Saulius Varnas
Režisierius
„Tie, kurie yra viršuje, privalo sąžiningai rūpintis tais, kurie yra apačioje, o tie, kurie yra apačioje, privalo sąžiningai tarnauti tiems, kurie yra viršuje. Viršuje esantys turi būti labai atidūs savajai dorovei, o esantys apačioje privalo saugoti ir puoselėti savo dvasinę švarą.“ GUANJ-CZY VII amž prieš mūsų erą.
Krikščioniškoje kultūroje buvo tikima, kad sprendimus privalu priiminėti širdimi, bet tai buvo praeityje ir panašu, kad apie tai mes spėjome pamiršti. Šiandien jau nebetikime, kad Dievas egzistuoja, bet, matyt, tikime, jog egzistuoja šėtonas, nes labai stengiamės įtikti ir tarnauti jam. Gyvąjį tikėjimą praradome, kai mūsų žodžiai pradėjo nebesutapti su mūsų darbais. Toje postmoderno kultūroje, kurioje gyvename šiandien, visus sprendimų priėmimus deleguojame protui, todėl širdis tampa nebereikalinga, todėl klystkelius, kuriais klaidžiojame, priimame už Rojaus sodus.
Politikai šiandien yra mūsų realybės formuotojai ir nuo jų sprendimų didžiaja dalimi priklauso piliečių gyvenimo kokybė. Kai gyvenimo kokybė pradeda smukti, pradedi ieškoti to smukimo priežasčių ir matai, kad dažniausiai tai neatsakingo politikų darbo rezultatas. Tada galvoji, kad politikams taip pat derėtų prieš prisiimant valstybės gyvenimo realybės formuotojų vaidmenį, prisiimti ir atsakomybę už savo veiksmus – tai yra už tuos rezultatus, pasiektus per tą periodą, kai jiems buvo patikėtas valstybės vairas.
Deja, politikai niekada neprisiimė ir niekada neatsakė už savuosius veiksmus, o tiksliau už tą žalą valstybei, kurią padaro jų sprendimai.
Taip juk neturėtų būti, nes įgydami teisę priiminėti sprendimus, jie privalėtų prisiimti ir atsakimybę – privalėtų atsakyti už valstybei – tai yra jos žmonėms – padaryta žalą ir tas neturėtų nieko stebinti – juk taip gyvena visi verslo pasaulio ar dirbantieji žemės ūkio ar gyvulininkystės sektoriuje. Atsakomybės atsiradimas padėtų disciplinuoti valdžios atstovus ir, prieš veržiantis į valdžiukę, jie gerai apsvarstytų, kur jie eina ir koks darbas bei atsakomybė jų laukia.
Kas šiandien turėtų atsakyti dėl to, kad Lietuva nebeegzistuoja Kinijai ir jokie laivai ar prekės iš Lietuvos nebegali patekti į valstybę, kuri yra vieną iš didžiausių ekonomikų pasaulyje? Juk yra žinomi konkretūs asmenys, priėmę sprendimus, kurių dėka esame atsidūrę šioje situacijoje. Tie asmenys turėtų atsakyti už tas klaidas, kurias jie sąmoningai ar nesąmoningai padarė. Lietuvoje dažniausiai politikais tampa tie, kuriems kitose srityse nepavyko realizuoti savęs, o ambicijos bei kompleksai išliko. Tokiu būdu atsakomybės įvedimas padėtų apsisaugoti nuo tų vidutinybių, kuriems nepavyko ką nors pasiekti anksčiau pasirinktoje srityje ir neįrodžiusių, kad jie ką nors sugeba, bet besiveržiančių spręsti kitų gyvenimus – primesti jiems savąją valią.
Atsiradus politikų atsakomybei, į valstybės valdymą ateitų tie, kurie išties pasiryžę leistis į TARNYSTĘ savajai tėvynei – jos piliečiams, nesitikėdami ir nesiekdami iš to asmeninės naudos – noro praturtėti, o būtų vedini tikslo tarnauti tėvynei – jos žmonėms… Gal tada jie vėl pradėtų mokytis klausytis savo širdies balso – savosios intuicijos, nes sprendimų priimėme intuicijai turėtų būti skiriamas svarbiausias vaidmuo. Kaip sakoma, „Širdis privalo būti sprendimų šeimininkė, o protas – tai tik jos patarėjas“.
Tačiau, kai į Seimą patenka politikai, vedini ne tarnystės jausmo, o asmeninių ambicijų ar savų interesų, atsiduriame ten, kur dabar ir esame – dugne, taip ir nesugebėję sukurti savarankiškos valstybės, kurios piliečiai savo tėvynėje jaustųsi saugūs, pasitikėtų savaja valstybe – jos institucijomis.
Pasikartosiu – kad išsigelbėtume iš tos situacijos, kurioje esame šiandien, reikėtų pritraukti į valstybės valdymą naujus žmones, pasiryžusius tarnystei, o ne savo ar savų klanų poreikiams. Žinoma, derėtų išsirinkti ne tuos kultūrininkus, įnirtingai ginančius Lietuvos TV ir radio transliuotoją nuo audito pravedimo. Todėl siūliau ir siūlau baigti žaisti su partijomis, nes visi puikiai matėme ir matome jų išsisėmimą. Vienintelė „Nemuno Aušra“ dar nesusikompromitavusi, bet tai irgi tik laiko klausimas.
Esame neskaitlinga valstybė ir todėl niekada nepajėgsime turėti stiprių partijų. Stygius lyderių – mąstančių žmonių šiandien yra jaučiamas visoje Europoje. Todėl siūlau pabandyti Lietuvoje atsisakyti visų partijų bei jų finansavimo, o pasirinkti vien tik vienmandatininkų rinkimo į Seimą modelį. Tada savaime atpultų ir partijų finansavimas, kuris yra niekuo nepaiškinamas reiškinys. Kodėl partijos iš valstybės biudžeto gali sau leisti pasiskirti milijonines sumas? Juk galėtų patys tų partijų nariai susimokėti nario mokestį ir tokiu būdu remti tuos savuosius verslo būrelius, jeigu jau taip nori burtis į tuos būrelius.
Juolab, kad šiandien iškyla aibė naujų iššūkių. Eiliniams piliečiams šiandien reikia mokytis atsispirti visoms naujoms technologinėms gudrybėms, kurios jau seniai pradėtos taikyti tikslu valdyti piliečius. Nežiūrint, kad jau ir taip nuolat esame įvairiais būdais kontroliuojami, bet vis dar ieškoma naujų būdų, kaip būtų galima dar griežčiau, patikimiau tą visuomenę pažaboti. Nežiūrint, kad esame silpniausiai išsivysčiusi civilizacija ir net mūsų regėjimas didžiaja dalimi yra užblokuotas, kai leidžiama matyti mažiau nei pusė procento to, kas mus supa, o pereiti tą ribą – regėti tą neregimąjį pasaulį pavyksta vos vienetams.
Izraelio mokslininkas Icxax Ben Tov dar 1979 metais atskleidė taip vadinamą „Realybės kodą“ – kaip vibracijų pagalba galima pereiti į kitą – paralelinę realybę, ir net tai, kaip galima keisti tą matomą realybę – tai yra, kaip galima pakeisti žmogaus požiūrį į vieną ar kitą matomą reiškinį. Negana to – pasirodo, kad jau galima keisti net ir patį mūsų supratimą apie tai, ką mes matome, ir įtikinti, kad tai yra mūsų pačių mintys.
Noras valdyti kitus pas kai kuriuos laikomus protingais žemės sutvėrimais yra toks didelis, kad jie yra pasirįžę bet kam, kad tik iš jų rankų ir akiračio negalėtų niekas išslįsti, todėl, patekę į valdžią ir tapę „vadovais“, jie tampa labai pavojingi visuomenei, nes jų rankose atsiduria ginklas ne mažiau pavojingas, nei kažkada tai sukurtas atominis ginklas.
Pasirodo, kad šiandien jau yra galima į netikrą tikrovę įdiegti bet kokią melagingą informaciją.
Icxax Ben Tov‘ui tos žinios kainavo gyvybę. Jis skrido į pirmąjį susitikimą su kolega Japonijoje, kuris taip pat tyrinėjo šią mums vis dar paslaptingą paralelinės realybės sritį. Lėktuvas, kuriuo jis turėjo skristi, sprogo dar pačiame oro uoste – vos pakilęs nuo pakilimo tako, o visa tyrimų medžiaga paslaptingai dingo.
Taigi, šiandien tam tikrų vibracijų panaudojimo būdu yra bandoma atverti žmogaus gebėjimus, kurie buvo uždaryti – nepasiekiami… Bet taip atsiveria ir galimybė piktavaliams pasinaudoti savanaudiškiems – piktiems tikslams pasiekti. Neatsitiktinai visose rimtose dvasinėse mokyklose žinios buvo ir yra perduodamo tik tiems, kas yra dvasiniai pasiruošęs jas priimti. Bet kai teise naudotis tokio lygio technologijomis įgyja nebrandžios asmenybės, tai tampa pavojus visuomenei.
Norinčiųjų pasinaudoti technologijomis, kuriomis galima keisti ne tik tai, ką žmonės mato, bet ir tai, ką jie galvoja apie tai, ką mato, visada buvo, yra ir, be abejo, visada bus… Tas vadinamasis „Realybės Kodas“, kuris buvo atskleistas Izraelio mokslininko Icxax Ben Tov, šiandien jau įvedamas į mūsų gyvenimus.
Širdies vibracijų dažnio keitimu galima pasiekti tas bangas, kurios gali atverti portalus ir keisti mūsų realybę, sukuriant visai kitą realybę. Žinoma, tai gali praplėsti mūsų suvokimą, bet ir pasėti nerimą, nes tai jau sudaro realią galimybę kitiems manipuliuoti mūsų sąmone. Juk jeigu galima sinchronizuoti bangas, tai galima perimti jų kontrolę ir manipuliuoti kitais, nesinaudojant nei balsu, nei žodžiu. Tai yra galima valdyti – kontroliuoti mūsų suvokimą ir tada mums atrodys, kad priimami mūsų valdančiųjų politikų sprendimai yra teisingi, o ir patys politikai buvo tobulas mūsų pasirinkimas. Tai tarsi ir ne kontrolė, ir ne apgaulė, o tik gebėjimas valdyti žmogaus smegenis…
Visa tai skamba gražiai ir tarsi nekaltai… Taigi, privalome išlikti labai budrūs, suvokdami, kad gali būti keičiama realybė, kurioje gyvename, nes jeigu galima keisti ne tik tai, ką žmonės mato, bet ir keisti jų suvokimą, vertinimą, galvoseną apie tai, ką jie mato, tai yra formuoti tai, ką žmogus pivalo galvoti apie tai, ką mato, ir net patikėti tuo, kad tai jų pačių mintys. Skamba fantastiškai, bet ta realybė jau prie mūsų namų slenksčio.
Todėl yra svarbu, kas vadovauja valstybėms, ir privalome būti labai budrūs patikėdami valstybės vairą tik tiems, kurie savo darbais įrodė savo pasirinkimą sąžiningai tarnauti Lietuvai – jos žmonėms.
Negalime pamiršti tų sprendimų, kurie buvo pastaraisiais metais mūsų vyriausybių priimti bei J.E.Prezidento patvirtinti – turiu galvoje emigrantų priėmimo, mūsų santykių su kaimyninėmis valstybėmis ir daugeliu kitų užsienio politikos klausimų, svetimų valstybių karinių bazių steigimo Lietuvos teritorijoje ir t.t ir t.t. O svarbiausia -pagaliau mums reikia sukurti-subrandinti savos valstybės viziją – jos vystymosi perspektyvas.
Juk visiems yra žinoma, kad ateiviai iš kitos kultūros, kitos klimatinės juostos niekada nepritaps svetimoje jiems kultūroje. Juodaodžiai iki šiol nepritapo Amerikos žemynuose, į kuriuos britai vergais pardavė juos. Atvykėliai iš musulmoniškojo paasaulio šalių juk taip pat niekur nesistengia pritapti – priimti šalies kultūrą į kurią jie atvyksta. Atvykę į kitą šalį, jie pradeda ten sėti – kurti savo kultūrą.
Mes – labai neskaitlinga tauta ir pavojus išnykti yra labai didelis, neatsakingai įsileidžiant, siunčiamus mums kitataučius. Nereikia tikėtis, kad Lietuvoje įvyks stebuklas ir bus kitaip, nei visose kitose Europos šalyse, į kurias jie atvyko.
Taip pat puikiai suprantu sunkią dalią visų tų atvykusiųjų į svetimą šalį. Iš Lietuvos į vakarų pasaulį taip pat buvo ne viena migracijos banga ir jiems ten taip pat nebuvo lengva, bet mūsiškiai vyko iš vienos krikščioniškos valstybės į kitą krikščionišką valstybę, o tai – ne tas pats, kas dabar vyksta Lietuvoje. Vilniuje atvykėliai iš rytų nardo tarp pėsčiųjų su maisto dėžėmis ant nugaros šaligatviais ir jeigu jiems pasakai, kad gal jis galėtų važiuoti jiems skirta važiavimo juosta ar gatve, tai iš kai kurių gali išgirsti atsakymą, kad jis nenori su tavimi kalbėti.
Nereikia galvoti, kad jie jaučia mums dėkingumą, jog įsileidome į savo šalį. Greičiau jie niekina mus ir laukia savo valandos, kai galės pažeminimą, kad jie čia vergavo – išvežiodami maistą, pareikalauti tinkamo atlygio. Niekur Europoje nemačiau, tiek daug dviračiais dėžėse vežiojamo maisto, kaip kad tai yra Vilniuje… Argi jau tapome tokie išlepę, kad nebegalime pasigaminti maistą patys, nueiti į parduotuvę ar, pagaliau, nueiti į kavinę?
Mes labai greitai galime tapti mažuma savoje tėvynėje. Todėl negalime sutikti su Europarlamento reikalavimu kasmet įsileisti tūkstančius kitos kultūros, kitos religijos žmonių. Galvoju, kad tie, kas tai daro, galimai planuoja tolimai ateičiai ir apie tikruosius jų planus mes galime tik spėlioti. Vienas iš jų planų gali būti „supriešinti ir valdyti“. Šis metodas yra visiems gerai žinomas ir buvo naudojamas bene per visą žmonijos istoriją, o juk susipriešinimas anksčiau ar vėliau tarp vietinių ir atvykėlių įvyks savaime.
Tie, kas kuria tuos pasaulinius planus, vadovaujasi ir ezoterinėmis žiniomis, ir mes nesužinosime, kam jie iš tikro tarnauja – kokiom jėgoms jie tarnauja. Tikroji informacija mums yra blokuojama ir blokuojama įvairiais būdais. Vienas iš tokių būdų buvo ir išlieka alkoholis – yra žinoma, kad panaudojus nors ir nedidelį alkoholio kiekį, kosminė informacija uždaroma net trims mėnesiams. Įdomu, kiek šiandien rastųsi Lietuvoje žmonių, kurie tris mėnesius nevartojo alkoholio?
Mes leidome sau pridaryti visą eilę klaidų, kurias artimiausiu laiku bus labai sunku ištaisyti. Viena iš mūsų prezidenčių nusprendė pastūmėti į šalį vyresniąją kartą ir skirti vadovais jaunosios kartos atstovus ir… atėjo jaunų, agresyvių, mažai raštingų mergaičių bei berniukų karta, kuri greitai sugebėjo išdraskyti Lietuvos teatrą, kurio spektakliai dar taip neseniai buvo aukštai vertinami įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose bei užsienio kolegų. Pakeitę buvusius vadovus, naujieji vadovai pirmiausia sunaikino archyvus, bent jau taip buvo Šiaulių ir Juozo Miltinio dramos teatruose, sunaikino buvusio repertuaro spektaklius, ištrynė vardus žmonių, dirbusių iki tiems vaikinukams patikint vadovauti teatrams – tiems, kurie galvojo, kad nuo jų turėtų prasidėti tikrasis Lietuvos teatras, bet jiems teko greitai įsitikinti savo bejėgyste, tada jie gelbėjosi alkoholyje, surasdami būdus išvaikyti talentingesnius už juos nepaklusnius aktorius.
Lietuvos nelaimė, kad nekompetentinga valdininkija suteikia įgaliojimus kitiems tokiems pat nekompetentingiems agresyviems vyrukams… Kultūra juk nekuriama naikinant prieš tai buvusią kultūrą. Juk visiems turėtų būti aišku, kad absurdas buvo nukelti paminklą Petrui Cvirkai, kaip absurdiška bandyti ištrinti iš Lietuvos kultūros palikimo Salomėjos Nėries vardą. Iš jų kūrybos galima ir reikia daug ko mokytis šiandien kuriantiems ar bandantiems pradėti kurti. Tokių ir panašių neapgalvotų sprendimų pas mus gausu ir deja jie vis dar nesibaigia. Mūsų Nepriklausomos valstybės pirmaisiais metais padėjome labai blogą pamatą ir šiandien turime apgailėtiną rezultatą.
Už klaidas Lietuvoje niekada niekas iš politikų neprisiime atsakomybės, todėl tiek daug klaidų yra daroma.
Pasiklausius, ką kalba aukšto rango krašto apsaugos karininkai apie iš Baltarusijos skraidomus balionus, atrodo, kad Lietuvoje su sveiku protu yra susipykta ir, matyt, kad susipykta seniai. Kuo daugiau skiriama visų mūsų uždirbtų pinigų krašto apsaugai, tuo su sprendimais ir mąstymu situacija blogėja… Todėl siūlau nemokamai pasinaudoti pasiūlymu, kaip būtų galima išspręsti balionų krizę. Dera tą patį padaryti ir mums, – kaip atsaką, pasiųsti tokius balionus su prekėmis iš Lietuvos į Baltarusiją. Neabejoju, kad Baltarusijos prezidentas nepuls verkšlenti, kokį pavojų mūsų siunčiami balionai sukelia jų lėktuvų skrydžiams. Esu tikras, kad jie susirinks visus tuos balionus su visomis prikabintomis siuntomis ir paprašys, kad skraidintume jų daugiau… Tai gal mes bent jau tada, pamatę, kaip jie su tuo tvarkosi, suprasime, kaip galima dykai susirinkti skraidinamas prekes iš kitos šalies, o tuo pačiu ir apsaugoti savąją oro erdvę, jeigu nuo tų iš Baltarusijos balionų mūsų skrydžių saugumui kyla toks didelis pavojus…
O antra, jeigu jau nesinori pasirodyti, kokie esame bejėgiai ir nenorime mokytis iš kaimynų, tai priminsiu, kad mes turime Lietuvoje Baltarusijos prezidentę, kuriai mokame atlyginimą, išlaikome jos šeimą ir apsaugą, tai gal paprašykime jos, kad ji teiktųsi nuvykti į savąją tėvynę ir ten aptarti susidariusią katastrofišką balionų situaciją Lietuvos padangėje su tuo mūsų nepripažįstamu Baltarusijos pezidentu – paprašyti, kad jis pasigailėtų lietuvaičių ir nebesiųstų daugiau tų balionų į Lietuvos teritoriją, o šalia tų balionų gal pavyktų pasikalbėti ir dėl vilkikų, paliktų Baltarusijos teritorijoje, nes mūsų honoras juk vis dar neleidžia apie tai kalbėtis su kaimynais…
Nesitiki, kad galėtų būti dar kokia nors kita valstybė, kurioje valstybės išrinktieji taip spręstų valstybės problemas, kaip kad jas šiandien sprendžia Lietuvos politikai.
Todėl ir sakoma, kai valstybės prioritetas ir didžioji biudžeto dalis skiriama ne švietimo ir kultūros reikmėms, o ruošimuisi karui, tokia valstybė yra pasmerkta išnykti, o juk to tikrai nesinori…
Kalbu iš visiškos nevilties ir norėdamas būti teisingai suprastas. Spėju, kad nei vienas iš tų, kurie siekė Lietuvos Nepriklausomybės susigražinimo, nesitikėjo, kad galėsime taip degraduoti.
Reikalinga skubos tvarka keisti esamą situaciją – kviestis į pagalbą tuos, kurie dar išsaugojo sveiką nuovoką, o taip pat neatidėliojamai inicijuoti pašnekesius Lietuvos ateities vizijos formavimo klausimu. Mes rinkome politikus bei Ekselenciją Prezidentą taikiam gyvenimui ne tik šalyje, bet taip pat taikiam sugyvenimui su kaimynais ir nerinkome Jų, kad Jie vestų tautą į karą.
Dar vienas klausimas, kurį taip pat dera apsvarstyti – ar tikrai Lietuvoje reikia tiek daug Seimo narių, kur didžioji jų dalis, matome, tik leidžia laiką snūduriuodami tuos ketverius metus, o prieš naujus rinkimus prabunda iš savo snaudulio ir vėl tampa didžiai susirūpinę Lietuvos valstybės ar joje gyvenančių žmonių gerove. Juk labai greitai ir aiškiai pasimato, kas bando Seime aktyviai dirbti, o kas atėjo į Seimą tik praleisti laiką ar spręsti asmeninius reikaliukus. Taigi tuos snūduriuojančius derėtų jau po pirmųjų metų paleisti snūduriuoti namų aplinkoje, o ne Seime.
Galvoju, kad reikia sumažinti Seimo narių skaičių, bet pirmiausia ir svarbiausia ką mums reikėtų padaryti – tai sugrįžti prie krikščioniškųjų vertybių.
