dr. Ryšardas Burda
Pentagono pavadinta „Operacija Epic Fury“ karinė operacija Artimuosiuose Rytuose nevienareikšmiškai vertinama Europoje. Prancūzijos prezidentas sako, kad tai ne mūsų karas, o ES vadovai vienu balsu, rankomis ir kojomis atstumia nuo savęs karą Irane. O kai JAV prezidentas pasiūlė Europai sudalyvauti užtikrinant naftos tanklaivių saugią kelionę Hormuzo įlankoje, pastarieji sutiko atvykti tik į galimą „pergalės paradą“. JAV prezidentas su būdingu jam humoro jausmu atrėžė, kad tai jis ES primins.
Tiesa, Lietuvos pozicija buvo daug konstruktyvesnė, ir pavasario sesijoje vienas pirmųjų buvo Seimo nutarimas dėl 80 karių siuntimo į NATO misijas. Kadangi viena iš galimų misijų vietų gali būti Irano karas, taigi šiuo požiūriu Lietuva davė gerą ženklą JAV prezidentui. Taip Lietuva atsidėkoja už tai, kad jos teritorijoje JAV dislokavo savo karius.
Tačiau tai ne pagrindinis klausimas, dėl kurio aš prašau skaitytojo dėmesio. Svarbus klausimas – kokiose misijose ketina sudalyvauti Lietuvos kariai. Ypač kai kalbame apie karą Irane.
Spaudoje labai dažnai skaitome apie Rusijos agresiją Ukrainoje, savo laiku spauda rašė apie Rusijos agresiją Gruzijoje, o prieš 35 metus mes visi patyrėme agresijos prieš Lietuvą pasekmes. Tad žodis „agresija“ Lietuvai yra ne teorinis ir ne vien teisinis klausimas, o skausmingo patyrimo klausimas.
Galbūt todėl būtent Lietuvos tautiečiai ir niekaip nesitraukiantis iš valdžios senas elitas turėtų labai kritiškai vertinti bet kurios valstybės karinės jėgos naudojimą sprendžiant politinius, ekonominius ar kitus, pavyzdžiui, migracinius klausimus.
Aktyvių veiksmų nesiimant, kol kas apsiribojama bendrais pareiškimais: „Kuo griežčiausiai smerkiame pastarojo meto Irano išpuolius prieš neginkluotus komercinius laivus Persijos įlankoje, išpuolius prieš civilinę infrastruktūrą, įskaitant naftos ir dujų objektus, taip pat faktinį Hormūzo sąsiaurio uždarymą Irano pajėgų veiksmais“ ir „Laivybos laisvė yra pamatinis tarptautinės teisės principas, įtvirtintas, be kita ko, Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijoje. Irano veiksmų pasekmes pajus žmonės visose pasaulio dalyse, ypač pažeidžiamiausieji“.
Taigi prisimenama tarptautinė teisė ir net nurodomas kaltininkas – Iranas. Taigi kas agresorius? Tačiau tai ne pirmas karas nuo 1945 metų pasaulinio karo. Iki 2000 metų pasaulyje įvyko 217 karų. Tik per 8 XXI amžiaus metus įvyko dar 33 karai. Daugiausia jų vyko Azijoje – 68 karai, Afrikoje – 64, Artimuosiuose Rytuose – 30, Europoje – 16. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad visi karai buvo dėl išsilaisvinimo, nepriklausomybės ar kovos prieš kolonializmą.
Prisiminkime vien karą Jugoslavijoje, kai Šiaurės Atlanto aljansas, vardan pažeistų žmogaus teisių, paneigdamas šalies nepriklausomybę, subombardavo Belgradą.
Prisiminkime 2003 metų JT Saugumo Tarybos sesiją, kurioje Colin Powell demonstravo stiklinį mėgintuvėlį, kuriame neva buvo Irako masinio naikinimo biologinis ginklas. Po šios akcijos buvo sunaikintas Irakas, o iš esmės užimti Irako naftos telkiniai. Vėliau Colin Powell prisipažino, kad žvalgyba net po to, kai Irakas buvo paguldytas ant menčių ir jokių masinio naikinimo ginklų nebuvo rasta, dar eilę metų iš eilės tvirtino, kad toks ginklas yra.
Prisiminkime Gruzijos–Abchazijos–Rusijos 2008 metų karą, dėl kurio vertinimo, t. y. kas buvo agresorius, Europos Sąjungos nuomonė nesutampa nei su Abchazijos, nei su Rusijos požiūriu. Prisiminkime permanentinius karus tarp Indijos ir Pakistano arba 2026 metų Pakistano ir Afganistano karinį konfliktą.
Dabar vykstantis Rusijos ir Ukrainos konfliktas yra vienareikšmiškai vertinamas kaip pradėtas Rusijos Federacijos. Rusai, tarp kitko, to neneigia. Taigi atrodo, kad agresorius turi būti įvardijamas vienareikšmiškai. Tačiau Jungtinėse Tautose Rusija, remdamasi Jungtinių Tautų chartija, aiškina savo poziciją kitaip.
Izraelio ir Palestinos karas spaudoje dažnai aiškinamas kaip Izraelio agresija prieš Palestiną. Tačiau ir čia nėra taip paprasta. Pirmiausia Izraelis aiškina, kaip jis kitaip galėjo reaguoti į taikių gyventojų, dalyvavusių festivalyje, nužudymus ir pagrobimus. Ar galėjo jis gintis? Ar galėjo pradėti karinę operaciją, siekdamas išlaisvinti pagrobtus savo piliečius? Ar Izraelio tikslas – sunaikinti Palestinos karinį sparną, kuris įvykdė Izraelio piliečių pagrobimą? Tuo tarpu priešinga pusė dažniausiai kalba apie neproporcingą karinės jėgos naudojimą.
Tai kas ta agresija?
1933 m. liepos 3 d. Londono konvencijoje dėl agresijos agresija buvo siejama su atskirais valstybių veiksmais. Šios konvencijos 2 straipsnis numato, kad tarptautinio konflikto agresoriumi, atsižvelgiant į galiojančius ginčo šalių susitarimus, laikoma valstybė, kuri pirmoji atlieka bet kurį iš šių veiksmų:
(1) karo paskelbimą kitai valstybei;
(2) savo ginkluotųjų pajėgų įsiveržimą į kitos valstybės teritoriją, paskelbiant karą ar nepaskelbus karo;
(3) savo sausumos, jūrų ar oro pajėgų puolimą, paskelbiant karą ar nepaskelbus karo, prieš kitos valstybės teritoriją, laivus ar orlaivius;
(4) kitos valstybės pakrančių ar uostų jūrų blokadą;
(5) paramos teikimą jos teritorijoje suformuotiems ginkluotiems būriams, kurie įsiveržė į kitos valstybės teritoriją, arba atsisakymą, nepaisant įsiveržusios valstybės prašymo, savo teritorijoje imtis visų jos galioje esančių priemonių, kad atimtų iš tų būrių bet kokią pagalbą ar apsaugą.
Nepaisant to, kad 1933 metais konvenciją pasirašė Rumunija, Estija, Latvija, Lenkija, Turkija, Persija, TSRS, Afganistanas ir Suomija, ji neįsigaliojo.
Agresija, kaip nusikaltimas, buvo detalizuota Niurnbergo ir Tokijo tarptautinių karinių tribunolų statutuose bei nuosprendžiuose, tačiau aiškių kriterijų ir požymių nebuvo nurodyta.
1974 m. JTO Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 3314 „Dėl agresijos apibrėžimo“, kurioje nustatė, kad agresija – tai valstybės ginkluotosios jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų Chartija.
Taigi skaitytojas, kaip besistengtų, negali surasti nei žmogaus teisių pažeidimo, nei rinkimų klastojimo, nei biologinio ar branduolinio ginklo, nei naftos telkinių, nei perdėm didelės teritorijos – priežasčių agresijai pateisinti.
Šios rezoliucijos 3 straipsnis priskiria agresijai tokius valstybių veiksmus:
a) vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas ar užpuolimas kitos valstybės teritorijoje arba bet kokia karinė okupacija, kad ir kokia laikina ji būtų, atsiradusi dėl tokio įsiveržimo ar užpuolimo, arba bet kokia kitos valstybės teritorijos ar jos dalies aneksija jėga (pavyzdžiui, Rusijos įsiveržimas į Ukrainą);
b) vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų bombardavimas kitos valstybės teritorijoje arba bet kokių ginklų panaudojimas prieš kitos valstybės teritoriją (pavyzdžiui, Šiaurės Atlanto aljanso Jugoslavijos bombardavimas, JAV ir Izraelio Irano teritorijos bombardavimas);
c) vienos valstybės uostų ar pakrančių blokada kitos valstybės ginkluotųjų pajėgų (pavyzdžiui, kai staiga Lietuvos elitui kils noras padaryti Kaliningrado srities jūrų uosto blokadą);
d) vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų užpuolimas prieš kitos valstybės sausumos, jūrų ar oro pajėgas arba jūrų ir oro laivynus (pavyzdžiui, Indijos ir Pakistano konfliktas);
(e) vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų, dislokuotų kitos valstybės teritorijoje susitarimu su priimančiąja valstybe, panaudojimas pažeidžiant susitarime numatytas sąlygas arba bet koks jų buvimo tęsimas tokioje teritorijoje pasibaigus susitarimui (pavyzdžiui, Prancūzijos ir Belgijos okupuota Vokietijos Rūro sritis nuo 1923 iki 1925 m., atsakant į pastarosios nesugebėjimą įvykdyti savo reparacijų įsipareigojimų, arba TSRS ginkluotųjų pajėgų dislokavimas Lietuvos teritorijoje tarpukariu, kai, pasak istorinių šaltinių, ginkluotosios pajėgos buvo naudojamos organizuojant balsavimus už vietinius komunistus, arba JAV pajėgų okupuota Irako teritorija operacijos „Irako laisvė“ metu 2003 m.);
(f) valstybės veiksmai, leidžiantys savo teritoriją, kurią ji perdavė kitos valstybės žinion, naudoti tai kitai valstybei agresijos aktui prieš trečiąją valstybę vykdyti (pavyzdžiui, galimas Baltarusijos įsikišimas į Rusijos ir Ukrainos konfliktą 2022 metais arba 1986 metų JAV konfliktas su Nikaragva, arba Pietų Afrikos Respublikos Namibijos teritorijos panaudojimas prieš Angolą ar Zambiją 1960–1980 metais);
(g) valstybės ar jos vardu siunčiamos ginkluotos gaujos, grupės, nereguliarūs daliniai ar samdiniai, kurie vykdo tokio sunkumo ginkluotos jėgos veiksmus prieš kitą valstybę, kad jie prilygsta aukščiau išvardytiems veiksmams, arba jos reikšmingas dalyvavimas juose (pavyzdžiui, vietinės arba tarptautinės sukilėlių grupuotės, dalyvavusios Siera Leonės pilietiniame kare, arba net Lietuvos piliečių dalyvavimas Ukrainos–Rusijos kare).
Tačiau šios rezoliucijos teisinė galia yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra privaloma nei Rusijai, nei JAV, nei net Lietuvai. Tačiau, skirtingai nuo didžiųjų valstybių, Lietuva ir kitos mažesnės valstybės prisijungė prie 1998 metų liepos 17 d. priimto Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto. Tačiau 2015 m. gruodžio 3 d. Romos statutas buvo papildytas, žodis į žodį perimant 1974 metų JTO rezoliucijos dėl agresijos apibrėžimą. Taigi kas pasirašė Romos statutą, privalo laikytis agresiją apibrėžiančių veiksmų.
Romos statutą pasirašė 124 valstybės, Lietuva yra tarp jų. Kinija, Indija, Turkija, Baltarusija, Azerbaidžanas – nepasirašė. Rusija, JAV, Izraelis, Sudanas neratifikavo ir vėliau atšaukė parašus. Todėl hipotetiniai Lietuvos veiksmai blokuoti Kaliningrado sritį būtų vertinami kaip agresijos veiksmas prieš Rusiją ir teisėta karo priežastis (casus belli).
2025 m. kovo 7 d. Europos Parlamentas priimtoje rezoliucijoje dėl tolesnės ryžtingos ES paramos Ukrainai, praėjus trejiems metams nuo Rusijos agresijos karo pradžios (2025/2528(RSP)), penktame punkte „pabrėžė, kad nors J. Bideno ir D. Trumpo administracijų prioritetas buvo Jungtinių Amerikos Valstijų interesai, Europos vadovybė pirmenybę teikė santykiams su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir pavaldumui NATO, o ne taikos Europoje ir Europos interesų gynimui; mano, kad artimiausiu metu negalima numatyti jokio dabartinio karinio konflikto sprendimo <…>“.
Dabar tikriausiai skaitytojas supranta, kodėl Europoje taikos nebus, nepriklausomai nuo to, kas įvardintas agresoriumi.
JAV nuo 2026 m. vasario 28 d. per dieną karui Irane išnaudoja 1 mlrd. dolerių. Vien tik per 24 dienas JAV išleido 29 mlrd. 662 mln. dolerių. Kare naudojama virš 265 lėktuvų ir dvi lėktuvnešių grupės. Sausumos operacija kol kas nepradėta, tačiau yra didelė tikimybė, kad į karą gali įsitraukti kitos Artimųjų Rytų konflikto šalys (pavyzdžiui, į karą įsitraukė Libanas).
Pav. 1 Politinis Artimųjų Rytų sieninis žemėlapis
Irano atsakas į JAV ir Izraelio ginkluotųjų pajėgų panaudojimą prieš Irano teritoriją, bombardavimą iš lėktuvų ir apšaudymą raketomis buvo dvejopas. Viena vertus, per Irako ir Sirijos teritoriją raketomis buvo apšaudoma Izraelio teritorija.
Suprantama, kad nei Irakas, nei Sirija neturi pakankamų oro gynybos sistemų tam, kad, jeigu jie ir nenorėtų, jog per jų teritorijas skraidytų svetimos valstybės raketos ar lėktuvai, galėtų realizuoti savo teisę ginti oro erdvę. Tai dėkinga situacija tiek Izraeliui ar JAV, tiek ir Iranui. Tarptautinės teisės prasme iš Sirijos ar Irako pusės gali būti reiškiami tik diplomatiniai susirūpinimai.
Taigi suprantame, kad Sirija ir Irakas iš esmės yra pilkoji zona, kuri formaliai priklauso nepriklausomų valstybių teritorijai, tačiau negali pilnai realizuoti savo nepriklausomybės ir neleisti per jų teritoriją skraidyti nepageidaujamiems lėktuvams ir raketoms. Taigi per svetimas teritorijas ar iš kitų nepriklausomų valstybių teritorijų, kuriose yra JAV karinių pajėgų bazės, buvo užpultas Iranas.
Kita vertus, Iranas padarė karinį atsaką (panaudodamas raketas ir dronus) ne tik Izraelio pagrindinėje teritorijoje, bet ir JAV karinėms bazėms, esančioms Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Bahreine, Kuveite ir Katare. Pasaulyje yra apie 750 JAV karinių bazių 80-yje pasaulio valstybių, iš kurių 19 yra Artimuosiuose Rytuose, kur dislokuota apie 40 tūkstančių karių.
Karinių bazių statusas tose šalyse yra pagrįstas atskiromis sutartimis, pagal kurias JAV karinių bazių teritorija naudojasi eksteritorialiniu statusu ir priklauso išskirtinai JAV jurisdikcijai. JAV kariai turi neliečiamumo statusą, beje, kaip ir JAV kariai Lietuvoje.
Tai reiškia, kad Lietuvos teisė JAV karių atžvilgiu neveikia – jų negalima nuteisti pagal Lietuvos įstatymus net už Lietuvos piliečio nužudymą ar išžaginimą. Todėl teisiniu požiūriu Irano atsakas JAV karinėms bazėms, iš kurių buvo užpultas Iranas, teisiniu požiūriu laikytinas pagrįstu.
Tiesą pasakius, yra klausimas dėl Kataro ir kitų šalių, iš kurių teritorijų karinių bazių buvo apšaudomas Iranas, teisinio įsitraukimo į karą. Visgi, žvelgiant į karinių bazių eksteritorialinį statusą, Kataro susilaikymas nuo įsitraukimo į karą yra išmintingas. Tačiau Irano apšaudomų teritorijų plotai plečiasi ir paliečia trečiųjų šalių turistinius ir verslo rajonus.
Tai reiškia, kad tik laiko klausimas, kada Irano atsakas į agresiją taps savarankišku agresijos veiksmu. Tuomet atskiros šalys, tokios kaip Jungtiniai Arabų Emyratai, galės pradėti teisėtą karą prieš Iraną, gindamosi nuo Irano raketų ir dronų atakų prieš civilinės infrastruktūros objektus.
Kaip bebūtų gaila pripažinti, bet jeigu Lietuvos kariai dalyvaus NATO misijoje prieš Iraną, tai teisiniu požiūriu jie kariaus agresoriaus pusėje. Tai didelis moralinis iššūkis, kadangi iki šiol Lietuva, prisimindama savo istorinę patirtį, stengėsi vengti agresoriaus vaidmens.
