Jonas Ivoška
Šiandien tuos, kurie pilietinės daugumos egzistencinius interesus laiko didesne vertybe už neracionalų susireikšminimą, „neklystantieji“ kaltina nukrypimu nuo vieningos valstybės politikos. Nors vienybė daugeliu atvejų suprantama kaip stiprybės sąlyga, tai nėra absoliuti tiesa. Jeigu skatinama vienytis tikslams, priešingiems civilizuotų žmonių bendrabūvio principams, tokia vienybės išraiška prilygsta į prarają vieningai šokančios avių bandos elgesiui.
Kadangi realiai visuomenėje nėra nei neklystančių žmonių, nei besąlygiškos vienybės, tik nuomonių įvairovėje gimsta racionalus veiklos būdas. Kita vertus, ne tie, kurie garsiausiai šaukia ir įžūliausiai elgiasi, žino tikruosius valstybės interesus. Tautinė valstybė, kaip tautos organizacinė sistema, negali turėti kitų nei tautos interesai. Todėl bet kurioje institucijoje dirbantis valstybės pareigūnas negali savintis visų valstybės galių ir asmeninės savo nuomonės laikyti neginčytina valstybės pozicija.
Pagaliau turėtume suprasti, kad bendruomeninis pasidalijimas darbais valstybės sistemoje nėra ta išdava, kuri vienus paverčia išminčiais, o kitus – besąlygiškais svetimpročiais. Jeigu matome, kad kuris nors visuomenės narys, pasidalijant pareiginius vaidmenis, pateko ne į tą sritį, kurioje turi talento, reikėtų nedelsti ir rasti jam vietą pagal jo polinkius bei galimybes.
Šiandieninė Lietuvos situacija akivaizdžiai rodo, kad bendravimui su kaimynais, kurie mums atiteko kaip istorijos paveldas, stokojama talentingo valstybės atstovavimo, atitinkančio pilietinės daugumos interesus. Todėl kyla pagrįstas klausimas: ar mūsų tautoje taip mažai talentų, ar trūksta sveiko proto pasiskirstant pareiginiais vaidmenimis? Jeigu nepakanka ir vieno, ir kito – vienybė čia nepadės.
Jeigu istorija mūsų nenuskriaudė, bet dėl asmeninio savanaudiškumo nepaisome tautos interesų, tokiu žmogiškosios gyvenimo prasmės atmetimu savo vaikaičius paliksime be vieno tauriausių jausmų – meilės Tėvynei.
