Ligita Juknevičiūtė
Ar pastebėjote, kaip kartais žmonės, save vadinantys ateistais, įnirtingai ieško Dievo nebuvimo įrodymų? Na, netiki tu tuo Dievu, ir netiki – ką ten dar kas įrodyti tau turi? Kokia prasmė ginčytis ir ieškoti to nebuvimo įkalčių, juk negali rasti ar įrodyti tai, ko nėra? Bet neee, jie kalba apie savo netikėjimą, kuria filmus visokius, tapo paveikslus, kuria klonus, daro nusikaltimus, daro viską, kad tik panervintų tą, anot jų, neegzistuojantį Dievą. Lyg maži vaikai, kurie tikrina tėvų ribas, kol negauna per nagus. Širdies gilumoje juk yra ta abejonė, nebent ten visai besielė būtybė… O tada rėkia – Dieve!!! Padėk!!! Man baisu, man panikos priepuoliai, ligos, skyrybos, neviltis, tamsa, juoduma… demonai!!!…
O ko tu tikėjaisi? Ar ne to?
Turbūt visi žinom tą jausmą, kai labai stengiesi, su meile gamini mylimam žmogui ar vaikui, o tas pakapsto lėkštę ir sako: ne, nenoriu, nevalgysiu. Kokia reakcija būna? Norisi trenkti tą lėkštę į šiukšlių kibirą – juk taip apmaudu, kai atmeta tai, kas sukurta su meile… Kai Artūras kartais persigalvoja ir nevalgo to, ko paprašė, sakau – gerai, nevalgyk, atiduosiu katėms. Toms būtybėms, kurios netgi labai apsidžiaugs ir įvertins mano pastangas. Ir atiduodu kartais, ir tos mūsų katės vertina, oi kaip vertina – net paprastą omletą suėda lyg didžiausią skanėstą!!! Na, gal netinkamas pavyzdys – omletas tikrai skanus, na, sakykim, ryžius paprastus.
Jeigu Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą, tai gal irgi panašiai jaučiasi, žiūrėdamas į savo vaikus? Štai Jis mums sukūrė ir leido gyventi šioje planetoje ir realybėje. Tai Jo dovana mums. Nuostabi, graži žemė, saulė, jūros, kalnai… Mes su savo kūnais, galintys mylėti vieni kitus, kurti šeimas, auginti vaikus, vaisius, gyvūnus, avis ir arklius visokius aplink savo trobas… Galim matyti, jausti, dainuoti, kvėpuoti, šokti, dalintis viskuo, ką gavom už dyką!!! Nes tiesiog čia gimėm!!
Ir ką su ta dovana žmonės daro? Vieni nuoširdžiai vertina, o kiti… Kariauja, riejasi, tyčiojasi iš savęs, vieni iš kitų, iš Dievo. Čia, Graikijoje, tas kontrastas tarp ramybės, gamtos grožio ir to, ką matau socialiniuose tinkluose, Lietuvoje, pasaulyje, toks didžiulis ir baugus… Ta skaisti saulė, žydintys medžiai, gėlės kalnuose, ramios avys slėniuose – ir patyčios, rietynės Lietuvoje, korupcija ir atviras niekinimas to, ką gavome už ačiū – nuostabią Lietuvos gamtą, darbščią tautą, patiklius žmones, kurie vėl ir vėl nusivilia vieni kitais, politikais ar teise…
Dievas žiūri į mus, stebi… Nenori? Nepatinka tau ta mano kūryba? Atiduosiu katėms! Kas tos katės? Gal tie, kurie vertina? Naujos tautos, kurios ateis į Lietuvą ar tą pačią Ukrainą, naujos sielos, ateinančios į žemę? O gal visa planeta bus atiduota kitoms kosmoso „katėms“, jei taip ir neišmoksime vertinti tos dovanos, mylėti vieni kitų, mylėti gyvenimą ir vertinti galimybę jį kurti? Dar turim tą šansą – gyvenkim!!! Palauks tos katės… Tikėkimės.
