiems“ dera išsivaduoti iš tokios saviapgaulės ir kiekviename sutiktame žmoguje įžvelgti save.
Pagal Platoną viskas, kas skleidžia meilę, yra gėris, o kas trukdo jai pasireikšti, yra blogis. Blogis yra visa, kas atmeta žinias apie gėrį – įskaitant ir meną. Šis pasaulis – tai tik tikrojo pasaulio šešėlis, o menas – tai tik kopija to mūsų šešėlių pasaulio, o Zoroastro, Dantės monada, kaip ir daugumos religijų, yra ta pati Meilė. Platonui monada buvo žinios, leidžiančios priartėti prie monados. Platonas teigė, kad matematika padės priartėti prie Monados, o Dantė sakė, kad tai nesąmonė ir akcentavo meilės galią. Tuo pačiu visi jie žavėjosi Zoroastro mokymu, senovės graikai jį įvardijo didžiausiu poetu bei mąstytoju ir jo garbei iškaldino jam paminklą.
Privalome daryti tik tai, kuo tikime ir kas atneša į šį pasaulį daugiau šviesos, meilės. Kai darome gera, gėris ateina į mūsų širdis ir tada skleidžiame, siunčiame jį pasauliui. Kiekvieno mūsų atsakomybė yra mūsų pačių pasirinkimas. Šėtonas leidžia būti piktam ir primesti savo valią žmonėms, gal todėl ir skubame sukurti blogio imperiją. Žmonės jau nenori savarankiškai galvoti. Jie linkę paklusti, o tai ir gramzdina žmoniją vis giliau į pragarą.
Linkiu, kad kiekvienam, gyvenančiam Lietuvoje, atsivertų virš galvos dangaus skliautas ir po kojomis užsivertų pragaras. Visiems mums linkiu išlikti Didžiajame Kelyje: „Ir Šviesa, ir Tiesa mus žingsnius telydi“.
