Ligita Juknevičiūtė
Neseniai filosofo ir išmintingo žmogaus Tomo Girdzijausko fb sienoje pamačiau rekomendaciją pažiūrėti dokumentinį filmą apie alpinistus ,,Touching the void“, (liečiant tuštumą). Tai filmas apie britų alpinistus, kurie išėjo į Peru kalnus ir patyrė sudėtingą išbandymą.
Nepasakosiu nieko, neatimsiu malonumo pažiūrėti. Tomas rekomendavo pažiūrėti filmą, kad suprastume, kaip svarbu gyvenime net beviltiškoje situacijoje daryti nors ir mažus žingsnelius, dėti bent minimalias pastangas ir judėti pirmyn . Tada ateina pagalba ir nematomos jėgos (Dievas), padeda ir išveda ten, kur reikia.
Nemėgstu alpinizmo idėjos, man tai atrodo tuščias energijos švaistymas, tenkinant savo ego poreikius ir adrenalino alkį. Bet tai tik mano nuomonė, kažkam tai gyvenimo prasmė ir ne man juos mokyti.
O žiūrėdama filmą įsitikinau, kad tikrai – mažai gali būti labai daug. Ypač dabar, gyvendama Graikijoje, tai pastebiu, kai gyvenam pagal Artūro sveikatos ritmą. Maži veiksmai nuolat daro mums didelius stebuklus. Pavyzdžiui, tiesiog trumpas išsimaudymas jūroje jam padeda gerai išsimiegoti. Jūra tikrai daro stebuklus. Kažkas gali maudytis visą dieną, mums yra daug, jei Artūras tiesiog pasėdi vandeny ir perkrauna savo būseną, pasisemia iš stebuklingos jūros stichijos sveikatos. Jis gerai miega, ir aš gerai išsimiegu, man šiuo metu išsimiegoti yra didžiausia laimė ir prabanga, nes tai reiškia, kad jau kažką gero nuveiksim, straipsnį parašysiu , prie filmo scenarijaus prisėsim, kažkur nuvažiuosim, stovykloms paruošiau kažką.
Tas pats su mūsų fb grupe ,,Ligitos ir Artūro graikiška komuna“, aš ją įkūriau saviems žmonėms, rėmėjams, ten darau mankštas tiesiogiai ir meditacijas. Net šimto žmonių ten nėra, o tas transliacijas žiūri kokie 2. Juokinga, ane? Bet iš tų dviejų, žiūrinčių mankštas ir meditacijas, vienos moters dukra yra po traumos, jai reikia priežiūros dabar, atstatinėja kūną jauna mergina. Moteris išėjo iš darbų, prižiūri dukrą, jos kartu gyvena, palaiko vieną kitą. Pradedam susirašinėti.
Aš paprašau jos nesiųsti man jokių dramatiškų dainų, nes beveik neklausau muzikos, nuo kurios graudinuosi. Ir jai patariu to nedaryti, nes tik būdamos geros nuotaikos, ramios ir stabilios psichikos mes dabar galim padėti sau ir tam žmogui, kuris šalia.
Ir aš stengiuosi būti rami ir harmonijoje, nes stiprios emocijos sekina. Tada ta moteris papasakoja dukrai, kad aš medituoju pagal Dž. Dispenzą, parodo dukrai jo knygą ,,Jūs esate placebas“, mergina susidomi, skaito, labai įdomu, o knyga būtent tam skirta, suvokimui, kaip mes patys save galim gydyti.
Aš laiminga, kad kažkas irgi gavo naudos iš tų mano mankštų ar meditacijų . Tai mano Everestas, daryti, rodos, niekam nereikalingą darbą, kurį šiuo metu galiu atlikti, bet vis dėlto, kuris atneša kažkam naudos ir sveikatos.
Taigi, mes visi esam alpinistai, jei kasdien sugebam kažką padaryti su meile ir ne tik sau. Darykime, mylėkime, matykime tame prasmę, net jei tas Everestas yra paprasčiausiai būti šalia to, kam tu šiuo metu esi reikalingas.
O didieji Everestai niekur nedings, tai, kas jūsų – visada ateis, jeigu būsi sąžiningas ir tyras prieš save ir Dievą. Nes pasakyta: mylėk savo artimą, kaip myli save. Argi kažkas tame yra neaišku?
Gražios savaitės visiems ir sveikatos, suvokimo, kad tik mes patys žinom, koks žingsnelis yra didelis, net jei atrodo vos milimetro dydžio.
