Dr. Ryšardas Burda
Po Venesuelos prezidento Nikola Maduro pagrobimo atrodė, kad buvo pasiektas tarptautinės teisės dugnas. Pasirodo, tie, kurie taip galvojo, įskaitant ir teisės žinovus, klydome: neseniai buvo pramuštas dar vienas dugnas.
JAV ginkluotosios pajėgos sunaikino Irano aukščiausiąjį lyderį ajatolą Ali Khamenei su šeima ir dar keletą aukščiausio rango valstybės bei karinės vadovybės atstovų.
Kai kurie istorikai sako, kad atvejis, kai viena valstybė nužudo kitos šalies vadovus, buvo prieš tūkstantį metų. Pasirodo, nauja – tai gerai primiršta sena. Nepaskelbus karo galima atakuoti kitą valstybę, nužudyti jos vadovybę ir vėliau priekaištauti tai valstybei dėl neproporcingo atsako. Atsako į ką? Agresiją? O kas šiuo atveju agresorius?
Taigi, nauji laikai reikalauja naujų tarptautinių santykių reguliavimo normų. Tarptautinėje teisėje po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Tautos vienareikšmiškai taip ir neapibrėžė, kas yra agresija. Naujaisiais laikais agresorius yra tas, kurį užpuolė.
Agresorius – dėl to, kad nuo 1979 metų Iranas savo politikoje deklaruoja, jog Jeruzalė priklauso musulmonams.
Nors buvo kitaip. 1948 metais, kai buvo įkurta Izraelio valstybė, Iranas Jungtinėse Tautose balsavo prieš ją. Tačiau 1950 m. Irano šachas Mohammadas Reza Pahlavi de facto pripažino Izraelį. Šachui Izraelis buvo natūralus sąjungininkas: abi šalys buvo provakarietiškos, abi nemėgo arabų nacionalistų (kaip Naseris Egipte) ir abi bijojo sovietų įtakos.
1979-ieji buvo lūžio metai. Irane įvyko Islamo revoliucija. Į valdžią atėjo ajatola Ali Khamenei, kuris tikėjo, kad Jeruzalė priklauso musulmonams, o Izraelio kontrolę Al Aksos mečetėje laikė islamo įžeidimu.
Taigi karas yra ne tik dėl materialių ar istorinių, bet ir dėl religinių vertybių. Irano branduolinio ginklo programa šiuo momentu nėra tinkamas argumentas. Ypač po to, kai 2025 metais buvo subombarduoti Irano branduoliniai objektai.
Tačiau būtų teisėtas klausimas: ar Lietuvai priešiškų valstybių karo pajėgų smūgiai į Seimą, LRT televizijos bokštą, Prezidentūrą ar Prezidento namus būtų laikomi teisėtomis vertybinės politikos įgyvendinimo priemonėmis? Juk kiekviena valstybė gali turėti savo vertybinę politiką.
Lietuva paskelbė, kad greta jos sienų yra dvi priešiškos valstybės – Rusija ir Baltarusija, o kiek tolėliau jų yra dar daugiau, pavyzdžiui, Kinija.
Bet štai kokia bėda. Pirmiausia, sunaikinus valstybės vadovus, sudėtinga bus surasti kitą norintį vadovauti ir būti nugalabytą vertybine raketa ar vertybiniu dronu.
Antra, pasitikėjimą gali prarasti ne tik „demokratines vertybes“ žarstantis iš bombonešio B-2 vadovas, bet ir tos valstybės vertybinis režimas.
Trečia, tikriausiai blogiausias momentas tas, kad pavyzdys gali būti užkrečiamas ir juo norės naudotis visi prieš visus. Todėl teisūs tie teisininkai, kurie teigia, kad tarptautinė teisė yra paguldyta ant menčių ir artimiausiu metu ją pradės spardyti visi, kas tik sumanys, jog jo vertybinę politiką būtina diegti kitame žemės rutulio lopinėlyje.
Lietuva mėgdžiodavo JAV politiką, lyg būtų tokia pat galinga kaip JAV. Naikino savo narystę tarptautinėse konvencijose. Nutraukinėjo teisinius santykius su vienais ir užmegzdavo abejotinus su kitais. Švaistėsi sankcijomis į visas puses. Taikė tarptautinės teisės normas taip, kaip patogu buvo politinei konjunktūrai, bet ne valstybei ir jos tautai.
Kūrė savo teisės aktus, kuriuos taikė kitoms valstybėms, pamiršdama, kad tai yra JTO jurisdikcija. Pilnam Baltijos hegemono komplektui trūksta pagrasinti Baudžiamojo tribunolo teisėjams ir pareikšti pretenzijas į kokią nors salą Baltijos jūroje.
Štai tuomet Lietuva tikrai įgaus pilną teisę paleisti vertybinę raketą ant priešiškos valstybės vadovo galvos.
Štai čia ir yra orveliško pasaulio tarptautinės teisės modelis, kuriame, atrodo, nori gyventi Lietuvos politikai. Bet jeigu rimtai, tai Lietuvos teisės mokslininkai dar prieš 10 metų užčiuopė šios dienos Irano–JAV–Izraelio karo priežastis.
Vilniaus universitete 2016 metais buvo sėkmingai apginta disertacija „Irano užsienio politikos vertinimas Khomeini teisingumo sampratos perspektyvoje“, kurioje atrandame įdomių pamąstymų apie Irano ir Vakarų pasaulio teisingumo skirtumų pagrindus. Pasirodo, Irano „specifinė teisingumo samprata remiasi priešingomis vakarietiškoms prielaidomis: religiniai interesai – prieš pragmatinius sekuliarius, bendruomeniškumo pirmenybė – prieš individualizmą, globali politika – prieš socialinę“. Galbūt čia ir slypi pagrindinis abiejų pasaulių skirtumo pagrindas?
Lietuva save priskiria prie globalaus pasaulio, kuriame individas yra „dievas“, o pragmatinė gerovė pakeitė ne tik religinį tikėjimą, bet ir tikėjimą į bet ką. Todėl visiškai suprantama, kad Lietuvos tauta turėtų palaikyti visus veiksmus, kuriuos JAV atliko Irano atžvilgiu. Mes gi už vertybinę politiką?
Todėl nesistebėkime, jeigu, neduok Dieve, „Orešnikas“ nusileis Pučkoriuose. Juk Lietuva taip pat aktyviai prisidėjo prie tarptautinės teisės naikinimo. Kaip šauksi tarptautinės teisės dykvietėje, taip ir atsišauks. A-a, ne?
