Tai, kad dabartinė Lietuvos Vyriausybė nespinduliuoja kompetencija ir netrykšta ryžtu, yra didelė mūsų nelaimė. Lūkesčiai, kad ji pasimokys iš klaidų ir stebuklingu būdu ims tempti vežimą iš duobės, į kurią pati ir įstūmė Lietuvos ekonomiką bei žmonių gyvenimą , yra beviltiški. Kompetencija kurti ir stiprinti savo valstybės ir jos žmonių gerovę jos griovimo praktikoje neatsiranda. Todėl tenka , nors ir su nedidele viltimi, tikėti kitais stebuklais:
1. kad J.E. Prezidentė priims lemtingą Lietuvai sprendimą nesusitvarkančios su savo misija Vyriausybės atžvilgiu;
2. pati Vyriausybė ir ją suformavusios partijos pasitrauks nuo jų nesuvaldyto valstybės vairo;
3. jas „patrauks“ nuo to vairo kitokia Seimo dauguma arba netgi kitas – naujas Seimas.
Kaip Lietuva įveiks šią problemą – mūsų vidaus reikalas. Skaudus ir apmaudus.
Dabartinei valdžiai tenka prisiimti atsakomybę ir už savo kandidatų į Eurokomisarus tinkamumą. Sunku pasakyti, kas padarys mažiau žalos Lietuvos autoritetui ir įvaizdžiui Europoje – A. Šemetos užblokavimas svarstymo metu, jo nepaskyrimas, ar nemokšiškas ir nesėkmingas jo darbas, jį paskyrus.
Jei galvotume ne tik apie įvaizdį, o ir apie ES ir jos narių naudą, atsakymas būtų vienareikšmis – tokioms pareigoms reikalinga neabejotina kompetencija. Ar jos pakaktų Lietuvos kandidatui ir kokias pasekmes atneštų nesėkminga veikla – turėjo būti galvojama prieš siunčiant kandidatą į Briuselį. Fiasko būtų nemalonus ne tik tiems, kurie nesavikritiškai vertina savo partinius kolegas, bet ir visiems, kam rūpi Lietuvos garbė ir sėkmė.
Prof.dr. Kazimiera Prunskienė,
Nepriklausomybės akto signatarė
2010-11-15
