Prof. Algis Krupavičius
Jei ką nors lietuviškame politikos diskurse reikėtų išskirti, tai patyčios būtų vienas svarbiausių jo elementų. Bet pirmiausia – kaip jas turėtume suprasti? Čia nėra vieno atsakymo, tad pažvelkime iš kelių perspektyvų.
Kaip patyčias politikoje suprantame?
Komunikaciniu požiūriu politinės patyčios – tai pasikartojanti agresyvi komunikacinė, teisinė ar panaši taktika, valdžioje esančių asmenų ar įtakingų grupių naudojama siekiant įbauginti, nutildyti ar marginalizuoti oponentus. Tokiu atveju patyčios veikia kaip stipresniųjų įrankis prieš silpnesnius viešojoje erdvėje. Ir nebūtinai tie stipresnieji yra valdžia – kartais valdžia gali būti silpnesnė nei koks nors patriarchas su savo sekėjais.
Teisinėje perspektyvoje politinės patyčios – tai veiksmai politikos lauke, pavyzdžiui, nepakantumo kurstymas, šmeižtas ar piktnaudžiavimas galia, kuriais siekiama bausti asmenis už jų pažiūras ar veiksmus.
Sociologiniu požiūriu politinės patyčios – tai bet koks elgesys politinėje arenoje, kuriuo peržengiamos visuomenės padorumo normos – viešas gėdinimas, grasinimai ar ostrakizacija – ir kuris trikdo demokratinį dialogą bei skatina baimę, o ne diskusijas.
Elito perspektyvoje politinės patyčios – tai elito ar institucijų (per žiniasklaidą, teismus ar minią) organizuotas puolimas prieš kitaminčius ir neįtinkančius, dažnai dangstomas teisingumu ir morale.
Tad apibendrintai, patyčios politikoje – tai agresyvus, bauginantis ar įžeidžiantis politinių veikėjų, pareigūnų ar jų rėmėjų elgesys su kitais – kolegomis, pavaldiniais, oponentais ar visuomene. Tai gali būti žodiniai išpuoliai, grasinimai, priekabiavimas arba galios panaudojimas siekiant nutildyti ar pakenkti kitiems. Skirtingai nuo politinių nesutarimų, patyčios yra susijusios su asmeniniais išpuoliais ir jomis siekiama įbauginti ar diskredituoti. O jų formos įvairios: per žiniasklaidos naratyvus, partijų kovas, teisinį persekiojimą ir visuomenės bauginimą.
Kaip patyčios įsitvirtino Lietuvos politikos lauke?
Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad patyčios nėra reiškinys, būdingas vien tik politikai. Vienas pažįstamas prieš kurį laiką klausė apie nepasitikėjimo visuomenę. Jam atsakiau, jog ir toliau tokioje gyvename. Netgi daugiau – susipriešinimo visuomenėje. Jau nebe nepasitikėjimo. O vaistų pagyti ir horizonte nėra. Turime elito / lyderių krizę, demokratijos / valdymo krizę, kornukopijos galybę ar krizę, geopolitinę krizę, bet, ko gero, pati svarbiausia – padorumo krizė. Kaip tik ši yra viską persmelkiančios patyčių „kultūros“ šaltinis.
Patyčių dedamoji atsirado nepriklausomybės atkūrimo aušroje. Tada politinės patyčios tapo priemone telkti ir įtvirtinti naujo elito dominavimą, mobilizuoti visuomenę, suvesti sąskaitas su buvusiais valdžioje ir formuoti atsikūrusią valstybę. Blogiau tai, jog tas būsimasis elitas labai greitai tarpusavyje susipriešino, o patyčios tapo jo vidaus kovų instrumentu.
Nors tam tikrą laiką jos tarnavo nepriklausomybės interesams. Jos buvo atoveiksmis. M. Gorbačiovo vadovaujamas Kremlius gąsdino Lietuvą karine jėga ir ekonominiu spaudimu. M. Gorbačiovo atsisakymas derėtis, jei nebus sustabdyta nepriklausomybė, buvo klasikinė bauginimo taktika. Vietiniai prosovietiniai komunistai, tokie kaip M. Burokevičiaus Lietuvos komunistų partijos (LKP) frakcija, palaikė šią agresiją, nepriklausomybės lyderius vadindami išdavikais.
Bet greitai sekė kitas etapas. 1990–1992 m. vykdytą pronepriklausomybinių komunistų „medžioklę“ galima laikyti pirmuoju politinių patyčių veiksmu naujoje Lietuvoje. Ši „medžioklė“ nebuvo tik simbolinė. Sąjūdis stengėsi išardyti sovietines struktūras. Po nepavykusio perversmo Maskvoje 1991 m. rugpjūtį LKP buvo uždrausta. Tačiau į tą draudimų ir patyčių mėsmalę pateko ir nuosaiki bei reformistinė Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP).
Bendrai „medžioklė“ buvo chaotiška, skatinama vadinamojo teisingumo ir keršto. Nors fizinis smurtas buvo ribotas – dužę Č. Juršėno akiniai, bandymas susprogdinti sceną Šiauliuose ir dar keletas. Sąjūdis, V. Landsbergis ir nepriklausomybės aktyvistai šioje „medžioklėje“ lyderiavo. Jie diktavo politinių patyčių taisykles ateičiai.
Tačiau A. Brazauskas prisitaikė, ir LDDP jau 1992 m. parodė atsparumą „medžioklei“, laimėjusi rinkimus. Bet „miestui ir pasauliui“ po pralaimėtų Seimo rinkimų Sąjūdžio lyderiai skelbė žinią, jog „komunistai sugrįžo“ ir Lietuva galimai grįš ten, kur buvo. Nors aiškiai suvokė, kad tai tik dviveidiški pareiškimai ir akivaizdžios melagienos.
Ta „medžioklė“ nebuvo tik atskiras epizodas – ji tęsėsi iki dešimtojo dešimtmečio vidurio ir formavo politinių patyčių DNR Lietuvoje. Ji davė toną, kad politika yra nulinės sumos žaidimas, kur laimintis gauna viską, o bauginimas yra svarbesnis už dialogą.
Politinių patyčių mechanizmai ir raida
Po šios „medžioklės“ politinės patyčios Lietuvoje evoliucionavo per skirtingus mechanizmus. Jų yra ne vienas ir ne du, tad tik apie kelis iš jų.
Vienas svarbiausių jų kanalų buvo ir tebėra žiniasklaidos naratyvai, etikečių klijavimas bei gėdinimas. „Raudonųjų“ paieškos, „šliaužiantys perversmai“ su parlamentine rezistencija buvo įprastas pradžios laikų arsenalas. Aišku, tuos naratyvus ir etiketes kūrė naujieji lyderiai. Žiniasklaida juos tiražavo tol, kol susivokė, kad visa tai – ir jos rankose – yra galingi manipuliacijos visuomenės nuomone ir stumdymosi su politikais instrumentai.
Jos rankose atsidūrė iš karto du įrankiai, kuriuos buvo galima naudoti pagal situaciją: viena vertus, vykdyti stipresniųjų ir labiau patinkančiųjų iš politikos lauko užsakymus; kita vertus – pačiai rengti persekiojimo ir viešo mobingo reidus prieš neįtinkančius. Jų anatomijos analizė nusipelnytų atskiro dėmesio.
Kita patyčių ir susipriešinimo kuoka tapo „kitatikių“ politikos lauke „medžioklė“ per teisinį oponentų persekiojimą. Tai peraugo į selektyvų, tarp jų ir baudžiamąjį, persekiojimą. Pavyzdžių yra daugiau nei reikia – ir jie peržengia aptariamų patyčių ribas, bet akivaizdžiai atspindi teisinės sistemos disfunkcijas.
Prezidento R. Pakso apkalta buvo viena iš šio proceso viršukalnių. Ji tas a la teisinės valstybės įgriuvas tik dar labiau pagilino. Neatsitiktinai 2025 m. gegužę, pagal „Vilmorus“ apklausą, tik 22 proc. gyventojų – iš esmės vos penktadalis – pasitikėjo teismais.
Partinės kovos ir karai dėl valdžios – ir jos viduje – yra dar viena politinių patyčių arena. Čia taisyklių nėra jokių, o patyčioms kurti išnaudojami visi įmanomi būdai. Jau gana seniai atsirado interesų derinimo ir etiško elgesio taisyklės politikams bei valstybės pareigūnams, bet tos taisyklės, panašu, taikomos pagal užsakymus.
O taisyklių įgyvendintojai turi menką pasitikėjimo kreditą. Antai, pagal RAIT atliktą tyrimą 2024 m. pabaigoje, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) sprendimais tarp tų, kurie deklaravo interesus, pasitikėjo 35 proc., o manančių, jog tie sprendimai yra objektyvūs, buvo 34 proc. VTEK gebėjimus valdyti interesų konfliktus teigiamai vertino vos 31 proc. deklaruojančių. Objektyviai žvelgiant – čia aiški pasitikėjimo VTEK krizė.
Patyčių alfa ir omega
Universali politinių patyčių ašis – įtarumo, provokacijų ir nepasitikėjimo motto: „Kas galėtų paneigti, kad…“ Šis retorinis instrumentas reiškia abejones, kaltina be įrodymų ir perkelia išankstinį kaltumą kitiems, kurie turėtų paneigti dažnai neįrodomus teiginius. Jame telpa viskas, kas kelia netikrumą, baimę, patyčias vietoje atviros diskusijos ar gebėjimo girdėti įvairias nuomones.
Ta ašis yra šalia politikos, kaip kolektyvinio viešųjų reikalų tvarkymo. Ji išsirutuliojo į įtarumo ir bauginimo kultūrą. Ji normalizavo insinuacijas kaip ginklą, perkeldama diskusijas nuo faktų prie kaltinimų. Oponentams tenka gintis nuo neaiškių grasinimų – klasikinės patyčių taktikos.
Tai jau nebe politika, nes tai paprastai prieš konkrečius asmenis nukreipti veiksmai: viešas gėdinimas, bandymai pašalinti iš valdžios ar / ir politikos, šmeižtas žiniasklaidoje, oponentų bauginimas, savo sekėjų mobilizacija, o pagal galimybes – ir oficialių institucijų spaudimas. Toks tas politinių patyčių meniu. Bet jis gali būti tęsiamas.
Koks to rezultatas? Lietuvos politikoje beveik neieškoma kompromisų, joje vyrauja „priešų“ ir patyčių etosas. „Kas galėtų paneigti, kad…“ kultūra įtvirtino konfrontacinį, nulinės sumos mąstymą. Jį dar labiau stiprina fragmentiška socialinių tinklų erdvė – jos vadinamieji „burbulai“.
Politinė klasė ir tikrovė
Politinės patyčios pateko į bendrą, joms itin tinkamą politinę erdvę. Prieš kurį laiką norvegų mokslininkas Glenn Diesen paskelbė itin aktualų tekstą, pavadintą „Kaip naujoji Europos politinė klasė pradėjo atmesti tikrovę“. Jis teigia, jog po Šaltojo karo Europoje susiformavusi politinė klasė tapo pernelyg ideologizuota ir atsidavusi naratyvams, kuriais siekiama socialiai konstruoti naują tikrovę.
Europiečių postmodernizmas reiškia, kad abejojama objektyvios tikrovės egzistavimu, nes mūsų tikrovės supratimą formuoja kalba, kultūra ir unikalios istorinės perspektyvos. Todėl postmodernistai siekia keisti naratyvus ir kalbą kaip politinės galios šaltinį. Jei tikrovė yra socialinė konstrukcija, tai didieji naratyvai tampa svarbesni už faktus, o ideologiniai naratyvai turi būti ginami nuo nepatogių faktų. Tiek dabartinė, tiek istorinė tikrovė yra kuriamos ir perkuriamos – pagal galios (ne tik politinio, bet ir platesnio) elito poreikius.
Tad nereikia stebėtis, kai šiandien vietoje „juoda“ sakoma „balta“, o istorija tiesiog perrašoma, kad tiktų dabarties galios naratyvams.
Panašiai teigia ir Frankas Schimmelfennigas, kuris įvedė retorinių spąstų sąvoką. Jis pabrėžia, jog dabarties politika – tai kova dėl teisėtumo, o ši kova vyksta pasitelkiant retorinius argumentus. Retoriniai spąstai supaprastina sudėtingą klausimą iki pasirinkimo iš dviejų: tarp juoda ir balta. Tuo būdu galima rinktis tik vieną „teisingą“ – baltą.
Diskusijos, abejonės, prieštaravimai ir alternatyvios nuomonės tokiame lauke yra delegitimizuojamos, o tie, kas prieštarauja, gali būti apkaltinti kenkimu vertybėms.
Vidaus politikos lauke būtent patyčios pagal nutylėjimą tampa priemone visus „netinkamus“ reiškinius ir oponentus delegitimizuoti kaip „populizmą“, „nacionalizmą“, „antieuropietiškumą“, „putinizmą“, „prorusiškumą“, „vatnikus“, „antivakserius“, „kremlinius“, „penktąją koloną“, „nelojalius“ ir panašiai.
Politinės patyčios yra tos naujos tikrovės konstravimo instrumentas, kurį naudoja „teisingas“ elitas.
Žiniasklaida ir tikrovė
Itin svarbiu „tikros tikrovės“ konstravimo elementu yra ir sisteminė žiniasklaida. Skandalingi žiniasklaidos pranešimai paverčia patyčias spektakliu ir skatina jas kartoti. Žiniasklaida, vietoje „sarginio šuns“ vaidmens demokratijoje, atlieka „teisingos“ politinės klasės idėjų indoktrinaciją, įdiegia George’o Orwello „naujakalbę“ ir lygiagrečiai vykdo „teisingų“ idėjų kontrolę visuomenėje. Trys už vieno kainą.
Kaip tai daroma ir kaip „plaunamos smegenys“? Trumpas vieno (-s) politikos komentatoriaus (-ės) viešų tekstų analizės pavyzdys – su bejausmiu dirbtiniu intelektu. Taigi: tekstai nėra laikytini etiška žurnalistine analize. Jie labiau atitinka politinių pamfletų, agitacinės satyros ar šmeižikiškos publicistikos žanrą. Jie pažeidžia žurnalistų etiką, naudoja patyčių retoriką ir nuasmeninančias metaforas, kuriomis ne tiek keliami klausimai, kiek siekiama viešai sugriauti oponentų reputaciją.
Nuomonės pateikiamos kaip faktai, klijuojamos etiketės, vartojami menkinantys epitetai, pašaipus tonas, tiesioginiai įžeidinėjimai, stigmatizacija – tai standartas net tose žiniasklaidos priemonėse, kurios vadinasi nacionalinėmis ir visuomeninėmis. Nors pagal savo paskirtį jos privalo būti objektyvios, tikslios, rodyti pagarbą asmeniui, atskirti nuomones nuo faktų, teikti pirmenybę viešam interesui, o ne šmeižtui ar dezinformacijai.
Taip yra kuriamas diskredituojantis patyčių diskursas, o ne demokratinį dialogą skatinantis turinys.
Kelios pastabos pabaigai
Patyčios politikoje nėra vien asmeninio pobūdžio – jos kenkia demokratijai. Politinės grupės sustiprina patyčias, kad apgintų „savo pusę“. Kai kurios partijos patyčias paverčia savo strategija – ir ne tik komunikacijoje.
Dėl skaitmeninių technologijų ir visuomenės susiskaldymo patyčios tampa dar intensyvesnės. Technologijos leidžia patyčių turinį išplatinti virusiškai, o pyktis ir pasipiktinimas yra užkrečiami.
Politinės patyčios plinta dėl psichologinių, socialinių ir technologinių mechanizmų, kurie stiprina agresyvų elgesį ir jį normalizuoja politinėje erdvėje. Tai – užkratas, kurį politikos veikėjai perneša į įvairias visuomenės sritis, bet pirmiausia užkrečia viešą diskursą ir žmonių elgesį. Agresyvumas nėra pavienis reiškinys – jis atspindi kultūrą, kurioje piliečiai tokį elgesį ima laikyti normaliu, todėl jis plinta žemyn – į platesnę visuomenę.
Kai politinė poliarizacija ir nesutarimai didėja, patyčios kaip ginklas tampa intensyvesnės. Krizės didina stresą, o tai stiprina agresiją. Rezultatas – daugiau patyčių. Ypač tai būdinga Lietuvai, kuri itin ilgai gyveno besitęsiančiose krizėse. Dabar – vėl eilinėje…
