Ligita Juknevičiūtė
Neseniai perskaičiau knygą „Ona Jėzaus senelė“, kurios autorė Claire Heartsong parašė šią knygą telepatiškai bendraudama su Šventąja Ona. Kas netikit tokiais dalykais, galit netikėti, nuo to knygos vertė ir išmintis nesumenksta. Mes daugybės dalykų nepajėgūs suvokti. Nes esam kaip tie prie mūsų namo ateinantys katinai, kurie turbūt šventai tiki, kad gyvena Katinų žemėje maždaug kilometro spinduliu ir net neįsivaizduoja, kad tokių katinų žemių šioje planetoje yra milijardai. Tiesa, jei koks svetimas katinas atklysta, pavyzdžiui, kas nors atsiveža savo katiną iš Atėnų, tai tas svečias vietiniams papasakoja, kad pasaulis daug didesnis ir dar įdomesnis.
Taigi, apie knygą. Joje Šv. Ona pasakoja, kaip esėjų bendruomenė ruošėsi Kristaus atėjimui, kaip visa Jo giminė gyveno ir kokias dvasines praktikas praeidinėjo, keliavo su Kristumi po Egiptą, Indiją, išmoko ten ,,numirti “ ir vėl prisikelti , kad atėjus dienai X, kaip dabar madinga sakyti, Kristus pademonstruotų šį stebuklą ir paskelbtų, kad mirties nėra, o mes esam amžinos sielos.
Labai įdomi ir gili, dvasią stiprinanti knyga, tikrai rekomenduoju. Ypač sukrėtė Judo epizodas, net apsiverkiau jį skaidydama, nes Judas nuoširdžiai mylėjo Kristų, kaip ir visa esėjų bendruomenė. Judu galėjo būti bet kuris mokinys, juk kažkas turėjo tapti taip vadinamu išdaviku tam, kad Kristus įvykdytų savo misiją. Kristus žinojo, kas bus, ir ramiai priėmė savo likimą, pasitikėdamas Tėvo jam paskirtu sielos keliu.
Kiek mes savo gyvenime sutinkam tokių nenaudėlių, kaip tuo metu atrodo, išdavikų, kiek jų šiuolaikinėje valstybėje, pasaulyje? O juk iš tiesų jie vykdo savo misiją, pagal savo sielos ir laisvo pasirinkimo kelią. Nesakau, kad bet kokia niekšybė yra skatintina . Bet prisiminkite, kiek jūsų gyvenime buvo epizodų, kai taip vadinami niekšai ar išdavikai jus atvedė ten, kur esat šiandien? Privertė jus po išdavystės sustiprėti ir eiti link savo dvasios esmės, link Dievo, link dieviškos stiprybės ar svajonės? Aišku, su sąlyga , kad ,,nebuvo mėšlo “, tiksliau, kad nelikot tam mėšle ir aukos būsenoje, o, pasitikėdami Dievu, kilot ir šliaužėt, ropojot, tada ėjot, bėgot ir net skridot aukštyn.
Ir aš sau nuolat primenu ir mintyse padėkoju ,,išdavikams“, kurių dėka tapau tuo, kas esu. Gyvenu nuostabioje Graikijoje su mylimu žmogumi, ar gali būti geriau ??? Tiesa? Na, nuoširdžiai atsakykite? Taip atsitiko iš dalies ir dėl to, kad net ir tie, kas mane gyvenime ar kadaise skaudino ar skriaudė, kaip man tada atrodė, net ir juokingai metė iš fb draugų ar kitaip parodė man, kad nesu laukiama Lietuvoj, paskatino likti čia, Graikijoje. Jums visiems aš nuoširdžiai dėkoju!
Nes nieko nėra nuostabesnio už Saulę, ramybę, vidinę laisvę, kai gyvenimas tiesiog vyksta ir tu niekam nieko neprivalai nei aiškintis, nei teisintis, nei įtikti. Tik Dievui. Todėl kasdien Jam irgi dėkoju, rodau savo akimis – juk Jis mato per mus! – koks gražus yra mūsų pasaulis, jūra, apelsinai, kiparisai, akmenys pajūry, obuolių pyragas su kakava, ugnis židinyje, katinai, vėjas, ūžiantis lauke, kokie didingi kalnai ir šventyklos, sendaikčiai su visais auksiniais rėmais ir kiniškomis vazomis, kokie gražūs sesės man dovanoti puodeliai iš Anglijos ir Aušrytės Skačkauskienės skaros.
Stalčiuje guli Loretos Koulke vyro Egmondo pirktas atsuktuvų rinkinys, jis man primena apie jų viešnagę ir rūpestį, o Artūras mūvi tik Loretos dovanotas kojines, jos tokios švelnios ir šiltos! Aš nakčiai užsidedu draugės megztas kojines, taip gera su jomis miegoti!!! Iš paveikslėlio šviečia Kristus, kadaise tą abrozdėlį pagamino vaikai Jaunimo sode, kur visi Lietuvos vienuolynai buvo surengę tokią kaip ir mugę.
Ir tą sąrašą galiu tęsti ir tęsti, vien mintis, kad Vilniuje turiu mamą, o danguje – Tėtį, pripildo širdį dėkingumu. Ir jei tik noriu, pasakau sau – Viešpatie, koks gražus yra gyvenimas, net jei aš kažko nesuprantu, vistiek dėkoju, nes tai yra vienintelis būdas tą gyvenimą patirti – parodyti Dievui, kaip tu jį vertini.
Apkabinu visus, linkiu kasdien surasti už ką padėkoti, parodyti ar patirti Dievui ką nors gražaus savo akimis. Ar tai sunku? Tikrai ne, bent pabandykit, net jei pasakysit – koks gražus tas pilkas dangus, Dievas tai išgirs ir atsakys – vaikeli, tu dar nematei, koks tas dangus gali būti žydras Madagaskare! Beje, norėčiau pamatyti Madagaskarą! Gal tikrai ten mums ir vieta? Kas žino, kas žino, pagyvensim – pamatysim!
