Raimundas Kisielius
Esu lietuvis ir nacionalistas. Man tauta turi būti savo valstybės šeimininkė, pati spręsti savo ateitį, saugoti savo kalbą, kultūrą ir nepriklausomybę. Kitoms tautoms pripažįstu tokią pačią teisę. Todėl palaikau nepriklausomą Lenkiją, kurios likimą sprendžia patys lenkai.
Tuskas man politiškai yra tuščia vieta. Nesu lenkas, jis man neatstovauja. Man svarbu, kiek jo veiksmai palieka Lenkijai savarankiškumo. Europietiška reputacija mano akyse nėra nuopelnas, jeigu už ją mokama nacionalinės valstybės galiomis.
Lenkijos krizė man kelia esminį klausimą: kas valstybėje turi galutinę sprendimo teisę? Tauta ar institucijos, galinčios apriboti jos pasirinkimą, tačiau pačios sunkiai pasiekiamos demokratinei kontrolei?
Konstitucinis teismas turi saugoti Konstituciją ir riboti valdžios savivalę. Tačiau kas riboja jo paties galią? Jeigu Konstitucijos aiškinimu jos turinys keičiamas pagal politinę konjunktūrą, teisėjai ima vykdyti politiką. Konstitucijos tekstas lieka tas pats, o valstybė jau verčiama gyventi pagal kitaip aiškinamas taisykles.
Man nepakanka pasakyti, kad sprendimą priėmė teismas arba jam pritaria Briuselis. Reikia parodyti jo teisinį pagrindą ir įgaliojimų ribas. Institucijos autoritetas negali tapti priedanga politinei savivalei.
Jeigu konstitucinės kontrolės modelis tampa partinės kovos įrankiu, jo pakeitimas ar panaikinimas turi būti svarstomas. Institucija nėra šventenybė. Tačiau privalu aiškiai pasakyti, kas perims jos funkcijas ir kaip bus ribojama naujosios valdžios savivalė. Tautos suverenitetas nepriklauso nei vienai partijai, nei vienam vadovui, nei uždarai teisėjų grupei.
Manęs neįtikina ir formalus ES partijų įvairumas. Mano vertinimu, ši įvairovė yra politinė mimikrija. Skirtingi pavadinimai slepia tą pačią kairuolišką kryptį – valdžios centralizavimą ir nacionalinių valstybių savarankiškumo mažinimą. Tikrosios dešiniosios jėgos slopinamos ir stumiamos į politinį užribį, nes jų bijoma. Kaip pavyzdį matau elgesį su AfD Vokietijoje.
Demokratija negali reikšti, kad piliečiams leidžiama pasirinkti tik iš esamai politinei sistemai patogių jėgų. Tautos sprendimo teisė turi galioti ir tada, kai jos pasirinkimas nepatinka politiniam centrui.
Lenkijos siekį išsaugoti zlotą laikau nacionalinės savisaugos klausimu. Sava valiuta suteikia svarbių pinigų politikos priemonių. Lenkai turi teisę klausti, ar verta jų atsisakyti ir kiek jų ekonomikos poreikiai lemtų bendros valiutos politiką. Įsipareigojimas ateityje įsivesti eurą, nors konkretaus termino nėra, parodo ribą tarp šiandien dar turimos praktinės laisvės ir sutartimis apriboto ilgalaikio pasirinkimo.
Lenkijos aukso atsargų stiprinimą vertinu kaip valstybės atsparumo siekį. Krizės metu partnerių pažadų gali nepakakti. Auksas savaime negarantuoja nepriklausomybės, tačiau valstybė turi pagrindą kaupti saugumo atsargas ir rūpintis jų kontrole. Euro įvedimas nereikštų viso nacionalinio aukso perdavimo, tačiau savarankiško veikimo galimybių klausimas nuo to neišnyksta.
Argumentas „valstybė pati įsipareigojo“ man neužbaigia diskusijos. Viena politinė karta negali visoms būsimoms kartoms užrakinti valstybės kelio. Tauta privalo turėti realią galimybę siekti pakeisti įsipareigojimus ir prisiimti pasirinkimo pasekmes.
Mano palaikymas nepriklausomai Lenkijai yra kategoriškas. Lenkai turi teisę saugoti savo valstybingumą, valiutą ir galimybę patys nustatyti savo ateitį. Jie neprivalo teisintis dėl noro likti savo valstybės šeimininkais.
Man priimtina laisvų tautų Europa, kurioje bendradarbiavimas stiprina valstybes, o jų savarankiškumas gerbiamas ir tada, kai jos pasako „ne“.
