Norint išvengti bausmės, galima elgtis dviem būdais. Krikščioniškoji moralė sako, kad, padarius nuodėmę, reikia prisipažinti, dėl padarytos nuodėmės gailėtis ir melstis nuolat kartojant: „Kaltas, esu kaltas“, ir nuodėmės bus atleistos. O pagal nerašytus mafijos įstatymus, niekada, jokiomis sąlygomis negalima prisipažinti, kad padarei nusikaltimą.
Taigi, kyla klausimas, kokį iš šių dviejų diametraliai priešingų būdų pasirinkti?
Ką pamiršo R.Šalaševičiūtė?
Vieno recepto, kaip elgtis, deja, nėra. Vienu atveju geriau pasirinkti vieną variantą, kitu – kitą. Pavyzdžiui, žinomas televizijos laidų vedėjas, būdamas girtas, suvažinėjo žmogų, tačiau prisipažino, labai gailėjosi ir jam buvo atleista. O štai sveikatos apsaugos ministrė R. Šalaševičiūtė, duodama interviu žurnalistams, elgėsi taip, tarsi kalbėtų kur nors virtuvėje su savo gerais bičiuliais, ir nuoširdžiai papasakojo, kaip ji, gelbėdama sau artimą žmogų, davė gydytojui 100 litų kyšį.
Toks ministrės nuoširdumas jai kainavo ministrės postą, ją pasmerkė tiek politiniai priešininkai, tiek ir politiniai bendražygiai. Mat šiuo atveju ministrė suklydo: būdama valdžios atstove ji turėjo elgtis pagal nerašytas mafijos taisykles – jokių savo klaidų nepripažinti.
Visos spec. tarnybos tarsi šunys, gavę ženklą iš šeimininko, tą pačią minutę griebė R. Šalaševičiūtę už pakarpos ir išaiškino visas ministrės padaryto „nusikaltimo“ aplinkybes. Nuo dar griežtesnės bausmės, negu pašalinimas iš pareigų, nuo kelerius metus trunkančių teismų ir galbūt kalėjimo, ją išgelbėjo tik tai, jog jau suėjo senattis, nes „nusikaltimas“ padarytas per daug seniai.
Žinoma, didelio nuostolio nebus nei Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, nei Lietuvos valstybei, jeigu R. Šalaševičiūtė nebus sveikatos apsaugos ministrė. Ji buvo tik aklas įrankis vykdant absurdišką Lietuvos sveikatos apsaugos politiką.
Dar kartą parodė veidmainystę
O atsitikimas su R. Šalaševičiūte tik parodo Lietuvos politikų veidmainystę. Jie pasinaudojo proga parodyti savo tariamą principingumą, nepakantumą korupcijai, tačiau iš tikrųjų, kai pakvimpa didelio masto korupcija, niekas nepajudina nė piršto. Pavyzdžiui, niekam neįdomu, kaip A. Kubiliaus Vyriausybėje buvo iššvaistyti keli šimtai milijonų litų niekam nereikalingoms konsultacijoms, susijusioms su naujos atominės elektrinės statyba. Užtat 100 litų, kuriuos sumokėjo R. Šalaševičiūtė gydytojui už jo atliktą darbą, paverčiama pasaulinio lygio korupciniu nusikaltimu.
Jeigu Lietuvos spec. tarnybos būtų tokios pat principingos, kaip R. Šalaševičiūtės atveju, tai jos turėtų į kalėjimus susodinti beveik visus gydytojus ir beveik visus ligonius arba jų artimuosius, kurie susidūrė su gydymo įstaigomis. Viena garbaus amžiaus moteris, per savo ilgą gyvenimą nuėjusi ir ilgą ligų maratoną, sakė, kad per visą gyvenimą buvo susitikusi tik vieną gydytoją, kuri kategoriškai atsisakė imti neoficialų atlygį už savo darbą.
Tada ir dabar – kas pasikeitė?
Sovietiniais laikais gydytojų atlyginimai buvo labai maži, tačiau, nežiūrint į tai, į Medicinos institutą buvo labai dideli konkursai. Akivaizdu, kad dauguma rinkosi nepaprastai sunkų ir atsakingą gydytojų darbą ne vedami humanistinių tikslų padėti žmonėms, bet tikėdamiesi gerai gyventi, gaunant neoficialų atlygį iš ligonių. Juk susirgęs žmogus būna pasiryžęs viską atiduoti tam, kad pasveiktų.
Dabar laikai tarsi ir kitokie. Gali rinktis privatų gydytoją, privačią gydymo įstaigą, kurioje ligonį pasitiks ir aptarnaus galbūt daug maloniau negu valstybinėje gydymo įstaigoje. Tačiau juk toje privačioje gydymo įstaigoje ligonis turi mokėti gydytojui solidžias pinigų sumas.
Kai sveikatos apsaugos ministru buvo V. Andriukaitis, mokesčių inspekcija patikrino privačias gydymo įstaigas ir nustatė, kad daugelio tų gydymo įstaigų pajamos buvo kelis kartus didesnės negu tos lėšos, kurios atsispindėjo gydymo įstaigų pateiktose ataskaitose ir nuo kurių buvo mokami mokesčiai valstybei.
Tad kuo skiriasi tas gydytojas, kuris gauna iš ligonio pinigus, nemoka mokesčių valstybei ir dirba privačioje įstaigoje, nuo to gydytojo, kuris, taip pat gaudamas pinigus iš ligonio ir nemokėdamas valstybei mokesčių, dirba valstybinėje įstaigoje?
Kiti nacionaliniai sveikatos sistemos ypatumai
O ar ne korupcija yra tai, kad, pavyzdžiui, Lietuvos prezidentą gydo geriausi Lietuvos gydytojai geriausiose Lietuvos ir užsienio gydymo įstaigose taikant pažangiausiais gydymo technologijas ir geriausius vaistus, o eiliniai piliečiai konsultacijos pas specialistus ir planinių operacijų turi kelis mėnesius laukti eilėse, dalis ligonių negali gauti jiems būtinų vaistų, nes ligonių kasos atseit neturi tiek lėšų, kad jų užtektų visiems ligoniams?
Valdžia aiškina, kad rajonines ligonines reikia uždaryti, nes jos, neturėdamos pakankamai ligonių, blogai gydo, o gerai išgydyti gali tik tretinio lygio ligoninės Kaune ir Vilniuje.
Tačiau kodėl sunkų ligonį nuvežus iš rajoninės ligoninės į „gerą“ tretinio lygio ligoninę – Kauno klinikas, jis grąžinamas atgal į rajoninę ligoninę? Gal todėl, kad jeigu tas sunkus ligonis numirs „geroje“ ligoninėje, tai pablogins jos rodiklius – didės mirtingumas toje ligoninėje, o jeigu ligonis numirs „blogoje“ rajoninėje ligoninėje, tai tarsi tik patvirtins tai, jog jos blogi mirtingumo rodikliai yra blogi todėl, kad bloga pati ligoninė.
O ką iš tiesų R.Šalaševičiūtė darė ne taip?
Opozicija pareikalavo R. Šalaševičiūtės atsistatydinimo dėl to vieno jos neatsargiai pasakyto sakinio todėl, kad opozicija, nesugebėdama pasiūlyti nieko konstruktyvaus, tokiu būdu nori parodyti savo tariamą principingumą, skaidrumą.
O socialdemokratai savo ruožtu taip pat pasiūlė R. Šalaševičiūtei atsistatydinti dėl savo ramybės, nes jie žino, kad jeigu ji neatsistatydins, tai A. Kubilius ir kiti konservatoriai, išvertę akis, šauks apie tą R. Šalaševičiūtės šimto litų vertės „nusikaltimą“ iki pat Seimo rinkimų, „pamiršdami“ savo padarytus nusikaltimus, vertus kelių šimtų milijonų litų.
Toje dirbtiniais argumentais, intrigomis paremtoje politinėje kovoje niekam nerūpi, ką R. Šalaševičiūtė iš tikrųjų darė blogai. Ji tęsė ankstesnių sveikatos apsaugos ministrų politiką, kurios esmė – sunaikinti kuo daugiau Lietuvos gydymo įstaigų, kitaip sakant – optimizuoti jų tinklą. Ligonių kasos atsisakė finansuoti vienos rajoninės gimdymo skyrių, motyvuodamas tuo, jog per metus ten gimė tik 168 kūdikiai, nors, pagal ministerijos nustatytus normatyvus, turėjo būti mažiausiai 300 gimdymų. Ligoninėje visos sąlygos gimdymams yra, specialistai geri. Tad ko daugiau reikia? Valdžia kažkodėl nori, kad gydytojai dirbtų iki išsekimo kaip prie konvejerio.
Tačiau juk jeigu gydytojas turės mažiau pacientų, jis galės daug geriau jais pasirūpinti, užtikrinti geresnį jų gydymą.
Deja, valdžiai nei ligonių gydymo kokybė, nei medicinos darbuotojų darbo sąlygos nerūpi. Jai rūpi tik kaip kuo daugiau sutaupyti ligonių ir medicinos darbuotojų sąskaita. Mat valdžia galvoja, kad valstybei naudingi tik nepopuliarūs valdžios veiksmai, kurie pablogina žmonių, ligonių padėtį.
Sveikata – ir toliau „našlaitės“ vietoje
Prieš keletą metų politikai vieningai pasmerkė tuos rajoninių ligoninių vadovus, kurie prieš krizę, ekonominio pakilimo metais, prisipirko modernios įrangos, skirtos ligų diagnozavimui ir ligonių gydymui. Buvo sakoma, kad ta modernia įranga turi būti aprūpintos tik miestų tretinio lygio ligoninės, kuriose pacientams konsultacijų tenka laukti po kelis mėnesius. Pasak politikų, medicininė įranga turi būti pilnai apkrauta, o rajoninėse ligoninėse dėl mažo ligonių skaičiaus to padaryti nepavyktų.
Visai kitoks valdžios, politikų požiūris į karinę techniką, kuriai pinigų negailima. Priemonėms, skirtoms žudyti žmones, Lietuvos politikai pinigų randa, o priemonėms – medicininei įrangai, skirtai žmonėms gydyti, Lietuvos politikai lėšų nenori skirti. Mat Lietuvos politikams ligoniai, seni žmonės yra tik nereikalinga našta, kuria norima kuo greičiau atsikratyti.
Ar karinė technika iš viso reikalinga, niekas net nemąsto. Juk, pagal įsipareigojimus NATO, Lietuva turi skirti 2% Lietuvos bendrojo vidaus produkto, tai sudaro 750 mln. eurų. Todėl Lietuva iš NATO, iš JAV generolų gaus barti ne tuo atveju, jeigu Lietuva iš užsienio prisipirks bet kokios karinės technikos, metalo laužo, kuris tikriausiai niekada nebus panaudotas pagal paskirtį žmonių žudymui, bet tik tuo atveju, jeigu neskirs būtent tokio kiekio lėšų iš valstybės biudžeto, kokį numatė NATO generolai.
Visai kitoks užsienio emisarų, patarėjų požiūris į kitas Lietuvos gyvenimo sritis, nuo kurių priklauso žmonių gyvenimo kokybė. Nei NATO, nei Europos Sąjunga nepriekaištauja tam, kad Lietuvos valdžia Lietuvos pensininkams skiria dvigubai mažiau lėšų, skaičiuojant nuo bendrojo vidaus produkto negu kitos ES šalys, kad daug mažesnis BVP procentas skiriamas ir Lietuvos švietimui, ir sveikatos apsaugai.
O juk, jeigu būtų normalus sveikatos apsaugos finansavimas, atitinkantis dabartinį Lietuvos ekonomikos lygį, tai būtų galima ženkliai padidinti ir medicinos darbuotojų finansavimą, jiems nereikėtų dirbti keliais etatais ir todėl gerėtų jų darbo kokybė, geriausi gydytojai nebėgtų iš Lietuvos dirbti į užsienį. Mažėtų ir korupcijos lygis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje.
Kodėl „Vagnoriaus dėsnis“ negalioja medikams?
Kadaise tuometinis ministras pirmininkas ir vienas iš konservatorių lyderių G. Vagnorius atrado dėsnį, kuris sako, kad teisėjai neims kyšių tik tuo atveju, jeigu jie gaus labai didelius atlyginimus. Tad kodėl šis G. Vagnoriaus dėsnis turi galioti tik teisėjams, bet negalioja gydytojams?
Kad G. Vagnoriaus dėsnis yra teisingas, patvirtina ir liberalų vadas E. Masiulis, kuris sakė, kad už algą, mažesnę kaip penki tūkstančiai litų, gali dirbti tik bepročiai arba vagys.
Suprantama, kad gydytojai nenori būti nei bepročiais, nei vagimis, todėl jie ir ima kyšius tam, kad jų atlyginimai pasiektų E. Masiulio nustatytą normatyvą.
