Dr. Nida Vasiliauskaitė
Protestai prieš valdžią ir kritika jai jau kuris laikas ramiausiai atremiami kaip nelojalumas ar priešiškumas valstybei (ir, aišku, „parama Kremliui“).
Lietuvos politikai ir viešos erdvės veikėjai tikrai nėra – ir nedrįstų būti – originalūs: ne patys, tikriausiai, taip sugalvojo, o perėmė „gerąją patirtį“ iš kažkur kitur, arba pakonsultuoti buvo.
Kieno? Nežinau, bet pasvarstykime ir paspėliokime – kas dar šio tipo „argumentą“ panaudoja oponentams diskredituoti ir tildyti? Rusijoje valdantis režimas įsitvirtino panašiai ir panašiai teisino oponentų likvidavimo taktiką („negalime gi leisti valstybės priešams, užsienio agentams, t.y. kažkelintai kolonai, demokratijos priedangoje, netrikdomiems veikti, demokratija turi teisę gintis“), bet vis dėlto sunku įsivaizduoti politikų patarėjus ar žurnalistus tiesiai iš ten mokantis.
O juk yra ir vidaus politiką peržengiantis, per visą anglakalbį internetą nusidriekęs diskursas, kuomet kitos vienos valstybės (Ne Lietuvos, ne Rusijos, o Izraelio) aktyvistai ir oficialūs politikai dieną naktį kovoja su jiems trukdančiais propalestinietiškais aktyvistais ir šiaip teisingumo jausmo nepraradusiais ir propagandos pinigais neužpiltais žmonėmis, tiesiog vadindami juos visus antisemitais (čia iš esmės vienintelis ir galutinis Izraelio kontrargumentas), tyčia rutiniškai tapatindami kritiką Izraelio dabartinės valdžios veiksmams ir protestus prieš ją su antisemitizmu (ir, aišku, su parama Hamas). Ir tyčia demonstratyviai negirdėdami nieko, ką šie atsako, arba iškraipydami.
Izraelio atstovai puikiai žino, kad tai ne tas pat, kad absoliuti dauguma protestuotojų prieš Natanyahu politiką ir Gazoje vykdomą genocidą – jokie antisemitai ir jokie teroristų rėmėjai, kad nemaža dalis jų netgi patys – žydai, bet tyčia atkakliai apsimeta, kad tas pat, idant galėtų pigiai ir neva pagrįstai tildyti, diskredituoti bei eliminuoti savo politinius oponentus, nekreipti į juos dėmesio ir toliau elgtis, kaip elgęsi.
Žinant Lietuvos dabartinę besąlygišką paramą visai Izraelio politikai ir oficialų lygiavimąsi į Izraelį, skelbiant jį sektinos, imituotinos valstybės pavyzdžiu, iš kurio dera visokeriopai mokytis, o taip pat pamenant faktą, jog ankstesnio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus patarėju buvo toks su Izraeliu itin intensyviai besitapatinantis ir visus kuo nors nepatikusius, akimirksniu „antisemitais“ išvadinantis, interneto nepraustaburnis Daniel Lipshitz, sunku atsikratyti įspūdžio, kad Lietuvos Vyriausybė su Izraelio viešaryšininkais pasikonsultavo, ką sakyti ir daryti sunkią valandą: nereikia „terliotis“, nereikia žaisti demokratijos, visi jie – valstybės priešai ir/ar nusikaltėliai, tad reikia su jais atitinkamai, be ceremonijų.
Tarp kita ko, elfus valstybiniu lygiu, kaip interneto „šviesos karius“, turinčius viešoje erdvėje ginti Izraelio valstybę ir kariauti su „antisemitizmu“ (išvadinant anstisemitais visus dėl ko nors Izraelio valstybės veiksmus kritikuojančius, taip įbauginant juos, diskredituojant ar bent kiekybiškai visur atsveriant, apsimetus laisvais intenautais) oficialiai jau senokai rengia Izraelis, o (jau akivaizdžiai) bendradarbiaudamas su juo prieš keletą metų ėmė rengti ir Vilniaus universitetas, pasiūlydamas elfų kursus – Lietuvos šviesos karių, kurie kariautų hibridinį karą internete iš pradžių su tikrais Rusijos troliais, vėliau su visais, kurie šviesos kariams pasirodys į tokius panašūs, o į tokius panašiais netrukus pasirodo mažinantys pasitikėjimą Vyriausybe, t.y. kritikuojantys jos vienus ar kitus veiksmus.
O šiomis dienomis tokio Mariaus Laurinavičiaus evakuacijos kontekste išlindo į viešumą informacija, kad Izraelio užsienio reikalų ministerija oficialiai kviečiasi rašančius Lietuvos piliečius mokymams į Izraelį ir finansuoja kelionę ten atsirinktiems žiniasklaidos atstovams bei taip vadinamiems „viešosios nuomonės formuotojams“ – į mokymus, kaip kalbėti ir rašyti Lietuvoje apie Izraelį (o gal ne tik apie Izraelį?).
Dar vienas šios įtakos ir mokinystės įkaltis – dugri. Izraelio dabartinė politinė komunikacija turi netgi savivardį – dugri (slengo terminas reiškiantis brutalų, grubų kalbėjimą, esą „sakant kaip yra“, bet, svarbiausia, nepaisant mandagumo, etikos ir kalbinio dekoro reikalavimų: kuo grubiau, vulgariau ir absurdiškiau – tuo geriau, čia technika, ja siekiama nokautuoti suglumintą pašnekovą), Izraelio politikai patys sakosi kalbantys dugri. Surankiojus šias detales ir pasvarsčius, kriminalistiškai „Kam naudinga? kas turi motyvą ir priemones?“, dėliojasi štai tokia hipotezė, paaiškinanti, kas vyksta.
Retorinė Lietuvos militarizacija prasidėjo dar gerokai iki karo Ukrainoje ir iki mums įsigijus ją pateisinantį priešą, ir tose kalbose pastebimai aktyviai dalyvavo Izraelio ambasada bei jai artimi žmonės. Izraelio militarinė visuomenės struktūra ir karinis pasirengimas rutiniškai pateikinėti geruoju pavyzdžiu, orientyru, kaip esą stipri, efektyvi, racionaliai tvarkoma ir todėl saugi ultramoderni valstybė turi elgtis. Irgi – dar gerokai iki Gazos įvykių. Niekas nesiginčijo ir niekas nesistebėjo.
Nors toks aktyvus, toks primygtinis lygiavimasis į Izraelį kėlė klausimą, kurio tik aš paklausiau vienoje laidoje prieš dešimtmetį Algio-Greitai: pala, o tai kas mūsų palestiniečiai? Izraelis ginkluotas iki dantų ir nuolatinėje karinėje parengtyje, nes turi vidinį priešą – palestiniečus („Hamas teroristus“), o kas mūsų palestiniečiai, jeigu jau turime irgi daryti, kaip Izraelis? O jeigu, kartais, palestiniečio analogo mūsuose nėra, tai kam mums ta nuolatinė karinė parengtis? Algis apsimetė nesupratęs ir atsakymą numuilino.
Maždaug tada palengva prasideda atvira, brutali rusų kalbos, kultūros ir visos tautos dehumanizacija, kurią, ko gero, iš anksto parengė bendras viešos erdvės ir viešo kalbėjimo lygio nusmukdymas, pripratinimas prie verbalinio agresyvumo, vulgarumo, brutalumo, anksčiau padoriose kompanijose viešai nesakytinų dalykų išsakymo, žodžių nerinkimo (dugri).
Dar atgal į praeitį. Vos atsiranda Lietuvoje internetas – ir imame matyti šitą šokiruojančią stilistiką („Tarp ko gyvename? Kas gi taip kalba??“) anoniminiuose komentaruose ir, netrukus, autorinėje publicistikoje. O ką, jeigu ji atsirado ne savaime, „paprastiems žmonėms“ gavus žodį, bet buvo organizuota kryptingai: iš pradžių Lietuvoje instaliuojamas it maksimaliai visur siūlomas, skatinamas Užkalnis (kuris kaip tik dabar garsiai prisistatė Delfi: „Visi mes esame izraelio piliečiai“, turėdamas minty, žinoma, pirmiausia dvasinę giminystę), o daugumą šlykščiųjų komentarų iš pradžių rašydavo anaiptol ne „šiaip žmonės“, o (specialiai apmokyti?) valstybinių institucijų darbuotojai ir jų parankiniai, ar neformalios kažkur suformuotos komandos, vėliau tapusios elfais.
Dugri artimą stilistiką Lietuvos viešoje erdvėje startavęs „Izraelio pilietis“ Užkalnis dabar atvirai demonstruoja išmanantis ir naudojantis tyčinio „juoda vadinimo balta“ techniką: „Kalbu tik apie savo skaitytojus, kurie turi ir geros valios, ir truputį išsilavinimo. Mano tekstai skirti ne visiems“. Čia Užkalnio skaitytojai itin išsilavinę? Jis tikrai taip galvoja ir tokiu jaučiasi? Ne, čia įkaltis, kad padugnių ir mažaraščių išdidus pozavimas visuomenės elitu, žeminant ir mažaraščiais vadinant būtent kur kas padoresnius ir labiau išsilavinusius yra sąmoninga komunikacinė technika, veikiausiai atėjusi į Lietuvą irgi iš Izraelio propagandinio instruktažo, ja siekiama šokiruoti, demoralizuoti ir praktiškai paralyžiuoti visuomenę, atimant iš jos kognityvines koordinates ir pasitikėjimą savais gebėjimais ką nors suprasti, pažeminant, įbauginant ir nutildant visus bent kiek išsilavinusius ir padorumo turinčius žmones, bet įgalinant, paskatinant ir iškeliant lengvai manipuliuojamus neperprotingus.
Dugri įsisavinimas, plius motyvas rasti sau „palestiniečius“ (nes kaip kalbėti dugri, jeigu jų taikinio, „palestiniečių“, šalia nėra?), o dar nutinka karas Ukrainoje – ir štai turime agresyvų atvirą pjudymą prieš rusakalbius, etninės neapykantos kurstymą (retoriškai paverčiant juos beveik tokiais pat nežmonėmis, nepataisomomis „žemesnės rasės“ būtybėmis, kaip palestiniečiai Izraelyje – metodai ir žodynas irgi tokie patys) ir neįtikėtiną Lietuvos rovimąsi sudalyvauti kare, išerzinti netgi galbūt Trečią pasaulinį. Po kurio iš Lietuvos liktų tik teritorija be žmonių.
O Lietuva ir Ukraina išties turi kai ką bendra – nagi abiejose pačiu brutaliausiu būdu per Antrąjį pasaulinį karą maksimaliai išnaikinta elitinė žydų diaspora, dėl ko Izraelis iki šiol dega kerštu: ne tiek prieš Vokietiją, kiek būtent prieš Lietuvą ir Ukrainą. Tad o ką, jeigu būtent Izraelio agentai (ne „žydai“, o Izraelio spectarnybos,- nenupulkime į antisemitizmą) paslapčia skatina Lietuvą įstoti į karą, idant atkeršytų Rusijos rankomis ir gal netgi galėtų vėliau atsilaisvinusios litvakų teritorijos sau diplomatiniu keliu pareikalauti?
Prieš Rusiją Izraelis neturi absoliučiai jokių motyvų ar nuoskaudų (atvirkščiai – tik dėkingumą), bet prieš Lietuvą ir Ukrainą – dar ir kaip. O dar atkreipkime dėmesį, kad dabar yra, regis, tik trys tokios valstybės, kurių viešoje erdvėje, o kartais ir valstybės pareigūnų bei politikų lūpomis tampa įmanoma ir normalu dehumanizuoti kokią nors etninę grupę, tyčiotis iš jos, žeminti, gąsdinti, atvirai laikyti nežmonėmis ar mažiau-žmonėmis: tai Izraelis (palestiniečius), Ukraina (rusus) ir Lietuva (irgi rusus).
Sutapimas? Paprastai paaiškinamas tos grupės padarytais nusikaltimais ar keliama grėsme? Ne, nepaaiškinama, bent Europoje apie istorinių nuoskaudų šaltinį, apie priešus, su kuriais kariaujama ar galima kariauti, taip lig šiol nebūdavo kalbama, o kariauta gausiai. Messieurs les Anglais, tirez les premiers (Ponai anglai, šaukite pirmieji! – tokia europietiška karo kultūra, o prancūzai anglų didžiai istoriškai nekentė ir pakankamai niekino).
