
Ligita Juknevičiūtė
Ar daug turite draugų? Ar kada nors susimąstėte, kodėl taip svarbu turėti bent vieną žmogų, kuriuo galite pasitikėti? Kuris nuo jūsų nenusigręš, net jeigu jam dėl jūsų gyvenimo ar pažiūrų bus nefaina, nepatogu, ne lygis, nenaudinga? Pandemija ir karai mus dar labiau supriešino, žmonės susipyko lyg tam Babelio bokšte, nes nebesuprato, kas ką nori pasakyti.
Vieni rėkė, man baisu, aš noriu, kad viskas būtų po senovei, kiti sakė, nebijok, baimė smirda, turim pasitikėti Dievu. Ir vieni, ir kiti turėjo teisę mąstyti taip, kaip mąsto, nes Dievas visus myli besąlygiškai, leidžia ir klysti, ir bijoti, ir abejoti, ir būti silpnais.
Bet mes nesam Dievas, toli mums iki Jo gerumo, atlaidumo, besąlyginės meilės. Dievas mums leidžia būti silpniems, pasimetusiems, laisviems rinktis, net jei esam visiški dundukai. Tai ir rinkomės, ir tebesirenkam pagal savo supratimą ir egoizmo laipsnį.
Kadaise aš turėjau draugę. Ji taip stengėsi tapti sėkminga, kad kažkokiu momentu sužvėrėjo, sėkmės ir pinigų, garbės troškimas ėmė užgožti prigimtinį gerumą, draugiškumą, kuris mus kadaise suartino. Tada aš jai pasakiau, labai patetiškai, beje. Ten, kur tu veržiesi, aš jau buvau, nes buvau ir laimingai ištekėjusi, ir sėkminga, ir žinoma, ir pinigų daugiau mažiau esu turėjusi, ir tikrai žinau, kad ir tu vieną dieną gausi viską, ko taip atkakliai sieki, nes Dievas mus myli ir dažniausiai anksčiau ar vėliau, mums duoda, ko trokštam, besąlygiškai. Bet jeigu nenustosi elgtis egoistiškai, visko pasiekusi suprasi, kad gyvenimas yra ne apie tai, kad jokie pinigai ir garbė negali atnešti tikro pasitenkinimo, jeigu šalia nebėra draugo. Bent vieno.
Taip ir atsitiko. Mano draugė pasiekė viską, ko norėjo, turi ir pinigų, ir laimingą asmeninį gyvenimą, bet to siekdama be suvokimo, kad ne visos priemonės tinkamos, prarado tuos, su kuriais galėtų kartu pasidžiaugti. Dėl to aš labai branginu draugystę, stebiu save, kad noras būti sėkminga nepradėtų griauti santykių su tais, kurie man brangūs.
Aš čia, Graikijoje, ypač aštriai pajutau vienatvę. Nesiskundžiu. Tai labai saldi būsena, nes, viena vertus, esi visiškai laisvas, niekam nieko nebeprivalai nei aiškinti, nei įrodinėti, o laisvę aš mėgstu. Bet iš kitos pusės, vienatvė moteriai, jei ji nebeturi draugės, tiesiog nuolatinės moteriškos draugijos, yra per sunki našta.
Žydų išmintis sako, kad moterys energiją atgauna per santykį su Dievu ir moteriškoje draugijoje, nes vyrui ir vaikams, šeimai savo energiją atiduoda. Dėl to galbūt, per skyrybas, garliavas, pandemijas ir vatnikų etikečių klijavimus, praradusi draugių, draugų, pradėjau organizuoti moterų, o dabar ir porų, vyrų, stovyklas, ir matau, kaip galimybė tiesiog draugauti, ypač moteriškoj kompanijoj, veikia praktiškai.
Mano stovyklose, turbūt ir kitose, moterys ne tik susidraugauja, jos pasijunta jaunesnės, vaikiškesnės, laisvos, čia nėra konkurencijos dvasios, ir kartu mes mokomės ne apkalbinėti kitus, skųstis, lygintis, o tiesiog būti. Pasitikėti.
Žinoma, kad kažkas atvirauja, bet daugiausiai čia, Graikijoje, žmonės tiesiog išgyvena džiaugsmą pabūti tam vaikiškam vasaros atostogų kaime, būties lengvume, kai visada geras oras, šilta jūra, ir tu dėl nieko nesi kaltas ar atsakingas. Tik pats prieš save ir savo sveikatą už tai, kiek kartų per dieną išsimaudei, pagulėjai ant akmenų ir suvalgei vaisių, buvai ramus, džiugus, pameditavai.
Tokia jūros ir draugystės terapija per kelias dienas iš pavargusių, ligų ir skyrybų, politinių ir ekonominių įtampų iškamuotų žmonių, padaro vėl laisvus ir atsipalaidavusius Dievo kūrinius. Tokios atostogos keičia ne tik kūną, daugelis susimąsto apie tai, kad, pasirodo, įmanoma būt laimingu ir ramiu be alkoholio, kad įmanoma vaikščioti pajūrio akmenukais be skausmo, įmanoma gerai miegoti be vaistų, įmanoma susidraugauti su žmogum, kurį matai pirmą kartą gyvenime taip, kad sunku išsiskirti. Įmanoma būt ramiu ir laimingu, nors nesi tikras dėl rytojaus, sąskaitoj beveik nėra pinigų, o asmeniniam gyvenime vien nuoskaudos, savigrauža, klaustukai ir daugtaškiai.
Dėl to aš čia visiems nuolat kartoju, kad esam mylimi, kad esam pakankami, kad pirmiausia reikia pailsėti ir leisti Dievui ir jūrai mus gydyti, raminti, ir apie tai ir mūsų meditacijos, ir ta kaitri saulė, ir draugiški žmonės aplink, ir taika, ir ramybė.
Tokias aš čia matau istorijas, tokius virsmus. Kai kurie žmonės sugrįžta pas mus nuolat, jie žino, kad čia bent tas kelias savaites pabus laimingi, ramūs, sustiprins kūną ir dvasią.
Ir man Dievas čia atveda žmonių, kurie padeda praeiti tai, per ką einam dabar su Artūru, per jo ligą. Mus aplankė aktorius, scenaristas ir stendup komikas, Artūro draugas Rich Lions, dirbom su scenarijum filmui ,,Kažkas atsitiko 2“. Pasakojom jam, Niujorke gimusiam ir Suomijoj gyvenančiam menininkui, apie Tarybų sąjungą, aiškinom, kas tos komunalkės, kaip veikė ta sistema, kurioje mes gimėm ir užaugom, kodėl per vestuves jaunieji eidavo ne į bažnyčias, o prie Mauzoliejaus Maskvoje.
Taip pat mus aplankė ir juvelyrė Jurga Lago, kurią žinojau tik iš feisbuko. Aš žinojau, kad mes susidraugausim, per daug artima man viskas, ką ji rašo, jos vertybės, drąsa, kažkoks nepalaužiamas sąžiningumas visada imponavo, buvo ramiau gyventi žinant, kad tokių žmonių yra, kad jie nepalaužiami. Tad nuo pirmos dienos su Jurga susidraugavom, aš ją priverčiau, cha cha, maudytis jūroje iškart, nors pirmą dieną dar nenorėjo, o Jurga mane mokė, kaip neprarasti savo moteriškos esmės, priminė, kad esu ne tik žmogus, bet ir dailiosios lyties atstovė. Princesė. Na gerai, karalienė.
Aš vėl pajutau draugystės saldumą, kai lyg vaikystėj guli su drauge ant lovos, valgai trešnes, ir šneki visokius vėjus. Juokiesi, paverki, pasakoji tokius dalykus, kurių nesakytum nei mamai, nei kitiems brangiausiems žmonėms. Tik draugei, kuria pasitiki. Kuri neišduos, neapkalbės, nepasmerks, neišsižadės. Nes ji turi tokias pat, kaip tavo, vertybes. Nes jai nereikia tavo statuso ar sėkmės, jai nerūpi, ar tu jai gali būt naudinga, ar pakenkti verslui, statusui, nes ji pati yra pakankama, jai tereikia tavo draugystės. Jūs nekonkuruojat, nes esat laisvos, nes žinot, kad jums priklauso visas pasaulis, visi turtai ir visi bernai, jei tik panorėsit. Ha ha ha.
Ar esat turėję tokią draugę? Ar žinot tą jausmą? Ir jums nereikia viena kitos reklamuoti, nes ir be reklamos jūs jaučiatės karalienėmis.
Nes tikra draugystė yra pats karališkiausias jausmas. Meilės erotine prasme kartais praeina, mylimieji, sutuoktiniai išduoda, numiršta, o draugystė duota tam, kad mes žinotume, kad visada bus paguoda. Juk šventas Paulius, kalbėdamas apie meilę , kuri niekada nesibaigia, panaudojo ne erotiškąją meilės sąvoką, o žmogišką ir dievišką, nes draugų meilė yra būtent tokia. Nes Dievas nesukūrė pasaulio vienodai laimingo, sėkmingo, turtingo. Dievas turi mus, savo įrankius ir tarnus, skleidžiant Jo žinią apie besąlyginę meilę, kad mes vieni kitus palaikytume ir džiaugsme, ir bėdoje, padėtume vieni kitiems sunkiomis minutėmis ir pasidžiaugtume kartu sėkme.
Tai nėra paprasta, nes mūsų egoistinė prigimtis verčia konkuruoti, pavydėti, varžytis. Bet jeigu turite draugą, jums kartais pavyksta virš to pakilti drauge, ir tada Dievas žiūri į jus, ir džiaugiasi, sako, gerai padirbėjot, draugaukit, mylėkit vieni kitus, kaip aš myliu jus.
Draugaukim. Ir dėkoju Dievui už draugus, prašau padėti juos išsaugoti, kas beatsitiktų.