Dr. Nida Vasiliauskaitė
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkė-stažuotoja, vyresnioji lektorė dr. Rasa Navickaitė atliko tyrimą Politinės homofobijos genealogija posovietinėje Lietuvoje: nuo sovietinio palikimo iki tarptautinio anti-gender judėjimo. LRT tyrimą pristatė plačiajai publikai, akcentuodama nuspėjamą pagrindinę tezę: „Tai, kaip šiandien matome LGBT+ žmones, yra neišvengiamai susiję ir su mūsų sovietinės okupacijos praeitimi.“
Skamba solidžiai ir autoritetingai, bet tik skamba, nes realiai tai labai blogai atlikto mokslinio tyrimo, ilgam išplatinsiančio po viešą erdvę savas formuluotes kaip mokslo nustatytus faktus, pavyzdys, todėl visai vertas komentaro.
Tyrimas nepavyko, be abejo, ne dėl pasirinktos temos; tema – pakankamai svarbi ir įdomi, kad būtų tiriama. Su Rasa aš visiškai sutinku, kad homofobija – blogai, kad šis, kartais perteklingai ir nepagrįstai vartojamas terminas, nėra be referento ir kad juo žymimas reiškinys nėra nei savaimingas, nei natūralus – jis turi politinę genealogiją ir savo taip pat ir lokalią istoriją. Tačiau manau, kad kaip tyrėja ji elgiasi labai atmestinai, nesąžiningai ir de facto yra gana abejinga tiriamai temai.
Pagrindinė jos tezė ne seka iš atlikto tyrimo, o yra primesta jam iš anksto, mechaniškai atkartoja tezes visų tų, kurie paskutiniu metu sakosi tyrinėjantys kokį nors negerą, nepageidautiną mūsų naujausios istorijos reiškinį: tai žinoma, kad dėl to kaltas sovietmetis (jeigu ne jis, tai mūsų visuomenėje dabar viskas klotųsi kuo puikiausiai).
Navickaitė netgi supranta viso labo atkartojanti bendrą naivią clichė ir skubiai signalizuoja lyg ir nepasirašanti jai, bet tiktai tam, kad de facto vis tiek pasirašytų: „Žinoma, daug iš sovietmečio atsineštų dalykų nėra unikalūs, negalima dėl visko kaltinti sovietmečio, tačiau, kai kalbame apie homofobijos fenomeną Lietuvoje, turime žiūrėti ir į sovietinę okupaciją, į tai, kaip tuomet buvo žiūrima į homoseksualius žmones“ (Tačiau turime? Kodėl „tačiau“ ir kodėl „turime“?). Žinoma, intencija išbaltinti ir pateisinti sovietmetį būtų tokia pat neleistina moksliniame darbe, kaip ir intencija žūtbūt jį viskuo apkaltinti: yra toks dalykas kaip intelektinis sąžiningumas, noras pažinti ir suprasti, o su juo nesuderinamas išankstinių clichés kartojimas ir valia jas pateikti kaip tyrimo atlikto rezultatą. Toks elgesys seniai turi techninį pavadinimą: petitio principii loginė klaida.
Jeigu dabartinis neigiamas žvilgsnis į LGBT būtų išties suformuotas sovietmečio, tai tektų įrodinėti ligtolinę, smetonmečio, Lietuvą, buvus įvairovės, atvirumo ir pakantumo visokiausioms erotinėms praktikos bei šeimoms pavyzdžiu – o ji tokia anaiptol nebuvo ir niekas (įskaitant pačią R.Navickaitę) net nemėgina įrodinėti priešingai. Taip pat, jeigu prie homofobijos genezės būtų lemtingai prisidėjęs sovietmetis, aplinkinis, nesovietinis („normalusis“), pasaulis homofobijos ir represyvių įstatymų dėl atitinkamų praktikų būtų negirdėjęs ir nežinojęs. Nebūtų nutikę nei Oscaro Wilde’o skandalingo teismo bei įkalinimo XIX a. pabaigoje, supurčiusią Britaniją ir visą Europą, nei Ernsto Rohmo kartu su daugybe SA narių žudynių 1933 Berlyne, nei Allano Turingo (žmogaus, kuris labai padėjo sąjungininkams pasiekti pergalę WWII, nulauždamas nacių „Enigmą“) cheminės kastracijos (kuria bausti homoseksualai pagal XIX a. įstatymą JAV dar XX a. viduryje) kaip tik po karo, nei makartizmo (McCarthysim, JAV šaltojo karo laikų praktikos politiškai neparankiais laikytus asmenis kaltinti iškart „komunizmu“ ir „homoseksualizmu“, tarsi tarp šių dviejų būtų loginis ar priežastinis ryšys; čia įkaltis, beje, kad, bent kai daliai amerikiečių sovietiniai kraštai kaip tik atrodė homofiliški, nepagrįstai, žinoma), nei garsiųjų Sonewallo riaušių 1969-ais Niujorke, žyminčių LGBT politinės emancipacijos Vakaruose pradžią, skausmingą ir lėtą.
Nebuvo, supraskime, viso to, tik vieninteliai sovietai kriminalizavo ir patologizavo homoseksualumą (taip, jie tą darė – kartu su didele dalimi Vakarų, mažiau obsesyviai ir brutaliai nei JAV, reikia pasakyti). Visus minėtus įvykius Rasa Navickaitė, be abejo, žino, bet renkasi „pamiršti“, kad netrukdytų išankstinei patogiai jos tyrimo tezei. Sovietai, pasak jos, sugalvojo bemaž viską, ko tik šiuo klausimu būta blogo didžiajame pasaulyje. Pvz.: „Daugelį iš sovietmečio atsineštų terminų mes jau kvestionavome, bet, pavyzdžiui, žodis „pederastas“ nėra suprantamas kaip sovietinių represijų dalis.“
Sovietinių represijų?! Šis žodis plačiai vartotas per visą XIX ir didžiają dalį XX amžiaus visuose anglakalbiuose ir frankofoniškuose kraštuose, ir ne visuomet neigiama prasme. Ir ji tą žino (negali nežinoti).
Bet net dar įspūdingiau pasisako čia: „[…] žiniasklaidoje labai akivaizdžiai pasitelkiami iš sovietmečio atsinešti stereotipai. Pavyzdžiui, vyrų homoseksualumas buvo siejamas su lytiniu keliu platinamomis ligomis, ypač su AIDS. Homoseksualumas stipriai siejamas su slaptumu, kažkokiu pogrindžio pasauliu, naktiniu gyvenimu ir kriminaliniu pasauliu.“
Stereotipai?? Iš sovietmečio atsinešti?? Tai, AIDS panika kilo visai ne JAV, ir už sovietinio bloko niekas net negirdėjo apie AIDS bei homoseksualumo sąsajas arba homoseksualumo ir naktinio gyvenimo (Stonewallo riaušės savo pavadinimą gavo nuo naktinio gėjų klubo, kurio lankytojai kartą viešai pasipriešino nuolatiniams žeminantiems policijos reidams ten), ir slapstytis makartizmo epochoje niekam nereikėjo, nors net už įtarimus grėsė kalėjimas ar bent socialinis ostrakizmas?
Kartu R.Navickaitė pražiūri dramblį kambaryje – vienintelį faktorių, tikrai lemtingai postsovietiniuose kraštuose prisidėjusį prie specifinės šių kraštų homofobijos. Sovietinę kalėjimų subkultūrą, kurioje priverstinis homoseksualumas yra neoficiali žeminimo, subordinavimo ir dehumanizavimo praktika, bloškianti į žemiausią kastą (iš čia įžeidimas „gaidys“). Pagal vaidmenį šioje praktikoje ir išsikristalizuoja kalėjimo kastos, bei kalėjimo etika, kuri nelieka uždaryta tarp kalėjimo sienų – ji išplinta po visą visuomenę ir sukuria panišką homoseksualumo baimę bei panieką jam populiacijoje. Nei Marxas, nei Engelsas, nei Leninas nei Stalinas, nei Brežnevas su tuo neturėjo ničknieko bendra, šią praktiką ilgainiui įsivedė patys kaliniai, kriminalinis, ne politinis kontingentas, o prižiūrėtoją ją toleravo, toleruoja iki šiol. Griežtai kalbant, tai ne sovietinis, o kriminalinis palikimas. Nematyti jo analizuojant homoseksualumo percepciją bei homofobijos motyvus postsovietinėse visuomenėse – įspūdinga. Bet Navickaitė atkakliai nemato, visiškai nemato.
Taip pat ji daug ko nemato savo pačios surinktoje medžiagoje ir nesugeba arba nenori pasidaryti adekvačių išvadų jos pagrindu: o būtent, kad didžioji dalis mūsų visuomenės (net ir jos dalis, priešiškiausiai viešai pasisakanti LGBT temomis) visai nenusiteikusi kaip nors kenkti homoseksualiems žmonėms ar reikalauti represijų prieš juos. O tai reiškia, kad vieša „homofobija“ yra išimtinai laikraštinis ir politinis reiškinys (jau Nepriklausomybės laikų, kuriuos Navickaitė analizuoja), o ne „sovietinis palikimas“ ir ne „visuomenės problema“. Analizuoja, bet nepastebi, jog LGBT viešumo diskursai mūsuose atsirado kartu su TS-LKD įgarsintu „šeimos vertybių“ diskursu. Abeji – ne sovietiniai, ne rusiški ir ne vietinės lietuviškos kilmės, o aiškiai amerikietiški, po Šaltojo karo jie tapo nauja takoskyra tarp JAV demokratų ir respublikonų: vienoje pusėje visuomenė bombarduojama vaivorykštiniu spalvingumu, kitoje – pamokslavimais apie naujai susigalvotas „šeimos vertybes“ (family values).
Taigi, tiek Navickaitės agenda, tiek ne mažiau spalvinga ir isteriška čionykštė „homofobija“, priešpastatanti paradams savus esą tradicinius „vyriškumus“ bei „moteriškumus“ (tradwifes), yra politiškai surežisuotos pastangos skubiai imituoti JAV, įsteigti Lietuvoje amerikietišką visuomenę ir amerikietišką dvipartinę sistemą. Petras Gražulis ir „Šeimų maršo“ retorika – ne iš sovietmečio ir ne iš Rusijos, o iš devyniasdešimtųjų mūsų laisvos nepriklausomos viešos erdvės, paspalvintos kalėjimo etika (90s, nepamirškime, buvo kriminalinio elemento triumfo epocha). Rusijoje, tiesa, šios amerikietiškos „šeimos vertybės“ irgi politiškai sudaigintos, sėkmingai – tik jos, be savojo antipodo, Pride paradų, kurie, beje irgi bandyti instaliuoti (prisiminkime Pussy Riots, su kuriomis Kremliaus nurodymu susidorota), bet nusistovėjo tik „neokoniška“ linija, aiški vienos pusės persvara, Kremliaus pasirinkimas. Skirtumas nuo Lietuvos – kad ten, geležinės rankos remiami, pergalę švenčia kvazineokonai, o Lietuvoje tebevyksta abiejų amerikietiškų frontų grumtynės, jei taip ir tęsis, Lietuva nuo Rusijos skirsis maždaug tiek, kiek dabartinė Amerika, t.y. de facto nebedaug.
Tai toks Navickaitės tyrimas.














