dr. Kęstutis Jaskelevičius
Ar tikrai gyvename demokratinėje visuomenėje? Ką apibūdiname demokratijos terminu? Tai valstybės valdymo forma, kai aukščiausia valdžia priklauso tautai, piliečiai savo atstovus į ją renka laisvuose ir sąžininguose rinkimuose, užtikrinama spaudos, žodžio ir susirinkimų laisvė. Deja, realiame politiniame gyvenime daug kas yra taip iškraipyta ir subjaurota, kad tenka kalbėti apie sąlyginę, kažkokią pseudodemokratiją, kuri ir nulėmė valstybės atėmimą iš žmonių.
Šutvių demokratija
Vienas šmaikštuolis mūsų susiklosčiusią politinę sistemą pavadino gana paprastai, bet taikliai. Tai dviejų siekis nudaigoti trečiąjį. Štai ir daugumos principas tikrovėje. Tačiau tai jau šutvės principas, pavadinkime jį šutvės demokratija. Ir jis realizuojamas per vieną svarbiausių politinės sistemos grandžių – partijas, kurios savo esme nėra jokios partijos, o pačios tikriausios šutvės, prisidengiančios politiniu skydu. Valstybės ir piliečių interesai joms toli gražu ne pirmaeilis dalykas. Jos siekia valdžios, kad galėtų realizuoti savuosius pragmatinius, o neretai net nusikalstamus tikslus.
Įkandin politinių šutvių seka verslo šutvės, tampančios jų rėmėjomis ir finansinėmis maitintojomis. Valdžią iškovojusios politinės šutvės įvairiais būdais atsilygina verslininkams. Tai gali būti valdžios postai, pelningi užsakymai ir pan. Visą šią „demokratiją“ vainikuoja juridinio pobūdžio šutvės, garantuojančios politikams ir verslininkams, bėdai prispyrus, teisinius „stogus“.
Nemalonu pripažinti, tačiau politinės šutvės mūsuose ėmė rastis netrukus po valstybės nepriklausomybės paskelbimo. Keli aktyvūs to meto politikai (vienas ypač), pasitelkę mulkinimo ir chameleoniškumo metodus, sugebėjo savotiškai privatizuoti ir net uzurpuoti tautą subūrusį ir iš okupacinio sąstingio išvadavusį Sąjūdį. Daugelis to meto politikų turėtų prisiminti 1991-aisiais metais surengtą trečiąjį Sąjūdžio suvažiavimą. Būtent šiame suvažiavime nuskambėjo klasta ir apgaule padvelkęs lozungas „Tauta ir Sąjūdis vieningi“.
Būtent šis lozungas paruošė dirvą politinių šutvių gimimui. Neilgai trukus jos įgavo dešiniosios pakraipos įvaizdį – tiek įteisintos, tiek neįteisintos (pvz., vadinamųjų „megztųjų berečių“ sambūrių ir grupuočių pavidalu). Nepritariantieji ar, neduok Dieve, drįstantys oponuoti „dešiniųjų“ veiklai būdavo skelbiami priešais, komunistais ar net išdavikais, paniekinamai pravardžiuojami šunauja, kirmėlynu, runkeliais. Ypač tekdavo žemdirbiams, kurie nenorėjo sutikti su kaime pradėtomis vykdyti reformomis.
Šitaip buvo įvarytas nesantaikos pleištas į iš dvasinio ir politinio snaudulio bundančią tautą. Dar daugiau – buvo pasėta neapykantos sėkla tarp dar prieš kelis metus tuose pačiuose mitinguose laisvės giesmes traukusių piliečių.
Vienai pirmųjų įsisteigusių kairiosios pakraipos partijų – Lietuvos demokratinei darbo partijai – neliko nieko kito, kaip iš civilizuotos politinės partijos virsti vien dėl valdžios kovojančia, šutvės principais besiremiančia aktyvių piliečių grupuote.
Beje, vienoje dešiniosios pakraipos šutvių ir buvo sumanytas vadinamųjų investicinių čekių mechanizmas, kuris sujaukė visą valstybės turto privatizavimo procesą. Ten pat buvo inicijuotas žemės ir miškų grąžinimas, siekiant neva atlyginti okupantų padarytas skriaudas, o tikrovėje tik supykdęs kaimynus, gimines ir artimuosius.
Partijų-šutvių margumynas
Partijų-šutvių politiniame lauke vyksta nuolatinis transformacijos procesas – vienos išnyksta, kitos įsisteigia. Bene ryškiausias ėjimas šia kryptimi buvo panašias idėjas skleidusių LDDP ir socialdemokratų partijų susijungimas. To proceso metu atskilo grupė, pasivadinusi „Socialdemokratija-2000“, kuri po kurio laiko nutraukė savo veiklą.
2026 metais šalies politiniame lauke veikia 26 partijos, iš kurių 4 yra likviduojamos arba nevykdo veiklos. Štai vien krikščioniškąsias vertybes skelbiasi išpažįstančios net keturios partijos. Tai Krikščionių sąjunga, Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga. Pagaliau solidžioji Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Beje, pasigilinus į pastarosios programą, ko nors žaižaruojančio krikščioniškomis dorybėmis ar demokratinėmis vertybėmis vargu ar kas nors surastų. Didele meile tėvynei ši programa irgi nespindi – aptakios frazės, ir tiek.
Keista, bet registruojant partijas nekeliama jokių formalių reikalavimų nei jų pavadinimams, nei programoms. Kištis į programų turinį būtų jau kėsinimasis į žodžio ir nuomonės laisvę. Todėl ir atsiranda partijos su keistokais ir net elementarios logikos stokojančiais pavadinimais.
Pavyzdžiui, politinė partija „Lietuvos sąrašas“ (kas jame surašyta?), Sąjūdis už Lietuvos miškus – Jaunoji Lietuva (kodėl būtent jaunoji, kodėl ne vyresnioji?), politinė partija „Profesinių sąjungų centras“ (kodėl tik centras?), partija „Lietuva – visų“ (suprask, ne tik Lietuvoje gyvenančių).
Knieti išsakyti kritinio pobūdžio pastabas apie partijų programas ir jose keliamus tikslus, tačiau tai jau gali būti interpretuojama kaip įžeidimas, ir galima sulaukti kokios nors bylos. Šitaip panaši kritika „atsirūgo“ Remigijui Žemaitaičiui, o bylą už „išvystyto“ piršto parodymą užsidirbo Rita Miliūtė. Tuo pat metu vertėtų pamąstyti, ar nereikėtų sudaryti kompetentingos ir geranoriškos ekspertų tarybos, kuri tarnautų kaip filtras partijų pavadinimams ir jų programoms.
Partijų programos turėtų atspindėti jų ideologiją, t. y. idėjas, pažiūras ir vertybes. Tačiau kiek aiškesnis vaizdas atsiskleidžia žvilgtelėjus tik į Liberalų sąjūdžio, Nacionalinio susivienijimo ir iš dalies socialdemokratų partijų programas. Kitų partijų programos – tai tuščių frazių rinkinys, kurio reikšmę vargu ar paaiškintų patys tų partijų lyderiai.
Kalbant apie socialdemokratus, tiesiog nesusipratimu reikėtų laikyti tai, kad nė vienos šio Seimo kadencijos Vyriausybės programoje nė su žiburiu nesurasi tų idėjų ir vertybių, kurios deklaruojamos politinėje programoje. Taigi deklaracijos sau, o reali veikla – sau.
Miškų reformos sumanytojus – teisman
Sunku praeiti neišsakius kelių „komplimentų“ Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ steigėjams bei „vyriausiajam“ demokratui (ir, ko gero, pavadinimo sumanytojui) S. Skverneliui.
Partijos pavadinimas byloja, kad jos nariai pasirengę viską aukoti vardan Tėvynės, tačiau priešrinkiminė veikla sako ką kita. Būtent S. Skverneliui būnant premjeru buvo atlikti keli pasibjaurėtini darbeliai. Antai, apgavus miškininkus, buvo įvykdyta miškų reforma, kuri sudarė sąlygas šiame sektoriuje įsigalėti medienos perdirbėjams.
Šviesios atminties miškininkas, profesorius Vaidotas Antanaitis šitaip įvertino miškų reformą: „Tuos žmones – „reformatorius“ – reikia teisti, nes jie panaikino ne tik urėdijas, jie naikina žmonių likimus, naikina pačią valstybę.“ Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ pirmininkas Gintautas Kniukšta kvietė sudaryti parlamentinę komisiją ir išsiaiškinti, kokią įtaką vykdant miškų reformą padarė medienos perdirbėjai, ypač „užsieniečiai“ ir jų lobistai. Deja, tuometis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, artimas S. Skvernelio bendražygis, G. Kniukštos kvietimo neišgirdo.
Dar vienas „Vardan Lietuvos“ ir jos vedlio S. Skvernelio „žygdarbis“ – slaptas AB „Ignitis grupė“ akcijų pardavimas privatiems asmenims ir su bankais susijusioms bendrovėms. Šitaip „Ignitis“ akcininkais tiesiogiai ar netiesiogiai tapo SEB ir „Swedbank“, investicijų valdymo bendrovė „Invalda“. Tarp privačių akcijų turėtojų yra nemažai solidžių užsienio kompanijų (tiesiogiai ar netiesiogiai): „The Bank of New York Mellon“, „Avaron“, „Avaroni“, „State Street Bank and Trust Company“ ir kitų. Belieka tikėtis, kad po S. Skvernelio korupcinių „nuotykių“ Augalininkystės tarnyboje tyrimo bus įvertinta ir jo inicijuota reforma miškų sektoriuje, ir energetikos sektoriaus privatizavimas.
Tuo tarpu pati partija „Vardan Lietuvos“, susikompromitavusi iki kojų pirštukų, užuot tęsdama savo veiklą ir stypčiodama valdančiojoje koalicijoje, pasielgtų garbingai, jei visai nutrauktų savo veiklą. Deja, šito neverta tikėtis, nes valstybės ir jos piliečių interesai, matyt, nublanksta prieš šutvės narių gerovę.
Politinės konkurencijos metodai
Partijų gausa lemia ir jų tarpusavio varžytuves. Dažniausiai varžomasi rinkimų spektakliuose dėl įvairaus lygio politinės valdžios kėdžių. Netiesiogiai dalyvaujama ir prezidento rinkimuose, remiant vieną ar kitą kandidatą, agituojant už jį. Tarp rinkimų laikotarpių partijų konkurencinė kova prigęsta ir dažniausiai varžomasi iškapstant kuo daugiau konkurentus kompromituojančių faktelių ir inicijuojant įvairius skandalėlius.
Antai viešumon iškilo socialdemokrato M. Sinkevičiaus galimas disertacijos plagijavimo faktas. Nedelsiant buvo iškapstyti panašūs įtarimai oponuojančios partijos narei. Didelis laimėjimas, jei iškapstytas „kompromatas“ baigiasi baudžiamosios bylos iškėlimu.
Galvojant apie valstybę ir jos piliečių interesus, nepalyginamai garbingiau atrodytų konkurencija idėjų fronte: kaip palengvinti žmonių gyvenimą, kokius pasiūlyti įstatymus, pagerinančius demografinę situaciją, sveikatos apsaugos ir švietimo įstaigų veiklą, ir pan. Deja, vis įnirtingiau varžomasi knaisiojantis konkurentus kompromituojančių faktų „lobyne“.
Vienas toks skandalas skaudžiai palietė Liberalų sąjūdžio vedlį Eligijų Masiulį. Skandalo pradžia – 2016 m. pavasaris, dalyviai – liberalų viršūnėlė, STT, prokuratūra, Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas. Objektas – pinigėliai, kurių reikėjo artėjantiems rinkimams. Po aštuonerius metus trukusių tyrimų ir teismų E. Masiulis buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Jau kalėdamas ir turėdamas nemažai laiko, savo politinius ir kriminalinius nuotykius jis aprašė knygoje „Baltas apykakles prasegus“. Žinant apie partijų konkurencinės kovos metodus bei susipažinus su kai kuriomis knygoje aprašytomis aplinkybėmis, norom nenorom tenka suabejoti vykusių tyrimų ir teismų objektyvumu ir sąžiningumu.
Nekaltas, bet kaltas
Liberalų sąjūdžio ir E. Masiulio žvaigždė 2016 metų pavasarį buvo zenite. Panašu, kad su tuo negalėjo taikstytis socialdemokratai ir premjeru tuomet buvęs A. Butkevičius bei įkandin sekę demokratai „Vardan Lietuvos“ ir jų „vyriausiasis demokratas“ S. Skvernelis. Reikėjo žūtbūt surengti išradingą operaciją. Reikalas pasirodė ne toks jau sudėtingas – operacija buvo surengta STT ir Vilniaus apygardos prokuratūros rankomis.
Po ilgus metus trukusio tyrimo ir Vilniaus apygardos teismo posėdžių E. Masiulis ir kiti bylos dalyviai buvo išteisinti. Tačiau, kaip jau įprasta tokiais atvejais, reikalo ėmėsi Lietuvos apeliacinis teismas, kuris paneigė žemesnės instancijos vilniškių teisėjų verdiktą – E. Masiulis ir kiti bylos dalyviai buvo pripažinti kaltais ir nuteisti realiomis laisvės atėmimo bausmėmis. Po tokių kontroversiškų nuosprendžių nejučia kyla klausimas – kuris teismas yra galimai papirktas ir korumpuotas?
E. Masiuliui iš viešų šaltinių dar iki pirmojo Apeliacinio teismo posėdžio tapo žinoma, kad jo bylą nagrinėsiančios teisėjų kolegijos pirmininku yra paskirtas Albinas Bielskis. Šis teisėjas, pasirodo, beveik tuo pačiu metu garsiai skambėjusioje „advokatų ir teisėjų korupcijos“ byloje pats buvo apklausiamas kaip specialusis liudytojas. Šis statusas yra suteikiamas asmenims, kuriuos saugo imunitetas ir kurie negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Ar nebus taip, kad A. Bielskis priėmė savotišką užsakymą ir jį „atidirbinėjo“, nes netrukus po šios bylos buvo išleistas į užtarnautą poilsį?
Natūralu, kad po Apeliacinio teismo apkaltinamojo nuosprendžio liberalų ir jų lyderio žvaigždė užgeso, o „vyriausiojo“ Lietuvos demokrato S. Skvernelio reitingai šovė į neregėtas aukštumas. Nuo 2016 m. gruodžio mėn. jis ėmė vadovauti XVII Vyriausybei. Būtent per šią jo kadenciją ir buvo įgyvendinta savo pasekmėmis pasibjaurėtina miškų reforma ir slapčia privatizuota 27 proc. „Ignitis“ akcijų. Taigi demokratų šutvė „gerai“ padirbėjo vardan Lietuvos ir jos piliečių: valstybiniai miškai atiduoti į medienos perdirbėjų rankas, taip pat ir į užsieniečių nasrus, be to, sudarytos sąlygos neribotai kelti elektros energijos tarifus.
Dar neprasidėjus Seimo rudens sesijai, pradėtas iš valdančiosios koalicijos išmestos partijos „Nemuno aušra“ teisinis persekiojimas. Nemažos grupės šiai partijai priklausančių Seimo narių namuose atliktos kratos. Ar ilgai, galvą iškėlęs, dar vaikščios šios partijos lyderis R. Žemaitaitis? Ir ar nebus tai jau beveik įprastas politinių šutvių „konkurencijos“ epizodas?
Partijų vadavimasis iš šutvių gniaužtų
Valstybės grąžinimas jos piliečiams turėtų prasidėti nuo partijų veiklos pokyčių. Iš šutvių principu besiremiančių grupuočių jos privalo virsti politinėmis organizacijomis ir vykdyti savo prigimtines funkcijas: rūpintis valstybės reikalais, jos piliečių gyvenimu ir gerove.
2026 m. Seime savo atstovus, kurie sudarė politinius junginius, vadinamus frakcijomis, turėjo 6 partijos: Socialdemokratų partija – 52 atstovus, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai – 28, „Nemuno aušra“ – 18, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ – 13, Liberalų sąjūdis – 11, Valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškųjų šeimų sąjunga – 9. Šių frakcijų aktyvumas yra labai nevienodas. Š. m. birželio mėn. buvo suformuota nauja valdančioji koalicija, kurią sudarė 3 frakcijos (74 atstovai). Vyriausybė Seimo rudens sesijoje pasiūlė svarstyti 125 įstatymų projektų paketus.
Apie ką šie įstatymų projektai? Apie viską be jokios sistemos ir valstybinės logikos. Tarp prioritetinių – žvalgyba, nacionalinio saugumo strategijos tvirtinimas: gynybos finansavimas, kariuomenės pajėgumų plėtra, gynybos pramonės ir energetikos institucijų stiprinimas. Ketinama rengti krašto apsaugos stiprinimo programą. Šios programos tikslas, kaip tvirtinama, yra spartinti karinių pajėgumų plėtrą, tęsti darbus kuriant Vokietijos karinę brigadą ir jai reikalingą infrastruktūrą, toliau darbuotis plėtojant kariuomenės sausumos pėstininkų brigadas, jų pajėgumus ir t. t. Tai akivaizdi šalies militarizavimo kryptis. Belieka įtikinti piliečius, kad virš valstybės pakibo reali kaimyninės valstybės agresijos grėsmė. Tačiau ką bedaryti, jei žmonės nelabai nori tuo tikėti?
Būtent šalies militarizavimas mažiausiai atitinka valstybės ir jos piliečių interesus. Tačiau partijos-šutvės, pataikaudamos geopolitinėms grupuotėms, apie valstybės interesus, žmonių poreikius ir lūkesčius beveik nesusimąsto.
Ar yra vilties, kad partijos-šutvės atsitokės ir atsigręš į valstybę? Norint, kad tai įvyktų, visomis įmanomomis priemonėmis joms turi būti didinamas idėjinis spaudimas: per žiniasklaidą, įvairius viešus renginius, išnaudojant įvairių rinkimų agitacines akcijas ir pan. Tokios galimybės, atrodo, nesunkiai atsivertų bendraujant su Nacionalinio susivienijimo nariais, Liberalų sąjūdžiu, kuris idėjiniu požiūriu nėra vienalytis ir su Tėvynės sąjunga solidarizuojasi tik „iš bėdos“. Įvairių nuomonių esama ir tarp socdemų, kurie dėl konjunktūrinių sumetimų prisibijo išsakyti prieštaraujančias mintis.
Tam tikrų vilčių teikia bendradarbiavimas su Vokietijos AfD partija, ypač po laimėtų rinkimų rytinėje Saksonijoje. Vis labiau Lietuvoje girdimas Valdas Tutkus, atstovaujantis panašiai krypčiai tarp Lietuvos politikų bei artimai bendraujantis su Vokietijos AfD partija. Kryptingai ir solidariai veikiant, gali būti išjudinti ir eurointegraciniai stulpai, kurie, atrodė, buvo įkasti amžiams.
