Jolanta Blažytė
Stebėdama mūsų valdžios viršūnėse plaukiojantį „durnių laivą“, vis pagalvoju: kažin, iš kurios pusės tas laivas pas mus atplaukė?
Ir štai internete randu buvusio Jugoslavijos vadovo J. B. Tito pasakojimą (vaizdo įrašas – mano „Telegram“) apie tai, kaip priešiškai nusiteikusių valstybių specialiosios tarnybos gali sužlugdyti bet kurią valstybę „iš vidaus“ – tereikia į ministrų postus prakišti nelabai „razumnus“ ministrus.
Cituoju Tito pasakojimą (jį perpasakojo kitas žmogus):
„Sovietų žvalgyba mane informavo, kad mano aplinkoje dirba CŽV šnipas. Mes visur įrengėme pasiklausymo įrangą, bet niekaip negalėjome nieko surasti. Tada vėl kreipiausi į sovietų žvalgybą ir paprašiau: „Pasakykite pavardę.“ Ir man pasakė, kad tai mano pirmasis pavaduotojas. Tada aš tam pavaduotojui prirėmiau pistoletą prie kaktos ir tiesiai šviesiai paklausiau: „Ar tu dirbi Amerikos žvalgybai?“ Jis atsakė: „Taip.“ Tada aš vėl paklausiau: „O kur ryšiai, kontaktai?“ Jis atsakė: „Aš jų neturiu. Reikalas tas, kad aš savo užduotį vykdau dar nuo Jugoslavijos revoliucijos laikų. Tuomet aš gavau užduotį, kuriai vykdyti nereikia jokių kontaktų. Aš skiriu į ministrų pareigas tuos žmones, kurių kompetencijos iš principo neatitinka tų pareigų reikalavimų. Pavyzdžiui, kokį nors inžinierių paskiriu kultūros ministru. Ir vykdydamas šią užduotį aš galiu sugriauti viską, ką jūs sukūrėte, p. Tito.“
Prisipažinsiu, kad anksčiau skeptiškai žiūrėjau į KGB sąrašų išviešinimą, nes galvojau: kam čia vartyti tuos praeities lavonus? Bet dabar nuomonę pakeičiau: o kas, jeigu tie lavonai ir dabar gyvi ir, tampydami tam tikras virvutes, buriuoja mūsų valstybės laivą taip, kad tas kuo greičiau pagautų „Titaniko“ kryptį? Tikrai keista, kai bet kuris protingas žmogus kratosi valdžios portfelio, sakydamas: „Ai, vis tiek mane suvalgys.“ Kaip ir keista buvo matyti, kaip buvusi prezidentė Dalia skiria ministrus pagal… jų anglų kalbos žinias. Nesvarbu, kad net anglišką liežuvį turinčioje galvoje tebuvo tik „bum bum“ kompetencija.
Kad tekstas nebūtų toks liūdnas ir rimtas, paskaninsiu jį kai kuriais perliukais.
Ar prisimenate, kaip sveikatos ministru vieną dieną tapo buhalteris ir ekonomistas A. Dulkys, per vieną dieną „supratęs“, kokios efektyvios yra kovidinės „fuck’cinos“?
Kaip jis tuo ministru tapo, istorija nutyli, tačiau kaip jis 2007 m. tapo Seimo pirmininko patarėju, papasakojo pats vienoje TV laidoje. Jo išpažintį perpasakosiu sutrumpintai (vaizdo įrašas – mano „Telegram“). Taigi, A. Dulkys pasakoja:
„Nu, žodžiu, sutinku savo draugelį, kuris tuomet dirbo Seimo pirmininko patarėju, o tas draugelis ir sako:
– Žinai, mes neturim patarėjo ekonomikos klausimais. Ir mums, t. y. kiekvienam patarėjui, davė užduotį atvesti bent po vieną kandidatą. Gal tu galėtum nuo manęs sudalyvauti?
– Eik tu, ką tu juokauji? Aš į parlamentą?! – nustembu.
O draugelis ir sako:
– Tu nueisi ir galėsi atsakyti, ką nori. Gali atsakyti, kad nežinai, nenori ir pan. Ir paskui tave paleis.
Taigi aš nuėjau ir į visus klausimus atsakiau: „Nežinau“, „Ne“, „Tikrai nemoku“. Ir finale ta draugelio vadovė pasižiūrėjo į mane ir sako: „Labai gerai, mums kaip tik tokio ir reikia.“
Labai įdomu būtų išgirsti A. Dulkio darbo pokalbį, kai jis tapo sveikatos ministru.
Beje, čia pat atėjo žinia, kad pagal kvailysčių „levelį“ mes neužimame pirmos vietos. Pirmą vietą skirčiau Latvijai, kurios ministras pirmininkas paskaičiavo, kad „jeigu kiekvienas ES pilietis per metus išgers bent vienu bokalu mažiau alaus, tai turėsim daugiau pinigų Ukrainai finansuoti ir taip bus išgelbėtos ukrainiečių gyvybės“. Šito tai jau neperspausim, nebent tik asmeniškai galiu pasidžiaugti, kad negerdama alaus (nes jo nemėgstu) gelbėju ukrainiečių gyvybes.
Taigi, aš už KGB sąrašų išviešinimą, ir kuo greičiau! Mat jau kiek pabodo aprašinėti tuos „durnių laivo“ nuotykius.
