Jonas Ivoška
Klausant mūsų politikų, o ir kai kurių akademikų susidaro įspūdis, kad jie gyvena tik propagandiniame burbule. Ypač mėgstama teiginį „Lietuva – lietuviams!“ tapatinti su Vokietijos nacių ideologija, kai teiginiai (verstine forma)„Vokietija virš visų!“ arba „Vokietija – vokiečiams!“ buvo vartojami kaip propagandinės klišės.
Vertinant ne propagandiniu, o moksliniu požiūriu, toks teiginys, kai agituojama saugoti etnokultūrinę įvairovę negali būti vertinamas negatyviai. Juk žmonija viską, kas atsirado evoliucijos išdavoje, laiko vertybėmis.
Šiandienos šviesuomenė kaip biologinę, taip ir etnokultūrinę įvairovę ragina saugoti. Jeigu gyvybės grandinėje kažkas išnyksta, tai laikoma praradimu su neigiamomis pasekmėmis visam gyvybiniam procesui.
Ar galima išsaugoti etnokultūrinę įvairovę, nesaugant kiekvieno etnokultūrinio subjekto? Ar yra būdas neprarasti įvairovės, dirtinai maišant skirtingas savastis?
Be tautinės savisaugos nėra būdų išsaugoti etnokultūrinę įvairovę, todėl tiek biologinę, tiek ir etnokultūrinę įvairovę laikant universaliomis vertybėmis, posakiai „Danija – danams“, „Ispanija – ispanams“, „Lietuva – lietuviams“, „Prancūzija – prancūzams“, ar „Vokietija – vokiečiams“ savaime nėra šovinistinio pobūdžio.
Be reikalo peršami negatyvūs vertinimai minėtiems išsireiškimams tais atvejais, kai kontekstas nerodo jokio priešiškumo kitataučiams. Juk ne atsitiktinai yra gimusi sentencija: „Yra dvi vertybės Žemėje – tai gebėjimas būti savimi ir žmogaus ryšys su žmogumi“.
