- Reklama -

Algimantas Rusteika

Paklausk palangiškio,kada paskutinį kartą buvo prie jūros. – Ai, užpernai. O ko ten eiti? Jūra niekur nedings… Paklausk vilniečio, kada buvo Operos ir baleto teatre. – Ai, spėsiu. Čia pat juk.

Ir praeina trisdešimt metų. Pasikeičia solistai, dirigentai, teatro direktoriai, valdžios ir žmonos. Prie jūros naujas tiltas ir kavinės. O jie vis dar spėja.

Paryžietis pro Eifelio bokštą kasdien važiuoja į darbą ir jo nemato. Japonas atskrenda iš Tokijo, sumoka tris tūkstančius, dvi valandas stovi eilėje ir apsiverkia iš laimės pamatęs tą geležinį griozdą. Paryžietis tuo metu keikiasi, kad dėl turistų kamštis.

Žmogus, gyvenantis Trakuose prie ežero, nesimaudė jame jau penkerius metus, nes nėra kada. O vokietis atvažiuoja, išsinuomoja namelį už du šimtus eurų nakčiai, sėdi ant liepto, žiūri į vandenį ir sako, kad čia rojus.

Šeimininkas tuo metu sėdi kambaryje ir žiūri televizorių. Rojus jam už lango, bet ten nėra sporto kanalų ir Panoramos.

Paklausk vyro, turinčio tokią žmoną, į kurią kiti vyrai žiūri net užmiršę, kur eina, į stulpus atsitrenkdami, kada paskutinį kartą ją bučiavo? – Taigi bučiavau. Per gimtadienį. Ar per Velykas. Nepamenu.

O kada mylėjotės? – Palauk, čia reikėtų su žmona pasitikslinti. O žmona tuo metu svajoja, kad kas nors ją apkabintų, pasakytų, kokia ji graži. Ar kad bent kartą kas nors į ją pažiūrėtų taip, kaip tas santechnikas, atėjęs taisyti čiaupo.

Tas santechnikas namie turi dar gražesnę žmoną, bet jau trejus metus jos nepastebi. Nes žiūri į kaimynę, kuri gyvena viena ir svajoja apie vyrą, kuris mokėtų pataisyti čiaupą.

O tas, kuris neturi žmonos, žiūri į vedusius ir pavydi. O vedęs žiūri į nevedusius ir pavydi dar labiau. Vienas norėtų, kad kas nors jo lauktų namuose, kitas – kad bent kartą niekas nelauktų ir neklausinėtų, kur buvo.

Turintis vaikų laukia, kada jie užaugs ir išeis iš namų ir kad pagaliau būtų ramybė. Užauga. Išeina. Tada sėdi prie telefono ir laukia, kada paskambins. Kai paskambina, sako:– Ko taip retai paskambini?

O kai vaikai atvažiuoja, po dviejų dienų pradeda laukti, kada išvažiuos, nes jau pavargo. Ir vėl laukia, kada atvažiuos, kad galėtų sulaukęs laukti, kada išvažiuos.

Turintis darbą svajoja apie atostogas, o atostogaudamas kasdien po kelis kartus tikrina darbo paštą. Neturintis darbo svajoja apie darbą, o pensininkas svajoja apie tuos laikus, kai reikėdavo anksti keltis ir eiti į darbą, kurio tada nekentė.

Vaikas baisiai laukia, kada užaugs. Užaugęs laukia, kada uždirbs, o uždirbęs laukia, kada galės nebedirbti. Kai pagaliau gali nebedirbti, gydytojas pasako, kad jau reikėtų daugiau pajudėti.
Ir jis pradeda kasdien vaikščioti tuo pačiu keliu, kuriuo keturiasdešimt metų važinėjo į darbą ir keikėsi, kad reikia. Kai turėjo sveikatą, jos nepastebėjo, nes sveikata – toks dalykas, kuris egzistuoja tik tol, kol apie jį negalvoji. Pradedi galvoti – vadinasi, jau yra dėl ko.

Turintis laiko jį užmušinėja, o neturintis laiko žada, kad vieną dieną jo turės. Turintis pinigų neturi kada jų išleisti, o neturintis puikiai žino, kur juos išleistų. Ir gavęs pinigų nusiperka daiktą, apie kurį svajojo dešimt metų, pasidžiaugia tris dienas ir pradeda svajoti apie geresnį.

Štai – kiekvienam taip teko – nusiperki naują automobilį ir pirmą savaitę net dulkelę nuo kapoto pirštu nuvalai. Po metų jame vežioji bulves, po trejų – keikiesi, kad vėl kažkas barška.

Arba nusiperki namą su terasa, kad vasaros vakarais galėtum sėdėti, gerti vyną ir žiūrėti į saulėlydį. Pirmą vasarą terasoje reikia įrengti apšvietimą. Antrą – pakeisti lentas. Trečią – perdažyti turėklus, o ketvirtą – uždengti stogu, nes lyja.

Ir penktą vasarą jau turi nuostabią terasą, kurioje niekada nesėdi, nes reikia pjauti žolę ir nėra laiko. O saulėlydžius žiūri per televizorių.

Ir visiems atrodo, kad tikras gyvenimas dar neprasidėjo, nes prasidės, kai baigsim remontą ir vaikai užaugs. Kada paskolą išmokėsim, numesim svorio ar bus geresni orai. Ir, aišku, kai pasikeis šita prakeikta valdžia.

Gyvensim sau ir laimingai, kai išeisim į pensiją – tada jau tikrai gyvensim! Tik niekas nepaaiškina, kodėl tas tikras gyvenimas turėtų prasidėti būtent tada, kai didžioji jo dalis jau bus praėjusi.

Ir štai vieną dieną nuvažiuoji prie jūros. Ne todėl, kad labai norėjai, tiesiog gydytojas patarė daugiau vaikščioti. Stovi ant kranto. Bangos tokios pačios kaip vaikystėje, tas pats vėjas, tie patys įžūlūs kirai.

Tik kažkodėl viskas gražiau, negu prisiminei. Ir pagalvoji – koks buvau kvailys, kad tiek metų čia neatėjau. Tada išsitrauki telefoną, nufotografuoji jūrą, įkeli į feisbuką ir eini namo.

Nes jau vėlu. Rytoj ateisi ir pasėdėsi ilgiau. Jeigu bus laiko ir nieko neskaudės. Dar spėsim.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!