Ligita Juknevičiūtė
Taip įsijaučiu į įvykius Lietuvoje, kad nejučia ir į Graikiją prisišaukiu balionus ir ekstremalias situacijas. Jau rašiau apie mažą, aklą, baltą, liesą, nušiurusį katuką, kuris priklydo, o finale paaiškėjo, kad mato vaikas, tik akytės pūliuoja. Žodžiu, pagydžiau aš jį, primaitinau, porą naktų leidau per audrą Byron miegoti antro aukšto tualete.
Ir dar vienas katinas ateina pas mus, toks jau kaip ir naminis – Garfildas, gražus ir riebus, meilus, ir naktimis pasilieka, žodžiu, privilegijuotas. Sekmadienį paėmiau aš tą mažiuką ant rankų, pradėjau glostyti, kailį praskleidžiau, žiūriu – ogi nabagas blusų turi!! O jetus… Tada tą naminį apžiūrėjau – irgi radau!!! Susinervinau, bet, su sąlyga, kad buvo sekmadienis, niekas nedirba, teko tiesiog paskelbti ekstremalią padėtį – nebeleisti jo į namus.
Vakar pripirkau priemonių nuo blusų, antkaklį, tuo pačiu ir Kalėdoms girliandas bei didelius apvalius žaislus mūsų kiemo medžiui. Grįžusi namo, iškart ėmiausi dezinfekavimo, katinus irgi purškiau ir tryniau tomis priemonėmis. Ir dabar, dėl ekstremalios situacijos, nebeleidžiu Garfildo į namą, nors jis vis bando įsmukti – tai pro duris, tai pro langą. O tada sėdi ant palangės ir miaukia: „Laisvę būti blusuotu ir eiti į namą! Laisvę laisvei!“ – na, kažką tokio.
Papuošiau medį tais dideliais apvaliais žaisliukais, parodžiau giminei – sako, gražiai, atrodo kaip balionai. Nu žodžiu, supratau, kad galima žmogų iš ekstremalios Lietuvos išvežti, bet to ekstremalumo iš žmogaus tai jau niekaip. Tad kurį laiką dėl tų blusų dar taikysiu nepaprastosios padėties suvaržymus katinams: duosiu maisto, bet daugiau tai jau ne. Gana yra gana.
Dar ryte išsimaudžiau jūroj su šūkiu „Laisvę mėgautis vasara visus metus“, tad tikiuos, atsiras ir sekėjų – mes laukiam jūsų. Nėra paprasta su tom blusom kariauti, tad visad laukiami narsūs žmonės ir pas mus. No pasaran!
