Interviu su buvusiu Lietuvos kariuomenės vadu, asociacijos „Alternatyva Lietuvai“ pirmininku generolu Valdu Tutkumi
Londone vykusiame „Traditional British Forum“ susirinko mąstytojai, politikai ir visuomenės veikėjai, kuriems rūpi Europos dvasinė kryptis. Diskusijose apie vertybes, kultūros krizę ir valstybių savarankiškumą dalyvavo tokios asmenybės, kaip rašytojas bei dailininkas Alexander Adams, Austrijos princas Leo von Hohenberg von Habsburg, vokiečių AfD atstovai Stefan Korte ir Gunar Beck, žymus britų profesorius Ed Dutton, buvęs baroko koncertų Vienos „Ferdinandihof“ impresarijus ir mecenatas, juvelyrikos verslo magnatas Ronald Schwarzer, taip pat kiti intelektualai iš Europos.
Iš Lietuvos į šį forumą buvo pakviestas tik vienas dalyvis – buvęs kariuomenės vadas, generolas Valdas Tutkus, vadovaujantis asociacijai Alternatyva Lietuvai.
Su generolu kalbamės apie forumo atmosferą, korporacijų įtaką, Europos vertybių būklę ir tai, ką reiškia „grįžimas prie savęs“ šiandieninėje Lietuvoje.
-Generole, koks buvo jūsų įspūdis iš forumo? Ar jis paliko jausmą, kad Europa ieško atsakymų, ar tik skundžiasi savo nuosmukiu?
-Forumas buvo ne skundų, o atsibudimo erdvė. Žmonės, kurie ten susirinko, nėra marginalai ar nostalgikai – tai žmonės, matantys, kad Europa praranda kryptį, jaučiantys atsakomybę už Europos ateitį. Kalbėta ramiai, be isterijos, bet su labai aiškiu tikslu – suprasti, kur dingo mūsų civilizaciniai orientyrai. Atmosfera buvo pagarbi, bet kupina įtampos – tokios, kuri kyla, kai žmonės supranta, jog kalba apie esminius dalykus.
Labai įdomu buvo išgirsti Ronaldą Schwarzerį iš Austrijos – jis kalbėjo apie tai, kad korporacijos tampa naujaisiais valstybių šeimininkais, jog globalizmas naikina tautinį identitetą, nes tautos – tai kliūtis totalinei rinkai. Jo mintis paprasta, bet skaudi: valstybės nyksta, nes joms atimamas turinys – identitetas, kultūra, savarankiškumas.
– Forumo tema – Europos sugrąžinimas prie vertybių. Kaip jūs suprantate tą „grįžimą“?
-Man tai nėra nostalgija. Grįžimas prie vertybių – tai bandymas iš naujo atrasti savo šaknis, o ne grįžti į praeitį. Mes kalbame apie paprastus dalykus: atsakomybę, pareigą, tiesą, tautinį orumą, šeimos svarbą. Šiandien visa tai vadinama „kontroversiška“, nors iš tiesų tai pamatiniai dalykai. Jei jų neturėsime – jokios technologijos, jokie biurokratiniai projektai Europos neišlaikys.
Kaip sakė princas Leo von Hohenbergas: „Tai nebus lengva, nes kiekvienas turi pradėti nuo savęs.“ Tai labai tikslu. Niekas neatkurs Europos „iš viršaus“ – tai turi prasidėti žmoguje, jo sąžinėje, jo elgesyje.
– Ar šiandien Europa, jūsų akimis, dar turi dvasinį stuburą?
– Kol yra žmonių, kurie apie tai kalba – stuburas dar neperlaužtas. Bet pavojus realus. Šiandien viskas matuojama ekonominiais rodikliais, o moralinė, dvasinė dimensija išstumta. Tauta be stuburo tampa tiesiog darbo rinka, o ne bendruomenė.
Man, kaip kariškiui, vertybės nėra teorija – tai praktika. Be jų neįmanoma vadovauti, neįmanoma išgyventi fronte. Lygiai taip pat neįmanoma išsaugoti valstybės be vertybinės tvarkos.
-Forume minėta ir alternatyva vadinamajam „deep state“ – „vertybinis voratinklis“. Ką tai reiškia?
-Tai labai įdomi idėja. Ji reiškia, kad turime priešpastatyti globaliam, anoniminiam korporacijų valdymui moralinį, žmogišką, vertybinį tinklą – žmones, kuriuos sieja ne pelnas ar priklausomybė, o sąžinė ir atsakomybė.
Šis „vertybinis voratinklis“ – tai bendraminčių tinklas visoje Europoje, nuo profesorių iki ūkininkų, nuo menininkų iki karininkų, kurie supranta, kad reikia ginti žmogaus laisvę ir tautų teisę išlikti. Tai alternatyva sistemai, kuri vis labiau remiasi kontrolės ir informacijos manipuliavimu.
Mano nuomone, būtent tokie tinklai gali būti Europos atgimimo užuomazga.
– Forume dalyvavo ir profesorius Ed Dutton. Kuo išsiskyrė jo pranešimas?
– Profesorius Ed Dutton kalbėjo labai aštriai. Jis analizavo, kaip vadinamasis leftizmas ar kraštutinis liberalizmas vis labiau įgyja narciziškumo ir makiavelizmo bruožų – tai reiškia ideologinį savimylos ir manipuliacijos derinį.
Jis pabrėžė, kad šiuolaikinėje akademinėje aplinkoje tiesa praranda vertę, nes svarbiau – atitikti emocinį naratyvą. Dutton priminė, kad mokslas, kaip ir politika, nebegali būti grindžiamas vien jausmais. Jei nebebus tiesos, liks tik ideologinė saviapgaulė.
Man tai labai artima mintis – nes be tiesos nėra nei kariuomenės, nei valstybės, nei žmogaus garbės.
– Rašytojas, dailininkas Alexander Adams kalbėjo apie „kultūros karą“ ir „disidentinį“ meną. Ar tos temos buvo svarbios diskusijose?
– Labai svarbios. Adams sakė, kad menas šiandien dažnai tapo ideologijos įrankiu – ir kad tikras menas tapo disidentiniu. Tai galioja ir politinei minčiai. Šiandien, jei pasakai ką nors kitaip, iškart tampi „radikalus“, „populistas“ ar „prorusiškas“. Bet laisvė visada prasideda nuo teisės būti nepatogiam.
Tokie žmonės kaip Adams ar profesorius Dutton kalba tiesiai – jie mato, kad civilizacinis konfliktas vyksta ne tankais, o per kultūrą, švietimą, kalbą, mąstymą.
– Kaip atrodė Vokietijos AfD atstovų pozicijos? Ar jų balsas – protestas ar konstruktyvus pasiūlymas?
– Jie kalba aiškiai ir be baimės. Tai nėra protestas dėl protesto – tai bandymas grąžinti politiką prie sveiko proto. Jie kalba apie tautų teisę spręsti pačioms, apie migracijos kontrolę, apie šeimos politiką, apie valstybės atsakomybę.
Kai kurie jų žodžiai skamba griežtai, bet juk kartais reikia sakyti tiesą, net jei ji nepatogi. Mane labiau įkvepia jų drąsa kalbėti, o ne retorikos tonas.
– O kur šiame kontekste Lietuva? Ar mes dar turime savo moralinį stuburą?
– Lietuva dažnai reaguoja, o ne mąsto. Mes mėgstame kartoti, kad „esame Europa“, bet ar suvokiame, ką tai reiškia? Ar mes dar turime savo balsą?
Kai iš mūsų sąmonės išimamas tautinis stuburas, kai valstybė bijo kalbėti apie moralę, tada ji tampa tiesiog funkcija. Bet be vertybių valstybė neturi prasmės.
„Alternatyva Lietuvai“ būtent ir siekia skatinti tą sąmoningą savarankiškumą – būti europiečiais, bet ne kopijomis.
– Ką iš forumo patirties galėtume pritaikyti čia, Lietuvoje?
– Pirmiausia – drąsą diskutuoti. Ten ginčytasi labai aštriai, bet be neapykantos. Pas mus dažnai užtenka kitokios nuomonės, ir jau tampi priešas.
Antra – savikritiškumą. Forume nuolat kartota: jei nori keisti Europą, turi keistis pats. Tą patį turime išmokti ir mes.
Ir trečia – jungtis. Europai reikia moralinių ryšių, o ne tik sutarčių. Vertybinis „voratinklis“ – tai žmonių sąjunga, ne partinė struktūra. Ir būtent tokie tinklai gali tapti naujos Europos pamatais.
– Ir vis dėlto, ar jūs pats tikite Europos atgimimu?
– Tikiu. Bet tam reikia ne deklaracijų, o drąsos. Galbūt Europos laukia dvasinis sukrėtimas – ir gal jis neišvengiamas. Bet iš sukrėtimų gimsta atsinaujinimas.
Jei bent dalis žmonių išliks sąžiningi, drąsūs ir ištikimi tiesai – Europa atsigaus. Nuo to prasideda viskas.
-O jūs pats – nuo ko pradėtumėte?
– Nuo pagarbos sau. Jei žmogus gerbia save, jis neišduos nei savo artimųjų, nei valstybės. Nuo šeimos, nuo žodžio laikymosi, nuo paprasto sąžiningumo.
Bet dar svarbiau – nuo drąsos. Drąsos pasakyti „ne“, kai matai melą, drąsos likti su mažuma, kai dauguma ploja konformizmui. Mūsų visuomenėje visi nori būti teisingi, bet mažai kas nori būti teisingi prieš save.
Reikia grąžinti pagarbą pareigai – ne karinei, o žmogiškai. Pareigai būti tėvu, motina, piliečiu, žmogumi, kuris neužsimerkia. Vertybės nėra šūkiai – jos kasdienis darbas, net kai niekas nemato.
Kariai dažnai sako: „Tikrą žmogų parodo ne paradinė uniforma, o tai, kaip jis elgiasi tamsoje.“
Man atrodo, kad ir Europa šiandien stovi tamsoje – bet jei kiekvienas uždegs savo mažą šviesą, bendra šviesa dar sugrįš.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Giedrė Gorienė
