Dr. Kęstutis Jaskelevičius
Svarbi politinės sistemos figūra yra prezidentas. Nors įstatymai jam nesuteikia kiek nors ryškesnių tiesioginės valdžios galių, tačiau savo dekretais jis gali daryti nemažą įtaką skiriant ir atleidžiant premjerą ir ministrus, vertinant jų veiklos rezultatus, atstovauti valstybei tarptautinėse organizacijose ir susitikimuose, pasirašyti tarptautines sutartis. Neabejotinai svarbus yra aukščiausiojo valstybės pareigūno moralinis autoritetas. Tačiau nedovanotina, kai būtent dėl paties prezidento kaltės valstybė patiria nemenką žalą. Šitaip atsitiko net du kartus. Ir abu kartus prezidentu būnant V. Adamkui.
Intrigų ir betvarkės laikotarpis
Valstybės atkūrimas prasidėjo nuo visiško chaoso ir nuo piliečių supriešinimo. Chaoso ir visuotinės betvarkės tuo laikotarpiu vargu ar buvo galima išvengti – juk iš esmės keitėsi valstybės santvarka. Tuo tarpu priešpriešos tarp žmonių skatinimas vyko sąmoningai ir tendencingai. Ir tai siejama su V. Landsbergio figūra, kuri buvo tos priešpriešos, valstybės atėmimo iš piliečių pradžios autorė ir režisierė.
Jokiais argumentais neįmanoma pagrįsti investicinių čekių, privatizuojant valstybės turtą, „išradimo“. Gero kuolo per makaulę vertas laikinųjų pinigų, vadinamųjų „vagnorėlių“, įvedimas, lėmęs momentinį eilinių piliečių nuskurdinimą (kodėl nebuvo palaukta kokių metų, tinkamai pasirengta ir iš karto įvesti litai?). Ar tai įvyko dėl profesinio žioplumo? Ar siekta sąmoningai, kad anuometinis elitas kuo sparčiau praturtėtų? Juk nors „vagnorėlių“ vertė ir atlyginimai krito kone šimteriopai, tačiau šalies viduje saugomi rubliai sėkmingai cirkuliavo tarptautinėje rinkoje. Iš Rusijos buvo slapčia gabenamos prekės, tarp jų ir ginklai, sėkmingai atsiskaitant rubliais.
Kita vertus, įvedus „vagnorėlius“, sutriko vidaus rinkoje esančių prekių atsargų apskaita, negalėjo būti atliekamas jų piniginis įvertinimas. Šitaip, esant tik kiekinei prekių atsargų apskaitai, įmonių sandėliuose atsirado galimybė nebaudžiamai jas grobstyti. Be to, nežabotai išaugo infliacija.
Valstybės perversmas neįvyko
Valstybės aukščiausioji valdžia į visas šias šleivas reformas visiškai nekreipė dėmesio. Ji buvo susitelkusi į įvairiausio pobūdžio intrigas. V. Landsbergis jautė silpnėjant savo pozicijas ir visais įmanomais keliais siekė išlikti valdžioje. Todėl suirutė valstybėje jam buvo net savotiškai naudinga. Siekiant į politinius pakraščius nublokšti galvą keliančius kairiuosius, imta rengtis valstybės perversmui. Organizuojamas Kauno savanorių maištas ir jų žygis į mišką, sprogsta tiltas per Bražuolės upelį. Tik dėl atsitiktinumo pavyksta išvengti keleivinio traukinio katastrofos ir žmonių aukų, Rusijoje perkama ir gabenama į Lietuvą lengvoji ginkluotė.
Talkinant bankininkui G. Konopliovui, per jo banką grobiami pinigai, ruošiant valstybės perversmo finansinį ramstį. Organizuojamas premjerės K. Prunskienės nuvertimas, po to, keliolikai valandų premjeru pabuvus A. Šimėnui, jis pakeičiamas G. Vagnoriumi. Beje, su pastarojo vardu ir siejamos minėtos neapgalvotos reformos.
V. Landsbergio intrigų apogėjumi reikėtų laikyti jo ir šalininkų sumanytą referendumą, kuris turėjo pritarti valstybės santvarkos pakeitimui iš parlamentinės į prezidentinę, regint prezidento poste jį patį. Referendumas įvyko, tačiau valstybės santvarkos pakeitimui pritarė tik 40,99 proc. balsavusiųjų. Pabaigoje organizuojamas dar vienas Vyriausybės pakeitimas – premjeru tampa A. Abišala. Intrigų sezonas, panašu, pasibaigia. 1992 m. spalio mėn. paskelbiami išankstiniai Seimo rinkimai.
Intrigų didmeistris pagaliau nurimo. Pavymui jam dar suteikiamas keistokas valstybės faktinio vadovo titulas. Tačiau liko nemažai jo išugdytų, tiesa, kiek prastesnės kvalifikacijos intrigantų. Taigi piliečius tenka kviesti būti budrius.
Daukanto aikštės aktoriai
Valstybės vadovo – prezidento – našta yra nelengva. Ji reikalauja įvairiapusiško pasirengimo, daugelio reikalų išmanymo, neabejotinai ir aktorinių sugebėjimų. Prezidentas – viešas asmuo, jam tenka dalyvauti daugybėje susitikimų ir vizitų, tarti sveikinamąjį žodį įvairiuose renginiuose, sakyti ilgesnes ar trumpesnes kalbas. Čia vėlgi tenka įvaldyti retorikos meną. Visa tai prezidentą verčia tapti aktoriumi, populiariu ar nelabai mėgstamu. Jį gali sutikti plojimais, tačiau niekas negali būti tikras, kad nebus išlydėtas garsiais švilpimais ar kojų trepsėjimu.
Diplomatinė kultūra ir protokolas vėlgi turi savo ypatumų, kurių privalu paisyti. Deja, net ir prezidentas ne visada gali sakyti, ką galvoja. Tačiau labai liūdna, kai jis kalba tai, ko negalvoja.
Šlepetės – Šiauliuose, V. Adamkus – Čikagoje
Prezidento įstatymas reikalauja, kad kandidatas į prezidentus ne mažiau kaip trejus metus gyventų Lietuvoje. Kitaip jis paprasčiausiai nesuvoks tautos rūpesčių ir lūkesčių, nežinos, kokios negandos kamuoja šalį. Apmaudu, kad V. Adamkaus kandidatavimas į prezidentus prasidėjo nuo klastos ir įstatymų pažeidimo – negyveno jis Lietuvoje trejų metų, buvo tik čia lankęsis.
Karštas jo rėmėjas, šviesios atminties R. Ozolas, dievagojosi, kad Šiauliuose, viename bute, yra regėjęs V. Adamkaus šlepetes. Vadinasi, ir jų šeimininkas turėtų būti kur nors netoliese. Tuo tarpu V. Adamkus tuo metu sėkmingai rūpinosi gamtosaugos reikalais Amerikoje. Vėliau, šį epizodą priminus R. Ozolui, jo veidą iškreipdavo rūgštokas šypsnys.
Niekas neabejojo, kad būsimas prezidentas yra JAV statytinis, tačiau mažai kas dėl to nuogąstavo. Atrodė, kad Amerika nuoširdžiai remia Lietuvos nepriklausomybę, nešykštėjo mums tuomet nei komplimentų, nei patarimų. Tačiau viena yra politinė parama, o visai kas kita – verslo azimutai.
Apmaudu, bet šie azimutai pasirodė dviprasmiški ir net klastingi. Dar būdamas kandidatu į prezidentus, V. Adamkus kaip labdarą iš JAV plukdė nemenkas kompiuterinės technikos siuntas, kurios Lietuvoje buvo sutinkamos kaip išskirtinė dovana. Deja, pasirodė, kad nemažai kompiuterių buvo gerokai senstelėję ar netinkami naudoti.
Tačiau ir vėlesnės V. Adamkaus pastangos remti Lietuvą vertos didelio minuso ženklo. Čia tenka priminti epizodą, kai prezidentu tapęs V. Adamkus netrukus į Lietuvą atvedė „Williams“ kompaniją, kuri privatizavo „Mažeikių naftą“, galėjusią nešti valstybei aukso kiaušinius. Žinovai tvirtino, kad nebuvo reikalo skubėti su tos įmonės privatizavimu, jos techninė būklė buvo patenkinama ir papildomų investicijų nereikalavo. Deja, netrukus „Williams“ „Mažeikių naftą“ pardavė (pirmiausia „Jukos“, iš kurios ją vėliau išpirko valstybė, o ši pardavė lenkams).
Kalėjimas buvo, bet jo nebuvo
Nemenkas V. Adamkaus „nuopelnas“ yra CŽV kalėjimo įkurdinimas Lietuvoje. Jame buvo kalinami žmonės, suimti ir įtariami turėję sąsajų su JAV įvykdytais teroro aktais. Šis kalėjimas buvo įkurdintas netoli Vilniaus, Antaviliuose, jį administravo Lietuvos pareigūnai. Pasibaigus kalėjimo laikui, kiti čia kalėję žmonės kreipėsi su ieškiniais į EŽTT. Jų ieškinius teismas patenkino, ir Lietuva privalės sumokėti šimtatūkstantines kompensacijas.
Ar nekvepia savotiška paranoja tai, kad Lietuvos valdžia sutinka išmokėti EŽTT priteistas kompensacijas, tačiau neigia patį kalėjimo buvimo faktą? Tuo remdamasis premjeras M. Sinkevičius tvirtina nematąs reikalo atlikti kokių nors papildomų tyrimų, kurie patvirtintų ar paneigtų CŽV kalėjimo egzistavimo faktą. Įdomu, kaip buhalteriškai bus pagrįstas priteistų kompensacijų išmokėjimas? Juk mokėjimo dokumentuose nenurodysi, kad iždo pinigai išmetami į balą.
CŽV kalėjimo Antaviliuose buvimo faktą papildomai tirti nemato reikalo ir prezidentas G. Nausėda bei daugiau pareigūnų ir Seimo narių. Kodėl? Todėl, kad nesunkiai bus įrodyta, kad toks kalėjimas egzistavo. Ir kas po to? Tektų kapstytis dar giliau: kaip, kas ir iš kur? V. Adamkus čia dar lakoniškesnis. Jis teigia, kad jeigu toks kalėjimas ir buvo, nieko apie tai nežinojęs. Ar ne puiki gynybinė pozicija? Kodėl iniciatyvos nesiėmus Generalinei prokuratūrai ir savarankiškai nepradėjus tyrimo?
Vidaus politika nerūpėjo
Liūdna, tačiau valstybės reikalai plačiąja prasme ir eilinių žmonių padėtis per abi kadencijas V. Adamkui ne kažin kiek rūpėjo. Ir metiniuose pranešimuose, ir dviejose knygose apie prezidentavimą tam skirti tik šykštūs epizodai.
Antai knygoje „Paskutinė kadencija“, kuri pateikiama dienoraščio forma, yra vos du įrašai apie susitikimus su eiliniais piliečiais. 2004 m. spalio 22 d. V. Adamkus susitiko su Dubingių miestelio bendruomene, buvo kalbėta apie vietos problemas, ypač žemėtvarką, po to nuvyko į Balninkus. 2006 m. lapkričio 21 d. prezidentas Kazlų Rūdoje susitiko su trijų apskričių mokytojais. Pasibaisėjo istorijos vadovėlių paviršutiniškumu, menku lietuvybės ugdymu. Visa kita knygoje – apie susitikimus su šalies politikais, Seimo nariais, ministrais, kitų valstybių vadovais ir politikais. Todėl nenuostabu, kad toks aukščiausiojo valstybės vadovo nusišalinimas nuo vidaus politikos reikalų tik pagilino atotrūkį tarp valstybės ir žmonių lūkesčių.
„Versace“ stilius ir Elžbieta Antroji
V. Adamkus kaip aktorius buvo nepralenkiamas. Impozantiškas, šviečiantis pasitikėjimu savimi, o kai šalia būdavo sutuoktinė Alma, jiedu tapdavo elegancijos etalonu.
Daugelio atmintin įstrigo Anglijos karalienės Elžbietos Antrosios vizitas Lietuvoje, tiksliau, pasirengimas jam. Pasakojama, kad prezidento sutuoktinės Almos ir referentės Boženos užgaida Prezidentūros apartamentuose, prie Baltosios salės, buvo sumanyta įrengti garsaus italų dizainerio „Versace“ stiliaus tualeto kambarėlį. Dėl to senajame tualete teko daug ką išgriauti, nors šios patalpos buvo neseniai suremontuotos. Šį pasirengimą karalienės vizitui, kainavusį nemenką pinigėlį, išgarsino žiniasklaida ir naująjį tualetą praminė „auksiniu“. Apmaudžiausia, kad karalienė jos garbei įrengtame kambarėlyje net neapsilankė. Tačiau šis, atrodytų, ypatingo dėmesio nevertas epizodas byloja, kaip buvo švaistomi valstybės pinigai.
Nelipk per kitų galvas
Prezidento Gitano Nausėdos gyvenimo moto, kurį jis skelbia, skamba taip: „Nelipk per kitų galvas, lipk per savąją.“ Ką gi, kilnumu dvelkiantis gyvenimo principas, nepripažįstantis klastos ir apgaulės, kviečiantis visko siekti savo protu. Ir dar – G. Nausėda labiausiai nekenčia veidmainystės, o didžiausia jo vertybė yra laisvė. Visa tai skelbiama viešuose šaltiniuose. Nėra jokio pagrindo abejoti, kad G. Nausėda gyveno kitaip.
Aukštyn kylanti profesinė karjera, darbas Lietuvos banke, patarėjo ir vyriausiojo ekonomisto pareigos SEB, vienu metu – V. Adamkaus patarėjo pareigos, sėkmingai apginta socialinių mokslų daktaro disertacija, dažnokai per televiziją rodytos jo ekonominės apžvalgos. Net darbininko duonos skonį pažino – iš pirmo karto neįstojęs į Vilniaus universitetą, kurį laiką dirbo vaistų sandėlio valytoju ir kroviku. Vasaras leisdavo sodyboje Perlojos miestelyje, vieninteliame Lietuvoje tarybiniais metais išsaugojusiame paminklą kunigaikščiui Vytautui. Taigi tai visais atžvilgiais buvo pavyzdingo piliečio biografija.
Kas sukeitė G. Nausėdą?
Žmonių išmintis byloja: „Nori pažinti žmogų – suteik jam valdžią arba duok pinigų.“ G. Nausėdai tauta suteikė valdžią. Ir žmogus pasikeitė tiesiog akyse. Kvalifikuotas finansininkas, ekonomistas, mokslininkas numojo ranka į realią piliečių ir šalies ūkio padėtį ir tapo vos ne stambiojo verslo ir bankų atstovu. Antai stambieji bankai be jokių skrupulų baigia likviduoti skyrius rajonų centruose, bankomatų nebelieka ir mažesniuose miesteliuose. Girdi, bankams neapsimoka, o kad žmogui ar smulkiajam verslininkui dėl kokio nors piniginio reikalo tenka belstis į stambesnį miestą, niekam nė motais.
Keletą metų dėl šių nepatogumų ūžė ir piktinosi piliečiai. Ir tik šiemet Lietuvos banko pirmininkas G. Šimkus atsitokėjo ir pranešė, kad dešimtyje rajonų centrų stambieji bankai atkurs savo skyrius. Kodėl tik dešimtyje? Ir kokie bankininkai teiksis įgyvendinti G. Šimkaus pageidavimą? O jeigu neskubės arba apskritai ignoruos Lietuvos banko norą? Juk niekas neturi juridinių galių įsakinėti verslo subjektams. Negi teks priimti specialų įstatymą dėl finansinių paslaugų gyventojams ir verslui? Tuo tarpu prezidentas G. Nausėda, neabejotinas finansinis autoritetas, ir jo patarėjai argi nematė reikalo tarti savo žodį? Na, ir kas, kad bankai tapo visos ekonomikos valdovais – nuo palūkanų lygio iki keisčiausių, neretai net absurdiškų paskolų sąlygų. Regis, visa ekonomika ir gyventojai pavirto finansinio kapitalo kumečiais, privalančiais bankams nešti pelną.
Gerovė, kurios tektų paieškoti
G. Nausėdos pirmosios prezidentinės kampanijos agitacinis arkliukas buvo gerovės valstybės kūrimas. Atrodė, kad štai pagaliau ateina šalies vadovas, kuris mato katastrofiškai didėjantį atotrūkį tarp valstybės interesų ir žmonių poreikių ir lūkesčių. Gerovės valstybė yra įrankis, padėsiantis nuosekliai mažinti šį atotrūkį. Tiesa, ta gerovė buvo apibūdinama bendrojo vidaus produkto rodikliu bei dar keliais gana bendro pobūdžio parametrais.
Deja, viltys buvo labai ankstyvos. Apie valstybės ir piliečių gerovę buvo svaičiojama visą kadenciją – nei prezidento patarėjai, nei pats prezidentas neįstengė deklaruojamai gerovei suteikti kiek nors konkretesnio pavidalo. Nesirengė to daryti ir tuomet prie valstybės vairo buvusios vyriausybės. Taigi deklaruotoji valstybės ir piliečių gerovė pavirto antigerovės kūrimu.
Kokios paslaptingos jėgos nulėmė G. Nausėdai sėkmingus antrosios prezidento kadencijos rinkimus? Jo politinė orientacija ir balsas dabar skamba visiškai kitaip. Atrodytų, šalies prezidentas jau nebeatstovauja Lietuvai ir jos interesams. Šalies piliečių gerovė jam nėra jau toks svarbus dalykas, kur kas svarbiau parama Ukrainai – politinė, karinė, finansinė. Deklaruotoji laisvė ir nepriklausomybė irgi jau nebe jo vertybės – G. Nausėda noriai glėbesčiuojasi su Ukrainos prezidentu, priklaupęs ant kelių bučiuoja jos vėliavą. Ar šis aktas neprilygsta savos valstybės išdavystei? Negi to nesuvokia Lietuvos prezidentas? Solidarumas su kariaujančia valstybe yra, be abejonės, reikšmingas ir svarbus dalykas, tačiau turi būti jaučiamos ir ribos.
Žadėdamas Ukrainai karinę pagalbą, G. Nausėda į pavojų stato savąją valstybę. Ar šiems pažadams jis turi kieno nors mandatą?
Rusija jau nedviprasmiškai pareiškė, kad karinės pagalbos teikimas Ukrainai reiškia įsitraukimą į konfliktą tarp kariaujančių valstybių.
Dviveidiškumo kelyje
G. Nausėdos antrosios kadencijos pagrindinė veiklos kryptis – saugumas ir gynyba. Tačiau šį saugumą ketinama užtikrinti gana keistu būdu – dislokuojant Vokietijos karinę brigadą, kurią ketinama įkurdinti Lietuvoje neribotam laikui. Tam skiriama milžiniška teritorija, statomas ištisas karinis miestelis, kuriame apsigyvens vokiečių kariškiai su šeimomis ir kuris pareikalaus ne vieno milijono investicijų.
Tuo pat metu užsienio reikalų ministras meldžiasi Vašingtone, kad kuo greičiau į Lietuvą būtų grąžintas amerikiečių karių kontingentas. Nors JAV savo ruožtu svarsto galimybę atitraukti iš Europos beveik pusę čia dislokuoto karių kontingento.
Keista, kad Lietuva blaškosi tarp europinių ir transatlantinių partnerių. Tačiau akivaizdus yra kitas dalykas – valstybė sparčiai stumiama į militaristinį vieškelį, o G. Nausėda tampa vienu aršiausių militarizmo šauklių Europoje. Šiam tikslui tarnauja ir siekis be referendumo, tik Seimo sprendimu atšaukti 137 Konstitucijos straipsnį, draudžiantį šalies teritorijoje dislokuoti branduolinius ginklus. Taigi, nors prezidentas G. Nausėda deklaruoja, kad labiausiai nekenčia veidmainystės, jo praktinė veikla byloja priešingus dalykus.
Deja, apie G. Nausėdos dviveidiškumą byloja ir dar vienas epizodas. Štai jiedu su sutuoktine Diana liūdesio sukaustytais akmeniniais veidais rymo prie mirusio Norvegijos karaliaus karsto. Tačiau neatrado valandėlės laiko pagerbti neseniai mirusios vienos iš valstybės kūrėjų Kazimieros Prunskienės atminimą. Tą atliko ištikimasis Frederikas, per televiziją perskaitęs jo vardu užuojautą dėl mirusiosios.
Kažkuris politologas šitaip apibūdino G. Nausėdos antrąją kadenciją: „Kančia valstybei, kančia ir jam pačiam.“ Kaip padėti žmogui išsivaduoti iš kančių? Yra du keliai: atsistatydinti pirma laiko arba laukti apkaltos.
