Ligita Juknevičiūtė
Fèniksas (gr. Phoinix), mitinis paukštis, atgimstantis iš savo pelenų. Vaizduojamas ryškiai raudonos ir auksinės spalvos plunksnomis, panašus į erelį. Gyvenąs 500 (ar 1460, 12 954) metų. Nujausdamas mirtį Feniksas susidegina kvapiųjų žolių lizde; šiuose pelenuose gimsta naujas paukštis. Mitas apie Feniksą sukurtas Arabijos pusiasalyje, vėliau paplito Egipte, Graikijoje, Romos imperijoje; čia tapo Amžinojo miesto, t. y. Romos, simboliu. Feniksas laikomas amžino atsinaujinimo, atgimimo simboliu.
—
Mes visi turim svajonių, norų, didesnių ar mažesnių. Kai kurie taip ir neišsipildo, ne tik todėl, kad mes nesistengiam. Sunkiausia yra ne tik sugalvoti ko nori. Sunkiausia yra pripažinti, kad, jei jie išsipildytų, griūtų viskas, kas yra dabar, nes turi visiškai pasikeisti ar net subyrėti dabartinis momentas. Ryšiai, draugystės, kūnas, gyvenama vieta, darbas, aplinka.
Norit turėti daugiau sveikatos ar gražų kūną? Teks atsisakyti senų mitybos įpročių, gyvenimo būdo, keisis laisvalaikis, gal net teks pakeisti draugus ir sutuoktinius.
Norite naujo įdomaus darbo? Gali tekti įgyti naujų žinių, keisti savo mąstymą, dienotvarkę, pradėti sportuoti ir grūdinti charakterį.
Norite sėkmės kūrybiniam darbe ar versliuke? Teks išeiti iš anonimiškumo zonos, pradėti kelti postus socialiniuose tinkluose, reklamuotis, ieškoti klientų ir užsakovų, keltis anksti ryte, kad spėtum nufilmuoti ir įkelti kūrybos procesą, savo paslaugas, tada atsakinėti į žinutes, skaityti gerus ir bjaurius komentarus.
Nori gyventi prie jūros, kur šilta? Na, čia viskas aišku, tiesa? Cha cha. Taip taip, teks palikti Tėvynę, draugus, gimines, parduoti turtą, ar išnuomoti savo namus kitiems, mokytis kalbos, išgyventi nežinomybę ir naujos šalies ne tik smagumus, bet ir nepatogumus. Pavyzdžiui, Graikijoj žiemą namuose šalta, marmuras, miegam su bliuzonais, Artūras kartais net su striuke miegodavo, nes jam šalta žiemą ypač, o surasti šiltus namus, kurių šildymas būtų ekonomiškas, yra reikalų.
Norit sveikų nervų, ramybės, taikos savyje? Teks išmesti televizorių, pradėti skaityti savipagalbos knygas, būti daug gamtoje, o ne ant sofos, medituoti, melstis, pažinti save ir pasaulio tvarką, išmesti senus įsitikinimus ir savigraužą, aukos jausmą į emocinį šiukšlyną.
Norit sveikų ir linksmų vaikų? Teks keisti darbą, daugiau laiko praleisti su vaikas, keltis gyventi į kaimą, būti gamtoje, grūdintis, kvėpuoti tyru oru, tyrinėti gamtą ir tikrą gyvenimą, o ne stovėti kamščiuose ir lenktyniauti, kieno vaikas mokykloj lanko daugiau būrelių.
Visi geri pokyčiai ir išsipildę norai turi vieną savybę. Jie griauna mūsų nusistovėjusį gyvenimą, mąstymą, net santykius. O niekas nenori tos griūties. Net sunkiai, bjauriai ir skausmingai išsiskyrę žmonės, jau po teismo sprendimų, dar rašinėja vienas kitam žinutes, bandydami įrodyti sau ir kitiems, kad skyrybos GALI būti gražios, kad jie GALI normaliai bendrauti. Nors jie JAU išsiskyrė negražiai ir išvadino vienas kitą baisiausiais įžeidimais. Užuot kūrę naujus santykius, murgdosi pyktyje, apmaude, negalėdami paleisti vienas kito. Nes taip norisi naujo gyvenimo, bet kad ir tas senasis kažkur šalia dar pabūtų ir palauktų, o gal tam naujajam nepavyks nieko ir galėsiu sugrįžti į praeitį? Negalėsi.
Aš ilgai nesiryžau išvykti iš Lietuvos, taip pat ir ieškoti pagalbos dėl Artūro, vis atrodė, kad bus kažkaip geriau, ir kad galiu pati susitvarkyti su visais sunkumais. Bet tik pripažinusi, kad praeities nebėra, kad JAU yra sudėtinga ir reikia tos pagalbos, ryžausi jos prašyti, ir tada vėl atsirado erdvės ir galimybių NAUJAM gyvenimui.
Mes Graikijoje jau treji metai, dabar išsinuomojom naujus namus, kur vyks stebuklingi dalykai, kūrybos vakarai, galės atvykti mūsų draugai ir bendraminčiai, mūsų svajonės čia sukurti menininkų ir fainų žmonių komuną realizuojasi, bet kad tai pradėtų vykti, teko išvykti iš Lietuvos, teko praeiti per Artūro ligos sunkumus, išgyventi prarastus darbus, ryšius, draugus, pakeisti įpročius, kreiptis su pagalba į visuomenę. Nors dar neturim reikiamos sumos Artūro vaistams, jis yra gydomas netradiciniu metodu, yra geros nuotaikos, mus aplankė draugai ir bendraminčiai ir lankys ateity, dirbam su scenarijumi ,,Kažkas atsitiko du”, esam kūrybiniam jausme ir svajonėse, taigi, gyvenimas vyksta.
Todėl išdrįskit sau pasakyti, kad kažkas JAU nebevyksta, kad pokyčiai būtini, ir ženkit į tą nežinomybę. Ji baugi, bet joje gimsta tai, apie ką mes svajojam, net jeigu toms svajonėms, rodos, nėra galimybių realizuotis.
Drąsa, veiksmas ir pasitikėjimas Dievu daro stebuklus. O praeitį palikti ten, kur ji JAU yra, nereikia jos tampytis su savimi. Su dėkingumu ir meile pasitikim save toj ateity, kuri veda į svajones. Nes feniksas ne tik sudega pats, jis sudegina savo lizdą, tai yra praeitį ir viską, kas joje lieka, tik tada atgimsta pats. Iš pelenų.
